Ich bin ein Pankiner

Rašė: Karolis Vyšniauskas
Nuotraukos: Visvaldo Morkevičiaus

Erika-Vabaliukas ir Justas-Liezhuwis Berlyne susikūrė namus sau ir šimtams miesto artistų. Apleistą „Siemens“ fabriką jie pavertė „Panke“ – vienu centrinių alternatyvios kultūros taškų kylančiame Vedingo rajone.

Pankėje

Pirmas „Panke“ pasitiko Bubas – Erikos ir Justo šuo. Apeiti centro patalpas užtruko: čia ir baras, ir koncertų scena, ir galerijų erdvė, ir kiemas it senelio sodyboje. Nuostabu, į ką pavirto prieš šešis metus čia buvusi šiukšlių prikimšta gamykla.

Erika su Justu – spalvingi, protingi ir trykštantys džiaugsmu. Tokius juos pamena ir draugai Lietuvoje. Erika organizavo „Satta“ festivalį, Liezhuwis repuoja su „Despotin Fam“ komanda, veda Lietuvos hiphopo apdovanojimus ir vis dar išlaiko suvalkietišką akcentą.

Jiedu yra pavyzdiniai emigrantai, Europos piliečiai, praturtinę Vokietijos kultūrą, bet nepamiršę ir namų Lietuvoje. Praėjusią vasarą Druskininkuose Erika ir Liezhuwis surengė utopinį festivalį „Newman“, kuriame grojo britas Deanas Bluntas, amerikietis Jerry Paperis ir kiti dar tik dabar pasaulio atrandami muzikos futuristai, buvo įrengta postmeno erdvė.

Į jų žodžius verta įsiklausyti.

Kaip atidarėte „Panke“?

Erika:  Į Berlyną atvykome mokytis, bet reikėjo ir dirbti. Išsilaikėme piloto licencijas – abu esame oro balionų pilotai. Keldavomės 3 val. ryto, važiuodavome kelis kilometrus už Berlyno. O juk norėdavome ir naktimis pabūti. Vidurnaktį jau eidavome miegoti – bet tada Berlyne viskas tik prasideda. Negalėjome ilgai taip tempti.

Liezhuwis: Erika pradėjo dirbti klubuose – prie baro ar drabužinėje. Susirado daug draugų. Tarp jų buvo vieno didžiausio Berlyno techno klubo „Stattbad“ savininkas. Kartą vaikščiojome paupiu ir jis sako: „Žiūrėkite, čia visai nieko patalpėlės. Pažįstu savininką. Gal norite kažką daryti?“ Įkišome galvą – faina, tik viskas labai sugriauta, nėra vandens, elektros, tualetų. Bet gera vieta, prie upės. Nusprendėm – pabandome!

Erika: Tada dingo bet kokios galimybės mokytis – pradėjome visa jėga dirbti kurdami „Panke“.

Liezhuwis: Pastatų kompleksas, kuriame yra mūsų centras, pastatytas dar 1909 m. Pastatas labai nukentėjo nuo karo. Dažėme sienas – žiūrime, pilna kulkų žymių. Ne viską galėjome greitai sutvarkyti, bet žmones priėmėme iš karto. Nebuvo langų ir durų, bet vakarėliai jau vykdavo. Lietuvoje reikėtų dvejus metus gaišti patalpą įrengiant, licencijas gauti. Berlyne gali iškart atidaryti duris, pakviesti žmones, o formalumus sutvarkyti vėliau – svarbu, kad nekenktum kitiems. Šaldytuvą pasiskolinome, radome gėrimų tiekėją – vokietį, vardu Stefanas Alutis. Jis atveždavo mums alaus. Elektros neturėjome pusantrų metų, tai iš kaimyno pasiskolindavome ilgintuvą. Aparatūra, šaldytuvas, šviesos – viskas į vieną elektros lizdą. Pusę keturių – boom, viskas sprogsta. Skambini kaimynui: „Atvaryk, nėr elektros, o tūsas vyksta!“ Atvažiuoja, perjungia. 2011-ieji – oficiali „Panke“ pradžia.

„Panke“ – geras pavadinimas.

