Rašė: Giedrė Malūkaitė
Pavasaris veda iš proto, o „Kino pavasaris“ – galutinai išveda. Tiesą sakant, tuzinas pamatytų festivalio filmų yra nuostabi dovana, gražiai supakuota, su didžiuliu kaspinu. Tačiau tik nuėjus į pirmąjį filmą ir atidarius šią dovaną, supranti, kad jos viduje – didžiulio kalibro ginklai, o ne gardūs meduoliukai. Taigi, pasiruoši ir dvi savaites kulniuoji į kino teatro salę su viltimi, kad iššaus. Vėl ir vėl. Ir iššauna. Kartais pataiko, kartais – ne. Kartais pataiko į protą, kartais į širdį, bet žaizdos lieka. Taikliausi šūviai – lenkų kilmės režisierių Romano Polanskio, Pawelo Pawlikowskio ir Maziejo Pieprzycos filmai. Tad apie juos trumpai ir nepretenzingai.
Pirmasis šūvis – tai žaidimas tikrais peiliais teatro scenoje. Režisieriaus R. Polianskio filmo „Venera kailiuose“ („Venus in fur“) metu mintyse sau kartojau: „Esi tas, kuo esi ir tas, kuo nesi“. Ne vienas filosofas prie šios minties priėjo, ne vienas žmogus savo gyvenime tai patyrė. Tai keisto prezentacinio (tuo, kuo esi) ir nereprezentacinio (tuo, kuo aktualiai nesi, bet nori būti) konflikto išsklaida. Šį konfliktą įžiebia, Freudo terminais tariant, vaikystėje padarytos traumos: kankinamas katinas ieškant jo gyvybės ribos, rykštės padaryti randai ir laukinių žvėrių kailiai. Jei filmo žiūrėjimą lyginsiu su ginklu, tai šis filmas neabejotinai – pusantros valandos trunkantis badymas adatėlėmis, kuris viena vertus yra malonus, kita vertus – kankinantis, sadomazochistinis. Filme vykstančios spektaklio repeticijos metu išryškėja, kad savastis ir vaidmuo sunkiai atskiriami. Žmogaus grožis atsiskleidžia per kitybę, vaidmens atlikime. „Įėjus į vaidmenį“ iš jo sunkiai galima grįžti atgalios. Tiksliau sakant, nesinori. Nes vaidmenyje atsiskleidžia tai, kas taip ilgai svajota. Svajota perlipus socialinių normų ribas. Šis filmas palieka vientiso, intensyvaus, augančio filmo įspūdį, kuris išlieka atmintyje kaip daugiasluoksnis kūrinys.
Antrasis šūvis, priešingas iliuzinei teatro scenai – tai tikrais faktais paremtas M.Pieprzycos filmas pavadinimu „Noras gyventi“ („Life feels good“). Vilties kupinas, kasdienės šviesos sklidinas filmas pasakoja cerebriniu paralyžiumi sergančio berniuko (aktorius Dawidas Ogrodnikas) gyvenimo istoriją. Filmo siužetas juda ratu: gautos gyvenimo, orumo ir meilės pamokos yra priimamos ir pačiu netikėčiausiu metu įgyvendinamos. Per fizinę negalią atskleidžiamos žmogaus par excellence tikrosios galios. Šis filmas panaikina bet kokį skepticizmą, kritinę pozą. Šviesus skausmas lieka filmo žiūrovo širdyje, kurį norisi išsaugoti. Ilgai ilgai!
Trečiasis šūvis ne iš šaltojo ginklo, bet iš lenkto lanko paleista strėlė – lenkų režisieriaus P.Pawlikowskio filmas „Ida“. Šios trys raidės – tai nuostabiai tyros merginos, kuri ruošiasi priimti vienuolystės įžadus, vardas. Jei viso filmo metu būtų buvę rodomos vien Idos (aktorė Agata Trzebuchowska) akys, nuo to filmas būtų buvęs dar nuostabesnis. Šis filmas – tai švento tikėjimo viena teze paneigimas pereinant, ne į ją paneigiančią antitezę (pasaulietinį gyvenimą), bet į nesuderinamą sintezę (?). Tačiau sprendimas priimamas. Tiksliau tariant, gyvenimo aplinkybės nėra galingesnės už žmogišką ryžtą. Šis filmas kuo puikiausiai atveria šią perspektyvą, nes kelias į dangų veda per žemę. Argi ne?
Šie ir galybė kitų pamatytų kinematografijos kūrinių, po kurių teko ilgai laižytis žaizdas, išmušė iš kasdienio buvimo žydrapadangiame pavasaryje. Apie tuos kūrinius, kurie labiausiai patinka, būna sunkiausiai kalbėti. Tada nebėra pasitelkiamas filmo analizės instrumentarijus, nebesiekiama jo įvairiais būdais preparuoti ar kitokiais būdais dekonstruoti. Jis nebesileidžia būti išardomas. Kodėl? Ogi todėl, kad tada supranti meno kūrinio galią. Būtent dėl tokio kalibro filmų, kurie nesileidžia būti ardomi, verta eiti į „Kino pavasarį“!
P.S. Nuoširdžiai dėkoju organizatoriams už „Studento akreditacijos“ idėją ir suteiktą teisę ja pasinaudoti. Ačiū!