ORFĖJAS, KELIONĖ PIRMYN IR ATGAL

Tomas Vaiseta
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016

Su novelių knyga „Paukščių miegas“, laimėjusia pirmosios knygos konkursą 2014 m., istorijos mokslų daktaras Tomas Vaiseta pateikė rimtą literatūrinę pretenziją – jis karo ir pokario atmintį įvilko į išradingą, inovatyvią meninę raišką ir kompoziciją. Jo antroji knyga, egzistencinis romanas, – irgi aukštos meninės prabos, žodžio meistrystės, vis dėlto labiau pretenzingas – primena ambicingą kovotoją, kuris ne tik neiššovė šūvio, bet nepasiryžo nė į mūšį žengti.

„Orfėją…“ sąlygiškai irgi galima vadinti apokaliptiniu romanu, tik šiame pasakojime išorinę apokalipsę pakeičia vidinė – veikėjo kritinė (ir mįslinga) metamorfozė, prasidedanti nuo romantinių santykių neištikimybės. Karo nuojauta knygoje susipina su veikėjo išgyvenimais: išdavystė su kita moterimi stimuliuoja nerimą, lygiai taip baimė dėl geopolitinių įvykių stumia veikėją į asmeninę kontroversiją.

Sulig veiksmui energijos priduodančiu veikėjos, pasakotojo gyvenimo partnerės, rankos su kavos puodeliu judesiu, pasakotojo vidinis pasaulis vis labiau eižėja, dvasinį trupėjimą T.Vaisetai liudijant ne vien puikiai niuansuotais, sartriškai sodriais psichologiniais pasažais, bet ir išoriniais atributais, kurie kūrinyje veikia kaip artėjančios pragaišties simboliai.

Kol įvyksta kai kas baisaus, labai baisaus.

Romano aplinką ir atmosferą detaliai vaizduojanti T. Vaisetos proza itin sklandi ir profesionali, tačiau jo veikėjai lieka uždaryti hermetiškame kalėjime – racionaliai kontroliuojant autoriui. Kaip pasakotojas vaizdingai palygina, jog „pokalbis kaip sučiulptas ledinukas ištirpdavo burnoje“ – knygoje gausu grakščių tropų, pats romanas yra lyg sūrio spurga su Chalapos aitriosiomis paprikomis, kurią, tokią minkštutę ir nekaltą, godžiai atkandi, bet jau rydamas patiri aitrią ugnį gerklėje.

 

 

 

Komentuok





 

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top