EUROPIEČIAI

ŽIŪRĖKITE VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE (Gedimino pr. 22, Vilnius)
Repertuaras www.vmt.lt

Pasauliui kasdien perskaičiuojant aktualiausias geopolitines grėsmes, teroro aktams tampant kone kasdienybe, o Europoje vis dar neslūgstant pabėgėlių bangoms iš karštųjų taškų, Lietuvos teatrai taip pat pagaliau ima reaguoti į besikeičiančio pasaulio aktualijas. Būdingai mūsų teatro tradicijai, tokiais atvejais atsigręžiama į klasiką.

Šį sezoną jau antrą kartą prisiliesta prie vieno antikinės tragedijos pradininkų Aischilo dramos „Maldautojos“, kurioje aprašomas Danaidžių mitas. Rudens pradžioje jis savotiškai ataidėjo Oskaro Koršunovo spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“, įkvėptame modernios, Elfriede Jelinek pagal tikrus įvykius perrašytos maldautojų versijos „Prašytojai“. O besibaigiant metams nuo originalaus antikinio teksto atsispyręs jaunas režisierius Paulius Ignatavičius kartu su kolega dramaturgu Andriumi Jevsejevu sukūrė savą maldavimą priglausti ir atsako į tai scenarijų spektaklyje „Europiečiai“.

Tūkstantmečius skaičiuojantis Aischilo „Maldautojų“ siužetas stebėtinai parankus diskusijai apie šiuolaikinę Europą purtančias problemas ir neramumus, mat kertiniai jo momentai brėžia paraleles šiuolaikinėms aktualijoms (ekstremaliai sutraukus: Danaidės bėga iš gimtinės į Argą (dabartinėje Graikijoje) nuo Aigipto valdovo sūnų ir prašosi priglobiamos, ir galiausiai, nepaisant galinčio kilti karo grėsmės, miesto yra priimamos), leidžia pasikapstyti po jų ištakas.

Politinių temų ar socialiai aktualių problemų retokai varginamo Vilniaus mažojo teatro scena užpildyta puikiai įgyvendinta, konceptualia, daugiareikšme Godos Palekaitės scenografija. Viso spektaklio veiksmas vyksta iki detalių atkurtame, apleistame baseine, kuris šio spektaklio veiksmo erdvę susieja ne tik su Viduržemio jūra, kuria keliavo tada ir keliauja dabar pabėgėliai nuo Sirijos krantų, bet ir su mūsų miela, naujus baseinus vaikams vis žadančia, bet taip ir nestatančia šalimi. Nuosekliai, su daugybe pakartojimų pasakojamą antikinį siužetą čia šiuolaikinio teatro stiliumi vis pertraukia žavios Olimpo dievų ir kitų save dieviškais laikančių veikėjų intermedijos, paremtos Antono Čechovo, Albert’o Camus ir Lietuvos politikų tekstais. Be to, spektaklyje elegantiškai suvaldomos ir pateikiamos masinės scenos (judesių autorius Aaronas Kahnas), kurios kartu su „Pussy Riot“ besivejančios VMT aktorių muzikinės grupės pasirodymais kuria foną ir atmosferą maldautojų istorijai, kuri vis atrodo jau tuoj tuoj ir virs aktualia, o ne tik nujaučiama. Tačiau taip neatsitinka. Kontaktas su dabartimi visame spektaklyje taip ir lieka grindžiamas tik aliuzijomis, o ne sąsajomis, tik užuominomis, o ne analogijomis, intelektualiniais viražais, o ne diskusija ir analize. Gal todėl neapleidžia įspūdis, kad tiek daug norėta pasakyti, kad didžioji dalis vis dėlto liko nutylėta.

„Maldautojų“ saga suteikia visas galimybes iš esmės apsvarstyti, kas yra Europa, kaip ir kodėl kartojasi istorija ir neslopsta tautas pražudančios žmogiškosios ydos, tačiau spektaklio kūrėjai pasirenka akcentuoti teatrališkumą ir jam parankesnę romantiškos meilės liniją (Danaidės nuo Aigipto sūnų bėgo mėgindamos išvengti priverstinių santuokų; visos, išskyrus vieną iš jų). Ties ja spektaklyje, kuris žadėjo kalbėti apie mus ir apie pabėgėlius, ne tik apsistojama, bet romantiškoji nata netikėtai vainikuoja visą pasakojimą. Tad spektakliui apie šiuolaikinę Europą taip ir neįsibėgėjus, o vietoj uždangos avanscenoje apsikabinant įsimylėjėliams, kažkur iš tolumos vaizduotėje gali suskambėti Džordžos balsas „Aš nežinau, iš kur ta meilė…“

Rekomenduojama tikintiems, kad meilė nugali viską ir kad grožis išgelbės pasaulį.
Nerekomenduojama
pasaulio naujienomis besidomintiems ne tik lietuviškuose internetuose.
Lauros Vansevičienės nuotr.

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top