Tikslas – pasiekti žiūrovų širdis

Rašė: Jorė Janavičiūtė

Nuotraukos: Astos Martinonytės

Vasario 16 d. Lietuvos kino teatrų repertuaruose pasirodo patriotizmo dvasia alsuojantis Donato Ulvydo režisuotas filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“, pasakojantis apie našlaitę aktorę. Ji atvyksta dirbti į Kauno nacionalinį dramos teatrą ir įsisisuka į melo, keršto, pavydo ir išdavysčių verpetą, tačiau tuo pat metu patiria pirmąją meilę. Susitikome su režisieriumi pasikalbėti apie šio filmo kūrybinį procesą ir kino kūrimą apskritai.

Kodėl nusprendėte, kad veiksmas vyks teatre?

Tai nėra filmas apie teatrą. Į jį mus nuvedė istorija ir pasirinktas laikmetis. Teatras sovietmečiu buvo tas gyvas nervas, kuriame, mano nuomone, atviriausiai pasireikšdavo kova už laisvę. Teatre naudodamas Ezopo kalbą galėjai ištransliuoti labai stiprią žinutę. Be to, pamatęs spektaklį, tu pats lieki nepakaltinamas niekas nepagavo, nenufilmavo, nesustenografavo. Tuo ypač garsėjo režisierius Jonas Jurašas. Jis tai darė tiek Maskvoje statydamas „Makbetą“, tiek Lietuvoje – „Barborą Radvilaitę“, „Mamutų medžioklę“ ir kitus spektaklius. Mes tai jautėme, todėl pats laikmetis ir atvedė mus į teatrą. Be to, J. Jurašo asmenybė turėjo labai didelės įtakos mano paties gyvenimui. Režisieriumi tapau, nes, būdamas moksleiviu, pamačiau jo spektaklį „Smėlio klavyrai“. Tada nežinojau, kuo noriu būti užaugęs. Pamatęs šį spektaklį pradėjau domėtis kultūra. Teatras kine nėra pati lengviausia tema, ypač plačiosioms masėms. Bet tikimės, kad mums pavyko papasakoti paveikią istoriją. Vis dėlto pagrindinė filmo tema yra laisvė ir žmogaus pasirinkimas.

O kodėl veiksmas vyksta Kaune, o ne Vilniuje?

Filmo herojaus – teatro režisieriaus – prototipas ir yra J. Jurašas. O jis kūrė Kaune. Romo Kalantos susideginimas yra labai svarbus filmo siužetui – tai įvykių užuomazga. Tai, kaip žinote, taip pat vyko Kaune. Pati istorija automatiškai mus nubloškė į Kauną.

Kiek rėmėtės tikrais įvykiais, istorinėmis detalėmis, o kiek filme yra jūsų kūrybos?

Iš tikrųjų sunku pasakyti net ir man, ko filme yra daugiau – tikrų dalykų ar fikcijos. Siužetinė linija yra visiškai išgalvota: kas ką myli, kas ko nemyli, kas pas ką ateina, kas kam priešas. Bet tai, kas lemia veikėjų veiksmus, kaip reaguoja pasaulis, tuometė milicija ar KGB, ką šneka žmonės, kuo jie gyvena, kokios jų vertybės, ko jie bijo – visi šitie dalykai yra paimti iš to laikmečio realybės. Iš realybės paimta labai daug detalių, jų gausu tiek filmo apipavidalinime, tiek siužete. Pavyzdžiui, filme yra toks momentas – teatras pakviečiamas suvaidinti spektaklį kolūkyje. Jo valdžia nori kažkaip atsidėkoti, bet juk pinigais atsiskaityti negali, tai bando su aktoriais atsiskaityti jiems atveždami sunkvežimį kaulų, nuo kurių nugramdyta mažiau mėsos nei įprastai. Ši ir kitos detalės atkeliavo iš amžininkų pasakojimų. Dar jie pasakojo, kad aktoriai kartais gyvendavo teatro grimo kambaryje. Ten gyvena ir mūsų herojė. Be to, anų laikų reliktų galima rasti pačiame filmo apipavidalinime – pavyzdžiui, sutirštinto pieno indelį, spausdinimo mašinėlę, o Laisvės alėjos eitynių scenoje stovi moskvičiukas būtent su tokiais numeriais, koks buvo užfiksuotas KGB nuotraukoje. Taigi, mes labai pagarbiai žiūrėjome į laikmetį ir istorinius faktus.

Ar vykdėte istorinį tyrimą? Kaip?

