Klausykla nr. 54

Recenzavo Karolis Vyšniauskas

FRANK FITTS

You’re Lonely

s/r

Vienas džiaugsmų apžvelgiant muziką – kartais albumus išgirsti prieš jiems nugulant „Spotify“. Gavęs slaptą nuorodą į „You’re Lonely“ ėjau šaltomis Vilniaus gatvėmis, automobiliai grūdosi prie šviesoforų, praeiviai nesišypsojo, bet manęs tai nebeveikė. Nes ausinėse turėjau lobį, sukurtą trijų laukinių, dar vakar į mokyklą ėjusių vaikių iš Vilniaus. Muzikos istoriją perrašo dviejų tipų albumai: arba tie, kurie genialiai tiksliai atliepia laikmečio dvasią, arba tie, kurie eina visiškai priešingu keliu: į aplinką nekreipiantys dėmesio ir pasiūlantys naują, geresnę realybę. „Frank Fitts“ būdas yra antrasis. Jų pasaulis euforiškas, paaugliškas ir smagus, visiškai kontrastuojantis su šalta miesto, kuriame auga, atmosfera. „Amerikietiškų grožybių“ antiherojaus, iš spintos neišlindusio gėjaus vardu pasivadinę „Frank Fitts“ neturi nieko bendro su lietuviško roko tradicija. Pastarojoje dominuoja melancholiškos dainos metaforų pilnomis eilėmis. O „You’re Lonely“ yra greitas, melodingas, su žudančiais priedainiais ir tekstais apie tai, kas yra FF muzikantų galvose, o kartais ir skrandyje: pinigus ir jų trūkumą, hormonus, neišsipildžius santykius, brokolių sriubą. Grupė visada turėjo dozę ironijos, ir tai viena didžiausių jos stiprybių. Albumas jungia 10-ojo dešimtmečio grunge ir šiuolaikinio noise-pop skambesį. Čia atpažįsti ir „Nirvaną“, ir „Fidlar“. Bet visų pirma girdi FF. Grupę daro išskirtine įspūdinga sinergija tarp jos centre esančių draugų Ginto ir Žygio. Pirmasis – atsipalaidavusio vokalo frontmenas su per daug miela šypsena ir superiniais gitaros įgūdžiais. Antrasis – pankas-nihilistas, bosinę gitarą vėl pavertęs geidžiamu instrumentu. Užuot nuėję marozinti, jiedu sukūrė grupę.

Prisijungęs būgnininkas Dominykas yra ramioji FF trikampio ašis, tiesiog atsakingai dirbantis savo darbą. Neseniai prisijungęs ir prie naujos „ba.“ sudėties Dominykas yra A klasės Lietuvos scenos būgnininkas, nors vis dar nėra išlaikęs 12-os klasės egzaminų. Albumą pradedančios dainos „Touch“ pabaigoje Gintas su Žygiu rėkia į mikrofoną vienas po kito, ir tai skamba kaip lietuviško roko išsipildymas – anksčiau mes net nedrįsome svajoti, kad vietinė grupė gali turėti tokią energiją. „You’re Lonely“ stebina savo dinamika. Trunka vos 33 minutes, bet į jas sudėta kalnas idėjų: stulpeliai – vos kelių eilučių, priedainiai greiti ir garsūs, pragrojimai kūrybiški ir be nereikalingų solo partijų. Kiekvienas kūrinys turi tai, kas užkabina, kaip, pavyzdžiui, frazės „It’s true“ pasikartojimas dainos „Crash“ priedainyje ar tiesmuko „la la la“ rėkimas dainos „Told Me To“ stulpelių fone. Albumo dainose nėra vietos nuoboduliui, pagrindiniam vietinės scenos grupių žudikui. FF tiesmuką roko skambesį vėl pavertė įdomiu. Kaip ir jų EP „Everything’s Fine“, taip ir šį albumą įrašė ir prodiusavo norvegiškai lietuviška „Ymir Audio“ studija, leidusi grupei atsiskleisti visa jėga. Kai skaitysite šį „37O“ numerį, „You’re Lonely“ jau bus išleistas internete ir kasetėje. Nebegalėsiu jo klausytis sau vienas, bet šios privilegijos su malonumu atsisakysiu, kad tik daugiau žmonių albumą atrastų. FF netaps mūsų dienų „Foje“, netaps ir antrąja „ba.“ Jie nepretenduoja tapti tautos grupe, yra per daug garsūs, smagūs ir amerikietiški. Bet make no mistake: mūsų scenoje seniai nebuvo tokio brandaus debiuto. Šiandien „Frank Fitts“ yra gyvybiškiausia roko grupė Lietuvoje, o „You’re Lonely“ yra vienas kūrybiškiausių kada nors pas mus sukurtų albumų, įkvėpsiantis naują nuobodžiaujančių 16-mečių kartą imtis gitarų.