Liezhuwis: Šalia tekanti upė taip vadinasi. Bet kartu yra ir lietuviškas akcentas. Man tai labai patinka. Kiti žmonės galvoja, kad čia pankroko klubas. Mes mėgstame pankroką, bet „Panke“ jo nebūna. Užtat būna ska koncertų. Vakar du žmonės iš Alytaus atvažiavo. „Čia pankų klubas, esame girdėję!“ – sako jie. Laimei, kaip tik tądien buvo ska vakarėlis, tai nenusivylė.

Ar pristatote „Panke“ kaip lietuvišką klubą?

Liezhuwis: Pas mus dirba nemažai lietuvių, bet ir vokiečių, ispanas, senegalietis, britė. Nenorėjome būti tik lietuvių vieta. Nepristatome savęs per Lietuvą – daug kas nežino, iš kur yra savininkai, niekam ir nerūpi.

Erika: Lietuvoje žmonės sureikšmina: „O, lietuviai kažką padarė Berlyne!“ Bet pačiame Berlyne nesvarbu, ar tu lietuvis, ar lenkas, ar baltarusis. Tik padaryk ką nors gero – ir žmonės ateis.

Liezhuwis: Čia yra lietuvių įkurtas kultūros klubas, o ne lietuvių kultūros klubas.

Bet „Panke“ yra ir Andrius Mamontovas koncertavęs.

Liezhuwis: Bet žinai – Mamontovas! Patys buvom žiaurūs „Foje“ fanai, tai, kai pasiūlo tokių neatremiamų variantų, padarai. Tame koncerte susipažinome su kitais Berlyno lietuviais – jie čia paprastai neateina. Dažniausiai lietuviai į „Panke“ ateina vieną kartą patikrinti. Tai normalu. Žmones vienija ne faktas, kad tu iš tos pačios valstybės. Žmones vienija panašūs interesai.

Erika: Bet mes didžiuojamės lietuvių menininkais, rengiame jų koncertus ar parodas. Organizuojame hiphopo festivalį, tai visą laiką stengiamės bent vieną projektą iš Lietuvos atsivežti. Taip pat visada balsuojame per rinkimus Lietuvoje.

Ar norėtumėte grįžti į Lietuvą visam laikui?

Erika: „Newman“ buvo pasitikrinimas, ar galėtume tai daryti. Suorganizavome festivalį, kad pasižiūrėtume, kaip viskas vyksta: ar lengva įkurti įmonę, gauti leidimus, gauti savivaldybės palaikymą. Buvo nepaprastai malonu dirbti su Druskininkų savivaldybės darbuotojais, visi buvo nežmoniškai malonūs. Atrodė, kad visi tavęs laukia, tik daryk.

Ar galite paneigti gandus – nors ir buvo puiki programa, „Newman“ neatsipirko komerciškai?

Erika: Oi, tikrai neatsipirko. Mes tarsi susimokėjome už Lietuvos rinkos tyrimą. Išvada: dar ankstoka. Atrodo, kad žmonėms ne taip reikia kultūrinių renginių – jiems reikia kitų dalykų. Festivalio bilieto kaina buvo 50 eurų, labiau mažinti negalėjome. Visiems buvo per brangu, daug kas bandė nusiderėti – netgi žmonės, kurie, žinau, tikrai labai daug uždirba. Labai nedaug žmonių nusipirko bilietus iš anksto.

Vokietijoje mūsų klausė, ar tie 50 eurų – tai vienos dienos įėjimo kaina. Aišku, atlyginimų skirtumai tarp Lietuvos ir Vokietijos yra labai dideli. Bet yra ir požiūrio skirtumas. Vokiečiai verčiau leidžia pinigus eidami kultūrintis, užuot pirkę daiktus. Festivalis įvyko, bet išsipildė pačios blogiausios mūsų finansinės prognozės. Nebuvome šokiruoti ir labai nusivylę, tiesiog pamatėme realybę. Norėtume atgaivinti „Newman“, bet jei nerasime valstybinių rėmėjų – nesiryšime.

Sakote, kad Lietuvoje žmonėms užtektų pinigų kultūrai, jei tik pakeistų požiūrį? Juk „iPhone“, atrodo, pinigų užtenka.

Erika: Justai, parodyk, kokį turi telefoną (išsitraukia seną atverčiamą telefoną – K.V.).