Vienas įdomiausių kino gamybos etapų yra pasiruošimas. Kai tu pradedi įsimylėti herojus, laikmetį, žiūri daug nuotraukų, skaitai knygas, renki amžininkų prisiminimus ir pan. Rastą medžiagą gali įveiksminti, įprasminti ir taip prisodrinti filmą tikrų detalių, netgi dialogų. Filmo vietoje, kur susidorojama su vienu pagrindinių herojų (režisieriumi), yra pasakoma žodis žodin tai, ką Maskvoje iš komunistų partijos galvų išgirdo J. Jurašas. Visokiausių detalių sužinai ruošdamasis – peržiūrėdamas senas nuotraukas, dokumentų archyvus. Dailininkai vartė to laikmečio katalogus, stebėjo madų, interjerų nuotraukas. Kartu žiūrėjome Romualdo Požerskio, Aleksandro Macijausko, Algimanto Aleksandravičiaus ir kitų garsių to meto fotografų nuotraukas – taip, be to, ką prisiminėme patys ir mums pasakojo amžininkai, iš jų albumų susidarėme įspūdį, kaip atrodė tas laikmetis.

Ar, apipavidalinant filmą, jums buvo svarbu autentika ar vizualumas?

Mums vis dėlto buvo svarbiau autentika. Siužetą konstravome taip, kad šiuolaikiniam žiūrovui būtų suprantama, tačiau tuo pat metu norėjome atkurti realybę. Juk daug žmonių, kurie tuo metu gyveno, prisimins tą laiką. Noriu, kad jie sakytų: „Tokios ir buvo kelnės!“ ar „Mes tikrai valgydavome iš tokių indų ir gerdavome iš tokių butelių“. Aš ilgai rinkausi iš kelių trilitrinių stiklainių – norėjau paties autentiškiausio, geriausiai atspindinčio anuos laikus. Įdomi detalė: aktorius filme atplėšia tikrą, 50 metų neliestą sovietmečio cigarečių pakelį.

Kiek truko visas filmo kūrimo procesas – nuo idėjos iki filmo premjeros?

Nuo to momento, kai mes apsisprendėme kurti šį filmą, praėjo beveik treji metai. Pradėtas jis buvo dar anksčiau. Filmas buvo vystomas tarptautinėse kūrybinėse dirbtuvėse, tuomet jis dar turėjo kiek kitokį stuburą. Iš pradžių negavome Lietuvos kino centro (LKC) finansavimo, pavyko tik iš antro karto, todėl gamyba užsitęsė. Tam kad filmo gamyba nebūtų nei suskubėta, nei ištęsta, reikia maždaug poros metų. Vien scenarijui reikia bent pusės metų. Po to lauki žalios šviesos – reikiamo finansavimo. Tada prasideda pasiruošimo procesas, kuris trunka nuo trijų mėnesių iki pusės metų. Filmavimo periodas dažniausiai užsitęsia porą mėnesių, nors filmuoji tik 30–40 dienų. O filmui pabaigti reikia dar trijų keturių mėnesių: montažui, vaizdo ir garso postprodukcijai, muzikiniam garso takeliui.

Jūs nuo pat savo karjeros pradžios, t. y. nuo dokumentinio filmo „Vabzdžių dresuotojas“ (2008), dirbate su scenaristu Jonu Baniu. Kaip jūs tapo tokiu stipriu tandemu?

Jonas man visada sako, kad tau laikas susirasti kitą scenaristą. O aš visada jam atsakau, kad aš draugų neišduodu. Tačiau kartu dirbame tikrai ne iš lojalumo. Aš manau, kad kokybė laikui bėgant tik gerėja. Kai tu susikalbi, kai pažįsti vienas kito vertybinį pamatą, kai tu žinai, kur nuomonės sutaps, kur – ne. Santykių srityje tik po daugelio metų kartu gali visiškai pasitikėti partneriu. Tai čia lygiai tas pats. Mums nebereikia koketuoti – iškart galime sėsti ir dirbti. Be to, atitinka mūsų pasaulėžiūra, požiūriai į politiką, kiną ir t. t. Man nebūtų problema dirbti ir su kitu scenaristu, tačiau tokiu atveju Jonas kaip draugas ir kolega būtų vienas pirmųjų, kuriam parodyčiau filmą. Kartais net sakau, kad Jonas yra mano alter ego.

Kaip jūs kartu dirbate?

Jonas yra be galo įdomi asmenybė. Jis nesisuka viešumoje, niekada nepamatysi jo fotosesijos, jis nėra buvęs nė vienoje filmo premjeroje – netgi tų filmų, kuriems kūrė scenarijus. Jo požiūris labai įdomus, bet jis jo neafišuoja, nedaro iš savęs prekės ženklo. Iš šalies būtų galima pagalvoti, kad jis yra paprastas, kuklus plunksnos brolis, bet iš tiesų, kai mes rašome scenarijų, mes su juo aistringai ginčijamės, keikiamės, o svarbiausia – kartu suvaidiname beveik kiekvieną dialogo eilutę. Kitaip tariant, išgyvename visą scenarijų ir galime atsakyti už kiekvieną žodį ir paaiškinti, kodėl mes jį pasirinkome. Nežinau, kaip dirba kiti, bet tai labai padeda.