Geriausia daina: „Hope“

https://frankfitts.bandcamp.com/track/hope

100 / 100

ANGELOU

Vision A

s/r

Tai, kad per metus iš Lietuvos išsikrausto 50 tūkst. gyventojų, gąsdina. Bet emigracija visų pirma yra galimybė. Už statistikos slepiasi talentingi žmonės, kuriems nauja aplinka gali leisti atsiskleisti. Taip, kaip atsiskleidė „Angelou“. Birmingame gyvenanti Andželika užaugo Klaipėdoje, jau čia stebino sodriu balsu, kurį atskleidė „Innomine“ prodiusuotuose singluose, stabiliai renkančiuose perklausas „YouTube“. Tačiau tai praeitis. Britanijoje sukurtas keturių dainų EP „Vision A“ yra pirmasis jos kaip solo atlikėjos pareiškimas – ir jis žada labai daug. Tai šaltas, naktinis, seksualus naujos kartos R&B, derantis greta žanro taisykles nustačiusiųjų „FKA Twigs“ ar „Banks“. Andželika turi fantastišką balsą, vienodai gerai jį valdo tiek dainuodama, tiek repuodama – ir, svarbiausia, visiškai juo nepiktnaudžiauja. Galėdama daryti dešimtis vokalo variacijų, dainuoja tik ten, kur reikia, tik taip, kaip reikia jos muzikos idėjai. Dainas prodiusavo vienas talentingiausių Lietuvos urbanistinės muzikos kūrėjų „Frgmtns“ – jam pavyko puikiai suvaldyti įrašo atmosferą. Garsų įvairovė ir jų darna dainose pavydėtina. EP būtų padėję, jei jiedu dainas būtų stipriau suėmę į rankas – lėtieji kūriniai „Hush“ ir „Afterglow“ atrodo pernelyg beformiai, kad suteiktų visišką malonumą. Išimtis yra „Vision A“ pradedantis „Grip“, potencialus R&B bangeris. Jam į kompaniją einantį too cool „What’s On“ gali laisvai įsivaizduoti atliekamą Rihannos. Bet „Angelou“ nėra Rihanna, ji nėra dar kažkas kitas, ir tai puiku. Kas ji – atsakys tolesnės dainos, tačiau kryptis, kurią nustatė „Vision A“, yra tik į priekį. Lietuviškoje scenoje turime pirmąją tokio lygio modernaus R&B atlikėją – kad ir kur ji gyventų.

