Recenzavo: Goda Dapšytė
ŽIŪRĖKITE LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilnius)
Repertuaras www.teatras.lt
Režisierės Karolinos Žernytės atrastas būdas kurti objektų teatrą akliesiems ar, tiksliau, būdas kalbėti ne matomu, o juntamu teatru jau pelnė jai ne vieną apdovanojimą. Dažnai ne teatro erdvėse „Pojūčių teatrui“ spektaklius kurianti K.Žernytė neseniai debiutavo ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Čia sukurtą spektaklį „Pirmapradis“ įkvėpė Carlo Gustavo Jungo idėjos apie sąmonę, pasąmonę ir archetipus. Tad LNDT trupės aktoriai ir „Pojūčių teatro“ nariai įvairiomis patirtimis apgyvendino skirtingas, daugiausia technines, šio teatro erdves, kuriomis žiūrovai ir spektaklio dalyviai keliauja (savo) pasąmonės link.
Kaip dažname K.Žernytės spektaklyje, „Pirmapradžio“ veiksmui dar neprasidėjus žiūrovai susiskirsto į dvi grupes: tuos kelis, kurie užsiriš akis ir leisis į pojūčių kelionę, ir tuos, kurie mieliau visa tai stebės. Nuo šio pasirinkimo priklauso ir patirtis, ir įspūdžiai, kuriuos vėliau teks išsinešti.
Prisilietimais, įvairiais objektais, kvapais, garsais, kostiumais, šnabždesiais ar tiesiog juntamu kito buvimu greta nematančiojo, aktoriai kuria visą aibę patirčių aplinkos nematantiesiems. Taktilinė kelionė veda nuo sapno prie atsiminimų, nuo vaidinimo iki fantazijos, nuo savistabos iki psichoanalizės. Viskas priklauso nuo to, kokias asociacijas, prisiminimus ar vizijas sukels čia siūlomi patirti ir sukuriami (ar atkuriami) pojūčiai. Svarbu pasitikėti vedančiąja ranka ir leistis į meditatyvų nuotykį savyje. K.Žernytės spektakliuose nematantiesiems sukuriamas patirtis sunku aprašyti, nes jos labai asmeniškos, kiekvienam savos ir jomis nebūtinai norisi dalytis, nes jos gali būti gana brangios.
Tiesa, tenka paminėti, kad silpnąja K.Žernytės spektaklių grandimi vis išlieka dramaturgijos vystymas. Režisierė bendradarbiauja su dramaturgais ir konsultantais, tačiau dramaturgiškai logiškos sekos, leidžiančios ne tik konstruoti vienalytį kūrinį, aiškią jo mintį, bet ir kurti ryškesnes skirtis tarp atskirų „Pojūčių teatro“ darbų vis dar nepavyksta sukurti. „Pirmapradžiame“ C.G.Jungo citatos skamba veikiau kaip užkalbėjimai, kaip ritualo, o ne veiksmo dalis, pakartotinė informacinė nuoroda į tai, kas jau vyksta ar tuojau prasidės, bet ne paskata apmąstymui, todėl lieka tokie pat ornamentiški kaip ir aktorių kuriami mistiniai aplinkos garsai.
Tai ypač svarbu kalbant apie atsimerkusiuosius žiūrovus, kuriems daugiausia tenka arba stebėti, arba šiek tiek pagelbėti kuriant situacijas aktyviesiems spektaklio dalyviams. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nuobodu ir svetima stebėti kito būsenas, jų kaitą. Tačiau K.Žernytės kuriamuose spektakliuose žavi viena kitoms teatro formoms nebūdinga detalė – aktorių atidumas žiūrovams. Tai vienas iš retų atvejų, kai žiūrovo įspūdis (ar net saugumas) taip artimai ir tiesiogiai priklauso nuo konkretaus aktoriaus. Ir ta atida, ir džiaugsmas, pasirodantis aktorių veiduose pralinksminus ar nustebinus savąjį žiūrovą – nepakartojamas, primenantis neretai pamirštamą scenos ir salės ryšį bei nepažįstamųjų bendravimo ir pasitikėjimo kitu žavesį.
Rekomenduojama atviriems naujoms patirtims, nesivaržantiems dalyvauti kuriant ir neprieštaraujantiems leistis į kelionę po save.
Nerekomenduojama nemėgstantiems būti liečiamiems, negalintiems pasitikėti nepažįstamuoju.
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.