Jūsų ankstesnius vaidybinius filmus būtų galima priskirti prie komercinių filmų. Ar priskirtumėte prie jų juostą „Emilija iš Laisvės alėjos“, kuri yra pirmas LKC paremtas jūsų vaidybinio kino projektas?

Pirmiausia, susidūręs su šiuo klausimu, visada bandau pasakyti štai ką: kinas yra ekranas prieš kėdes. Kėdėse turi sėdėti žmonės. Jeigu filmas sukuriamas, o kėdės lieka tuščios, jose niekas nesėdi, tai aš manau, kad tai yra blogas kinas. Sakyti, kad tas kinas, į kurį ateina daug žmonių yra komercinis, negalima. Aš norėčiau rinkoje pakeisti požiūrį į sąvokas. „Žiūroviškas“, „komercinis“ – mes kartais dalykus vadiname netikrais vardais. Dėl to, kad į Oskaro Koršunovo spektaklį „Išvarymas“ prieš pusę metų išparduodami bilietai, jis juk netampa komercinis. Aš nepritariu tokiam skirstymui. Mano tikslas yra ne užpildyti kėdes, o pasiekti žiūrovus. Bijau, kad jeigu man pasiseks jas užpildyti, daug kas sakys, kad „Emilija iš Laisvės alėjos“ yra komercinis filmas. Man dėl to apmaudu. Žodis „komercinis“ man atrodo net nesusijęs su kinu. Aš sakyčiau, kad kiną reikia skirstyti į skirtą žiūrovui ir arthouse. Pastarasis kinas yra skirtas autoriui parodyti save. O „Kalifornijos svajos“, „Neliečiamieji“ ir pan. yra arthouse ar „žiūrovinis“ kinas? Tai filmai, kurie ir išsiskiria savo meniniu lygiu, ir pelno pripažinimą festivaliuose, apdovanojamas ir pan. Bet svarbiausia, jie pasiekia žiūrovų širdis. Man tai yra Kinas iš didžiosios raidės.

Jūsų filmuose dažniausiai pasitaikančios temos yra lietuvybė, laisvė. Kodėl šios temos jums svarbios? Kodėl nekuriate, pavyzdžiui, emocingų dramų apie žmonių santykius?

Kol kas nesu sukūręs nė vieno filmo, kuris eitų iš mano sielos gelmių. Visi mano kurti filmai pas mane atėjo kartu su kažkieno prašymu juos režisuoti. Žilvinas Naujokas paprašė sukurti „Tadą Blindą“ ir „Kaip pavogti žmoną“, Živilė Gallego atėjo su „Emilijos iš Laisvės alėjos“ idėja, Rasa Miškinytė – su „Vabzdžių dresuotoju“, kuris jau netgi turėjo scenarijų. Bet tai nereiškia, kad jei filmus man pamėtėjo likimas, jie nėra mano kūdikiai. Tu pradedi filmą ir jį myli kaip savo. Pavyzdžiui, jau dabar „Emilija iš Laisvės alėjos“ vadinama tiesiog nauju Donato Ulvydo filmu. Tai natūralu – tu filmui atiduodi visą save. Bent jau režisierius vienu metu gali degti tik vienu filmu, nes atiduoda didelę dalį savęs.

Kalbant apie laisvės ir lietuvybės temas, aš jaučiu, kad manyje yra tarsi įsiūtas kažkoks nepamatuotas patriotizmo jausmas. Šios temos mane jaudina kaip pilietį ir kaip žmogų, kuris yra prieš mitingą savo rankomis siuvęs trispalvę. Visa tai man yra svarbu, nes pergyvenau dvi skirtingas sistemas. Aš žinau, kas yra sovietinė, kas yra laisva Lietuva, todėl laisvė man yra didelė vertybė. Aš didžiuojuosi mūsų kalba, sporto, kultūros pasiekimais ir pan. Aš esu už ES ir globalizaciją, tačiau manau, kad mes turime išlaikyti savo identitetą. Man svarbu, kad mano vaikai užaugę žinotų mūsų šalies istoriją, didžiuotųsi ja ir nekompleksuotų dėl savo kilmės, kad jiems nereikėtų bėgti. Vienas lygmuo, kai žmogus rūpinasi savo namais, o kitas lygmuo – savo valstybe. Natūrali būsena yra kovoti už tai, kur aš esu, ir norėti, kad ši erdvė būtų geresnė.

Apie autorių

Straipsniai : 3

Komentuok





 

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top