Rašė Goda Dapšytė
Nuotraukos Algirdo Kubaičio
Jau 55 metus kovo 27 d. pasaulis švenčia Tarptautinę teatro dieną. Lietuvoje šia proga šiemet jau keturioliktą kartą išdalyti mūsų teatro geriausiesiems skiriami Auksiniai scenos kryžiai. Ir paradoksalu, bet jau sunku suskaičiuoti, kelintą kartą jie sukėlė viešus nesutarimus. Nors kaip paaiškėjo po apdovanojimų ceremonijos, kuri šiemet vyko Klaipėdos dramos teatre, protestuoti lyg ir nebuvo dėl ko.
Nesutarimų tradicija
Jau tapo tarsi Teatro dienos šventimo tradicijos dalimi, kad, įpusėjus kovui, scenos menų atstovai įvairiausiose žiniasklaidos priemonėse aiškina vieni kitiems ir visuomenei, kodėl šiais metais komisija ir vėl ne taip viską suprato ir įvertino, ką nuskriaudė. Atsakydama į tai komisija aiškinasi dėl sunkių darbo sąlygų, sudėtingų biurokratinių taisyklių ir nedžiuginančių teatro vystymosi tendencijų. Tuomet įvyksta ceremonija ir paraleliai su apdovanotųjų euforija socialinius tinklus užplūsta nusivylimas renginiu bei apgailestavimai, kad šie apdovanojimai gadina teatralams tikrąją šventę, kad ne tokia ta tikroji Teatro diena (tiesa, kokia ta tikroji, kur ji dingo ir kas trukdo ją susigrąžinti – duomenų nepateikiama).
Stebėtina, kaip vienintelės meno srities, kurios nacionaliniams apdovanojimams skiriama tiek valstybės dėmesio ir lėšų, atstovai geriausiai juos reklamuoja skųsdamiesi, kad ir vėl viskas blogai. Ir dėmesio mažai. Vis pasigirsta grasinimų rengti alternatyvius teatro apdovanojimus, mat valstybiniai – neteisingi. Tarytum Kauno „Fortūnų“, Klaipėdos „Padėkos kaukių“ ar ironiškųjų Keistuolių teatro „Zenonų“ dar maža. Įdomu, kuri dar meno sritis turi tiek skirtingų panašiu metu kasmet vykstančių apdovanojimų? Tiek viešų batalijų tikrai nesukelia nei Nacionalinės, nei Vyriausybės kultūros ir meno premijos.
Truputis istorijos
Grįžkime prie šventės ir smagesnių tradicijų. Tad kaip viskas prasidėjo? Tarptautinė teatro diena kovo 27-ąją Tarptautinio teatro instituto (ITI) iniciatyva švenčiama nuo 1962 m. Įvairiose šalyse ji švenčiama savaip, bet per visas jas keliauja Teatro dienos tarptautinė žinia, kurioje dalijamasi mintimis apie teatrą, kultūrą ir taiką. Kasmet ją paskelbia vis kitas žinomas teatro kūrėjas. Šiemet ši garbė buvo suteikta prancūzų aktorei Isabelle Huppert, kurios teigimu, akivaizdu, kad Tarptautinė teatro diena nėra eilinė diena, nes per pasaulinio kanono didybę ji leidžia mums prisiliesti prie didžiulio laiko ir erdvės spektro. Savo kalboje ji įvardijo teatro gyvybingumo priežastis: „Teatras nuolat atgimsta iš pelenų, nusimesdamas anksčiau nustatytas taisykles ir atrasdamas naujas formas, – šitaip jis pratęsia savo gyvybę.“
Lietuvoje Teatro diena taip pat turi gana senas tradicijas. Per kelias dešimtis metų būta visko: ir teatralizuotų eitynių, ir šmaikščių vakarų, vadinamų kapustnikais, o kartą surengtos net aktorių ir „Žalgirio“ komandų krepšinio varžybos. Tačiau šias tradicijas pakeitė naujos formos ir paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje imta šia proga apdovanoti geriausiuosius. Per daugelį metų keitėsi apdovanojimai, ceremonijų rengėjai, bet tradicija išliko. Nuo 1995 m. geriausieji sezono darbai buvo apdovanojami Stanislovo Kuzmos sukurtomis „Kristoforo“ statulėlėmis, o 2004 m. jas pakeitė Rūtos Ničajienės sukurti Auksiniais scenos kryžiai, į kuriuos įkomponuotas tarpukariu iškiliausiems teatro menininkams teiktas Valstybės teatro garbės ženklelis.
