Povilas Šklėrius
Mes stebime žmones feisbuke ir šloviname jų tuštybę, nes bijome likti vieniši. Pamirškite Agnę Jagelavičūtę ir kitus simuliakrus. Dar geriau – anfolouvinkit. Prieš jūsų akis – visų jūsų „sekti“ vertas romanas, ir net ne virtualybėje, o išspausdintas. Vis solidžiau. Knyga.
P. Šklėriaus autobiografiškas kūrinys yra lyg „Panama Papers“, kai kažkas nuhakina tavo profilį ir visas žinutes iš srauto ir susirašinėjimų paskelbia viešai. Net atspausdina. Tik toks niuansas, kad šitaip su P.Šklėriaus biografija padarė ne koks Assange’as, o pats autorius.
Dar prieš Zuckerbergo erą tokį poelgį tikriausiai būtume palydėję smiliaus judesiu ties smilkiniu, o dabar tenka konstatuoti: šis romanas yra neišvengiamas ir adekvatus laikmečio reiškinys. Ir joks P.Šklėrius dėl privatumo krizės nekaltas, kaip nekalti dieną skelbiantys saulėtekiai. Mes atiduotume dar daugiau savęs, kad tik kas imtų. Išviešintume bemaž viską, kad labiau pasislėptume.
Debiutuojantis rašytojas dvasinio ekshibicionizmo aktą tiesiog atliko subtiliau nei feisbuko kohorta: nors egodokumentinė, tai vis dėlto grožinė literatūra.
Romanui populiarėjant Lietuvos mileniumų gretose, autorius tarytum turėtų susirūpinti savo asmenybės tvarumu ir gal netgi reputacija, nes kas žino, ar šitos knygos neperskaitys būsimas rašytojo darbdavys. Ir pamatys, kad tokiam „nerimtam kadrui“ progresyvioje tarptautinėje kompanijoje ne vieta.
Tačiau P.Šklėrius nuginkluoja ir visus tuos pažangiuosius. Jis už juos – visa galva aukštesnis, už visus tuos CEO ir barzdylas. Nes šita knyga neapsimetinėja ir nestato iš savęs to, kuo nėra, – tai reto nuoširdumo knyga. Bandymas sugrįžti prie savęs. Todėl kiekvienam smalsiam jaunuoliui, paklydusiam stiklinėmis pagundomis užminuotoje apgaulingoje modernybėje, skaityti šį romaną yra privilegija.