ŽIŪRĖKITE APEIRONO TEATRE (Turgaus g.16/Tiltų g.12, Klaipėda)
Repertuaras http://www.apeirontheatre.net
Jau ketvirtą sezoną Klaipėdoje aktyviai veikiančio ir kuriančio „Apeirono teatro“ spektakliai išsiskiria originaliais tekstais, visada paremtais filosofiniais postulatais ir atidžiu, komplikuotu, požiūriu į supantį pasaulį.
Naujausias režisierių Eglės Kazickaitės ir Gretos Kazlauskaitės spektaklis „Psichė“ kiek netikėtu keliu leidžiasi ieškoti žmogaus sielos ar jos esmę atitinkančios substancijos, kurią būtų galima priešpriešinti niekiui.
Tuo metu scenoje, vaizdo projekcijos sukurtoje sterilioje baltoje erdvėje (vaizdo projekcijos autorius Vidas Valinčius) tardomas jaunuolis išdidinta silikonine galva ir joje sustingusia liūdna veido išraiška (dailininkas – Povilas Šorys) atsitvėręs tylos siena atsisako pasiaiškinti, kodėl pajūrio miške buvo rastas užsiūta burna, kruvina ranka ir su pieštuku rankoje.Laike ir erdvėje šokinėjančiais epizodais dėliojama absurdo-detektyvinė-dekonstrukcinė Hamleto interpretacija. Hamletiška pieštukų fabriko direktoriaus posūnio, virtusio serijiniu žudiku, istorija nuolat papildoma Lietuvos žiniasklaidos kriminalinių kronikų ir skandalus stimuliuojančias antraštes tiksliai imituojančiais epizodais bei įvairiais šešėlių teatro ir lengvo grotesko elementais, taip nuolat didinant sceninio kūrinio estetinį, siužetinį ir prasminį tankį. Nepamirštama pridėti ir žiupsnelį ironiškų komentarų šiuolaikinio teatro tendencijų atžvilgiu. Tad visko čia tikrai daug. Gal kiek ir per daug.
Stebint spektaklį visiškai akivaizdu, kad jaunosios režisierės nesiekia žiūrovams suteikti lengvos pramogos, veikiau atvirkščiai, nori juos priversti nuolat spėlioti ir mėginti patiems susidėlioti pasakojimo grandinę. Negalima nepastabėti ir mėginimo priversti susimąstyti apie amžinąsias sielos amžinumo ir kasdienybės brutalumo kategorijas. Spektaklyje kuriamoms dramaturginėms konstrukcijoms vis dėlto pritrūksta preciziškumo ir saiko jas komplikuojant, o kalbinėms – tikslumo ir dinamikos. Atrodo, kad „Apeirono teatrui“ būdingas noras patalpinti nedetalizuotus veikėjus ir abstrakčias situacijas menamose erdvėse/lokacijose vietoje apibendrinto vaizdo, deja, dažniau sukuria neišbaigtumo efektą. Žiūrint šio teatro spektaklius ima atrodyti, kad jo kūrėjos kiek per anksti apsistojo stilistikos paieškose, tačiau ši dekonstruoto, šiuolaikinės provincijos (požiūrio, ne kokybės prasme) standartais perdėlioto, moterų (tiesiogine prasme) užkapoto Hamleto, kurio Ofelija gretinama su siela, versija intriguoja ir stebina.
Rekomenduojama mėgstantiesiems klasikos transformacijas ir palankiai/atlaidžiai žvelgiantiems į jaunatvišką maksimalizmą.
Nerekomenduojama teatrą vertinantiesiems pagal griežtai apsibrėžtus standartus ir tvirtai žinantiesiems, koks teatras jiems (ne)patinka.