Dėjo kryžių
Tad iš kur nesutarimai? Sunku pasakyti, kodėl jie tapo tradiciniai, bet pastarąjį dešimtmetį Auksinių scenos kryžių nominacijas ėmė lydėti nuolatiniai skandalai: vienais metais liko nenominuotos aktorės (tad aktoriai vyrai skubiai stojo kovoti už kolegių teises), kitais – šokio atstovai (tąkart kovos buvo mažiau), o šiemet – dramaturgai. Atsakydamas į šiemet paskelbtas nominacijas Klaipėdoje veikiantis „Apeirono teatras“ paskelbė akciją „Dedu kryžių ant „Scenos kryžių“, teigiant, kad vertinimo komisija, kurią sudaro profesionalūs meno vertintojai (taip formaliai vadinami menotyrininkai ir kritikai), sąmoningai neįvertino nevalstybinių teatrų ir taip žlugdo nepriklausomus teatro judėjimus. Akcijos organizatoriai kvietė priešintis establišmentui ir išreikšti savo požiūrį uždegant žvakutes prie Klaipėdos dramos teatro, kuriame vyko apdovanojimų ceremonija.
Akcijos organizatoriai piktinosi, kad šiemet iš jaunųjų kūrėjų darbų niekas nebuvo rimčiau pastebėtas ir nominuotas, o juos palaikęs buvęs ilgametis komisijos narys, teatro kritikas Andrius Jevsejevas ne kartą pasisakė, jog šiemet ekspertų komisija parodė savo pasaulėžiūrą, kad jaunas teatras dar nevertas apdovanojimo. Tačiau atrodo, kad šis nerimas buvo kiek skubotas.
Jaunimo triumfas
Protestą organizavusieji ir besipiktinusieji šiųmetėmis nominacijomis teigė, kad jos parodė komisijos požiūrį į jaunuosius teatro kūrėjus. Čia jiems tenka pritarti: kaip įrodė apdovanojimai, komisija teigiamai vertina ir palaiko jaunųjų kūrėjų darbus, kad ir kur jie kurtų. Jaunieji šiemet pagerbti kaip niekad gausiai – jiems atiteko vienuolika iš septyniolikos premijų.
Entuziazmu tryško jaunosios aktorės – jaunojo menininko kategorijoje apdovanota Greta Petrovskytė ir geriausia nepagrindinio vaidmens atlikėja Karolina Kontenytė. Už pagrindinį moters vaidmenį apdovanota ukrainiečių kilmės Rusų dramos teatro aktorė Jevgenija Gladij taip pat priklauso jaunųjų kategorijai. Jau ketvirtąjį Auksinį scenos kryžių pelnė kompozitorė Rita Mačiliūnaitė. Nebe pirmas šis apdovanojimas ir spektaklio-žaidimo „Kodas: Hamlet“ režisierei Olgai Lapinai, kuri apdovanota kartu su kūrybine komanda. Su komandos nariais šlove dalijasi ir režisierius Jonas Tertelis, kurio spektalis „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ pripažintas geriausiu teatro vaikams kategorijoje. Du kartus šiais metais pagerbtas urbanistinio šokio teatras „Low Air“ – Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė, kuriems įteiktas ne tik Auksinis scenos kryžius už šokio spektaklį „Žaidimas baigtas“, bet ir už inovacijas scenos mene teikiamas Boriso Dauguviečio auskaras. Ne pirmą kartą nominuota, bet pirmą kartą apdovanota baleto artistė Kristina Gudžiūnaitė labiausiai dėkojo partneriui, o operos solistė Eglė Šidlauskaitė – režisieriui. Apdovanotas ir daugelį metų teatre vaizdo projekcijas kuriantis Rimas Sakalauskas.
Gerokai nuvalkiotas posakis teigia, kad šunys loja, o karavanas eina. Tik nelabai smagu, kai aplojami pripažintieji geriausiaisiais. Teatras – ne sportas, o Auksiniai scenos kryžiai – ne čempionatas, todėl neįmanoma pranašumo įrodyti sekundės dalimis ir erdvės ginčams visada atsiras. Norėtųsi tikėtis, kad įsigalinčias Teatro dienos konfliktų tradicijas netrukus pakeis šiemet gausiai įvertinta jaunoji karta, siūlanti naujas formas, ir teatras dar kartą atsinaujins, kaip jau minėta, pasak I.Huppert, taip pratęsdamas savo gyvybę.