KAULINIS SENIS ANT GELEŽINIO KALNO
ŽIŪRĖKITE LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilnius)
Repertuaras www.teatras.lt
Pelenių, miegančiųjų gražuolių, pepių ilgakojinių ir daktarų aiskaudų pripildytame vaikiškų spektaklių pasaulyje pasirodė įspūdinga lietuviškos pasakos inscenizacija, kaip niekada ryškiai primenanti mūsų tautinės kūrybos mistiškumą ir vaizduotės galią.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre spektaklį pagal Jono Basanavičiaus užrašytą pasaką „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ ir grafikos klasikės Nacionalinės premijos laureatės Birutės Žilytės knygų iliustracijas režisavo jaunas režisierius Jonas Tertelis. Jam į pagalbą teatras metė iš tiesų įspūdingas kūrėjų pajėgas: kostiumus spektakliui sukūrė Sandra Straukaitė, muziką – kompozitorius Gintaras Sodeika, scenografiją – Paulė Boculaitė, o ją įgyvendinant talkino dailininkas skulptorius Donatas Jankauskas-Duonis. Kiekvienas iš jų savaip atkūrė ir interpretavo ne tik pasakos herojus, bet ir įspūdinguosius B.Žilytės įvaizdžius, ne vieną lydėjusius vaikystėje ir žvelgusius iš pasakų knygų. Šias vizualines interpretacijas į visumą sujungia Manto Bardausko vaizdo projekcijose atgiję B.Žilytės piešiniai.
Iš kino į teatro sferą perėjęs režisierius aktoriams padiktavo vis rečiau sutinkamos sąlygiškos vaidybos stilių, kurdamas keisčiausių būtybių kupiną pasakos pasaulį, per kurį keliaujantys Ryčio Saladžiaus Žmogysta ir jo sūnus, Gedimino Rimeikos Bernelis pažįsta ne tik skirtingas jo šalis, bet patiria esmines pamokas. Tiesa, visų pirma vaikams skirtame spektaklyje režisierius nevengia baisesnių pasakos elementų, atvirkščiai – juos akcentuoja taip kurdamas ne spalvotų debesėlių, bet pavojų ir iššūkių kupiną pasaulį, labai artimą realiajam, bet pakankamai tolimą, kad išgyventas išgąstis galėtų virsti apmąstymu. Kaip ir būdinga pasakoms, ir šios laukia laiminga pabaiga, tad galima ir truputį pabijoti. Nors atrodo, kad būtent laimingos pabaigos inkrustavimas į mistiškąjį Povilo Budrio meistriškai kuriamo Kaulinio senio pasaulį tapo vienu sunkesnių ir ne iki galo nugalėtų iššūkių (kaip ir gana netikėti apšvietimo sprendimų pasirinkimai). Tačiau reikia pripažinti, kad kartu su kūrybine komanda J.Terteliui pavyko sukurti mūsų teatrui nebūdingo vizualumo, ryškių, aiškių įvaizdžių kupiną spektaklį, kuris kartu palieka pakankamai erdvės skleistis ir įvairaus amžiaus žiūrovų vaizduotei.
Rekomenduojama užaugusiesiems su B.Žilytės iliustruotomis knygomis ir jų auginamiesiems.
Nerekomenduojama jaunesniems nei šešerių ir labiau tikintiesiems vaivorykštiniais vienaragiais nei raganiais ir burtais.