Recenzavo: Marijus Gailius
Emily St.John Mandel
Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 m.
Visos civilizacijos sunaikinimas. Pažįstamo pasaulio pabaiga. Arba – apokalipsė. Mintyse jau turbūt vardijate Holivudo filmus, kur tokį reiškinį matėte. Pasaulio pabaiga kine, anot filosofo Nerijaus Mileriaus, yra kasdienybės reklaminė akcija. Ar literatūroje – kitaip? Ar turėtų būti kitaip?
E.Mandel romane truputėlį atitolinus vaizduojamas nuožmus gripas, akimirksniu sunaikinantis beveik visą žmoniją. Kas po to: išlikę pavieniai žmonės, susibūrę į nedideles marginalias grupes, toliau gyvena. Gyvena kaip gyvenę. Klajodami regi dingusio pasaulio reliktus, ypač atkreipia dėmesį į sustingusius lėktuvus – autorei be galo svarbūs lėktuvai. Kaip Holivudo filmuose? Kaip filmuose.
Rašytoja griebiasi Williamo Shakespeare’o kaip pažado, kad pasaulis net po katastrofos gali išlikti žmogiškas. Kad kultūra išlieka. Būtų gražu, jeigu W.Shakespeare’as romane nebūtų likęs toks fasadinis – nei teatriškas, nei jaudinantis. Kaip atvirukas iš Paryžiaus, nukištas į stalčių.
Šios knygos literatūrinė vertė nublanksta panašių romanų kontekste: E.Mandel tėvynainės Margaret Atwood apokaliptinis romanas „Oriksė ir griežlys“ yra lyg išrandingesnis ir labiau stimuliuojantis vaizduotę (2004 m. knygą lietuviškai išleido „Alma littera“), tik mes jį jau pamiršome – per anksti pamiršome. Rinkodara daro savo – čiumpame naujesnį, bet nebūtinai vertingesnį.
Apskritai knyga yra lyg „Alitos“ putojantis vynas: antras geriausias variantas, jei niekas neįpila šampano. O vietoje reziumė prašosi mūsiškio Aido Marčėno ištara, atitinkanti šio romano idėją: „Pasaulis baigias, todėl reikia rašyti eilėraščius.“