Geriausia daina: „Grip“

83 / 100

ED SHEERAN

÷

Atlantic Records

 

Užsimerk minutę, įkvėpk, iškvėpk. Prisimink tą šviesų laiką, kai Sheeranas dar nebuvo išleidęs naujo albumo, o senosios jo dainos buvo nugrotos tiek, kad vėl jas groti buvo nepadoru. Ed-Sheeran-Free pusmetis. Dabar jo vėl reikės laukti porą metų. „Divide“ („÷“) okupavo eterį užimdamas 14-a iš 15-os pirmųjų populiariausių britų dainų vietų – anomalija, įmanoma, kai į TOP formulę buvo įskaičiuotos „Spotify“ perklausos. Šios dainos užpuolė it uodai. Galite nekaltai eiti gatve ir vis tiek egzistuos 37,4 % tikimybė, kad iš pravažiuojančio automobilio nuskambės „Shape of You“. Laimė, Sheerano muzika nėra bloga. Daugelis dainų turi jaukias, nors ir nuspėjamas it B filmo pabaiga melodijas, o jų žodžiai – kartais atrodo, jog parašyti iš „Instagram“ komentarų – yra lengvai suprantami milenialams. Sheerano paradoksas, kad jo muzika atrodo it parašyta pagal kompiuterių algoritmus, bet jis save pateikia kaip tiesiog vaikį su gitara, nebaigusį universiteto, tą, „kuriam tiesiog pasisekė“. Suprask, galbūt pasiseks ir tau. Negalima nuvertinti Sheerano talento: kas buvo koncerte Vilniuje, patys matė, kaip jis geba vienas scenoje atlikti dainas už visą grupę – „loop station“ yra magiška mašina. „÷“ dovanoja visą Sheerano komplektą: ir balades kaip „Perfect“ ar „What Do I Know“, ir, ehm, repą kaip „Eraser“. Tai tiesiog dar vienas Sheerano albumas. Bet kas atsitiko Jungtinei Karalystei, šaliai, kurioje gimė „The Beatles“, „Queen“ ar net ankstyvieji „Coldplay“, kad jie pametė galvą dėl Edo, yra klausimas, į kurį popmuzikos tyrinėtojai dar nerado atsakymo.

Geriausia daina: „Perfect“

65 / 100

MIGHTY MO RODGERS & BABA SISSOKO

Griot Blues

One Root Music

 Čikagietis ir malietis susitiko Lietuvoje, „mažoje šalyje, su didele muzikine širdimi“. Baba nekalba angliškai, Mighty Mo – nei itališkai, nei prancūziškai. Tačiau du multiinstrumentalistai susikalbėjo natomis ir įrašė albumą, kurį gegužę pristatys Vilniuje. Muzikoje mes ieškome autentikos. Norime kažko, kas skamba nesumeluotai. „Griot Blues“ yra be galo autentiškas įrašas. Tai šiuolaikinės world muzikos pavyzdys, kuriame susijungia amerikietiškas bliuzas ir tradicinė afrikietiška muzika. Albumas sukurtas kaip muzikantų pokalbis. Nesuprasdami vienas kito žodžių, galiausiai Mighty Mo ir Baba išsiaiškino, jog dainavo apie tas pačias temas: žmonių lygybę, rūpestį vieni kitais, džiaugsmą atrasti save muzikoje. Ir patį bliuzą. Albumas pasakoja apie šio muzikos žanro kelionę atgal į namus – į Afriką. World muzika yra atskiras pasaulis, retai skambantis per radiją ir negrojamas populiariuosiuose festivaliuose (jeigu įsigalios alkoholio draudimo įstatymas, festivaliuose jokia muzika apskritai neskambės – bet tai jau kita tema). Taip neturėtų būti. Ši muzika per daug įdomi, žmoniška ir kitokia, kad ją paliktume tik siauram jau atradusiųjų ratui. „Griot Blues“ yra geros durys į world pasaulį. Jei patiko, verta atkreipti dėmesį ir į kitas Lietuvos leidyklos „One Root Music“ grupes – „Merope“ ir projektą „Malituanie“, pirmąją Baba Sissoko ir Lietuvos pažintį. Iš pradžių gali skambėti neįprastai. Bet tada supranti, kad visko šaknys – tos pačios.

 Geriausia daina: „The Blues Went to Africa“

 86 / 100

Visus albumus galima išgirsti „Spotify“ arba „Soundcloud“

Apie autorių

Straipsniai : 21

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top