Liezhuwis: Man neatrodo, kad Lietuvoje daug kas dirba už 2,5 euro per valandą, kai pažiūri, kaip žmonės iš tikrųjų gyvena. Bare Vilniuje kainos yra tokios pat kaip Berlyne. Neatrodo, kad žmonės galėtų sau jas leisti, bet leidžia, barai pilni. Vadinasi, jie iš kažkur dar gauna pinigų. Gal emigrantai prisiunčia?

Erika: Pažįstu žmonių, kurie Vilniuje dirbdavo, pavyzdžiui, reklamos agentūroje, uždirbdavo daug, bet vis tiek išvažiavo į Londoną, kur, tarkim, pradėjo leisti žurnalą. Jie dabar neturi tiek pinigų, kaip anksčiau, bet daro tai, kas teikia džiaugsmą. Atvažiavus į Berlyną irgi atrodo, kad mums nieko daug nereikia. Čia supratau, kad geriau eiti iš lėto, džiaugtis gyvenimu turint tai, ką turi, negu bėgti, stresuoti, kovoti, konkuruoti. Berlyne kitokia atmosfera. Čia mažiau vartotojiškumo.

Liezhuwis: Užtenka pažiūrėti į berlyniečių automobilius. Turtingiausi žmonės čia atvažiuos bet kokiu „Volvo“. Jiems ne tai rūpi.

Erika: Dauguma apskritai automobilio neturi, nes jį brangu išlaikyti – reikia mokėti ekologinį ir kitus mokesčius. Visi važinėja dviračiais.

Liezhuwis: Mes turime automobilį, nes mes – lietuviai, cha. Bet jį naudojame tik didelėms kelionėms, pavyzdžiui, į Lietuvą – kad turėtume, kur Bubą įsodinti. Visur kitur važinėjame dviračiais. Yra du dalykai, kurie labiausiai skiriasi tarp Vilniaus ir Berlyno: automobilio turėjimas ir požiūris į būsto nuomą.

Erika: Nuosavų butų čia faktiškai niekas neturi. Visi nuomojasi. Jeigu rajone butus renovuoja ir parduoda – blogas ženklas. Vadinasi, kils kainos, nyks gerumas.

Kokia „Panke“ politinė pozicija?

Liezhuwis: Berlyne bet kokiu atveju esi antifa. Mes esame proamerikietiškų pažiūrų, palaikome hiphopo kultūrą, pasisakome prieš šiandienę Rusijos politiką. Esame surengę fotožurnalisto Artūro Morozovo parodą apie karą Ukrainoje. Įvyko protestas: susirinko rusų su plakatais „Save Donbass People“, buvo policijos. Protestuotojų net pagailo: oras baisus, o jie dar vaikų atsivedė. Policininkai jiems aiškino, kad negali stovėti, – priėjau, sakiau, kad leistų, pakviečiau į vidų. Atėjo, stovėjo iki tol, kol paskutinis žmogus išėjo, stebėjo, kad nebūtų provokacijų.

Berlyne daug kur gali rasti nupieštą kūjį su pjautuvu, rinkimuose komunistų partija pasirodė neblogai. M.Gorbačiovas čia labai gerbiamas. Sovietai vokiečiams yra kovotojai su naciais. Bet mes tada papasakojame ir apie kitą pusę – Stalino trėmimus. Taip pat žmonės čia yra labai antikapitalistiški, o kapitalizmas iš tikrųjų sucks.

Erika: Vokietijoje supratau, kas išties yra kapitalizmas. Rytų Europoje to dar taip nejunti. Lietuvoje gali agurkėlį užsiauginti, grybų prisirinkti. Berlyniečiai apie tai tik svajoja.

Ar Berlynas vis dar cool?

Liezhuwis: Po „Brexit“ vėl ateina aukso amžius, daug kas nori čia persikelti. Bet kyla ir kiti Europos miestai, pavyzdžiui, Budapeštas. Ten viskas dar pigiau. Erdvės, klubai – daryk ką nori. Tik su politika ten prastai.

Berlynas yra vidury Europos, galima lengvai pasiekti kitus miestus. Čia viskas du tris kartus pigiau nei Londone ar Paryžiuje. Kultūrinis gyvenimas vyksta visą parą. Mieste yra 70 000 užsiregistravusių menininkų. Jei turi idėjų – tik įsitrauk. Berlyne tavęs neatstumia. Čia visi –  užsieniečiai ir visi – menininkai. Čia tu esi savas.

Berlyne „Panke“ rasite Gerichtstrase 23.

pankeculture.com

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top