Recenzavo Marijus Gailius
Violeta Palčinskaitė
ATMINTIES BABILONAI, ARBA AŠ VEJUOS VASARĄ
„Tyto alba“, 2015 m.
Eilėraščių vaikams autorė, poetė ir dramaturgė V.Palčinskaitė buvo pasižadėjusi nerašyti autobiografijos. Nedrąsi mintis: gal gerbiamajai rašytojai ir vertėjo laikytis sau duoto pažado? Kiekviena biografija yra ypatinga – ypač menininko, bet ar kiekviena knyga apie save ypatinga? Net jei dalyvauja metų knygos rinkimuose?
Gražių atsitikimų ir detalių netrūksta – tai ir anekdotas apie paiką saugumietį, kurį šeima apsuko apie pirštą, jo pastebėtas „buržuazines“ relikvijas įvardydama kaip revoliucionierių, tai ir liudijimas apie dar pirmame kurse išleistą poezijos rinkinį, kuris sužadino moksladraugių pavydą. Atsiminimai apie poetę Juditą Vaičiūnaitę, iškilius teatralus…
Didesnį emocinį krūvį tekstas įgyja vos šimtajame puslapyje, kur autorė vaizduoja savo gimimo aplinkybes – karo metu poetės motina ligoninėje turėjo neišsiduoti esanti žydė. Tokių autentiškų ir emociškai pagavių atsiminimų – vienas kitas, užtat dažniau rašytoja leidžiasi į sentimentus: „Rašėme eilėraščius, mylėjome…“ O kuris poetas nerašė eilėraščių, nemylėjo?.. Arba: „Aš turtinga. Aš labai turtinga. Kitaip.“ Bet kuris skaitantis individas neištartų to paties – kad turtingas kitaip?..
Rašytojos prisipažinimas apie abortą sausu sakiniu, neatskleidžiant detalių ir patirtų išgyvenimų, yra suprantamas, tačiau kitas skausmingas biografijos faktas – skyrybos su vyru, paliudytos kone kanceliariniu stiliumi, glumina abejingumu – kam išvis apie tai pasakoti, jei skaitytojui atiduodama tik tiek?
V.Palčinskaitė gyveno neabejotinai gražesnį gyvenimą, negu paliudijo savo autobiografijoje, kuriai pritrūko šiek tiek… stiliaus. Pritrūko kvietimo skaitytojui kartu išgyventi ir patirti tai, ką autorė patyrė, išgyveno. Tad „Atminties babilonai“ – dar vienas įprastas dokumentas į ano laikmečio bylą.