Skaitykla Nr. 53

Andrius Jakučiūnas

Utopijos

Kaunas, „Kitos knygos“, 2017 m.

Yra literatūros ir tekstų, kurie būtini kaip vaistai. O vaistai, kaip žinome, neskanūs. Todėl jie paprastai įpakuojami į  kapsules, apvelkami saldžiu apvalkalu – ligonio gomurys bandomas apgauti įvairiausiais būdais. Ypač jei tas ligonis – vaikas.

Apie vaistus prabilau ne veltui – Andriaus Jakučiūno esė (ar publicistikos, ar fantasmagorijų, ar utopijų – žanras čia nėra itin aiškus) knyga ir yra tokie vaistai. Skirti mūsų visuomenei. O kadangi mūsų visuomenė ne itin brandi ir aikštinga, vaistai jai įpakuoti į ryškų, išradingą utopijos popierėlį.

Ši knyga –  ironija, satyra ir nežabota fantazija persmelkta Lietuvos antiistorija. Jos pagrindas – Lietuvos radijo eteryje 2013–2016 m. skambėję, taip pat „Šiaurės Atėnuose“ ir „Nemune“ skelbti A.Jakučiūno tekstai, atnaujinti ir papildyti niekur nepublikuotais kūriniais.

„Utopijose“ autorius negailestingai ir šmaikščiai sudoroja gausybę visuomeninių santykių ir požiūrio į save klišių, išnarsto mūsų istorines iliuzijas. A.Jakučiūnui užkliūva viskas, ką mes pripratę laikyti savaime suprantamu dalyku, ir pripratę tiek, kad net nebepastebime, kokios idiotiškos kai kurios mūsų taisyklės, kokie pasenę ar absurdiški mąstymo ir santykių modeliai, kokia iščiustyta ir negyva istorija, kokie rimti ir susireikšminę (arba nugrimzdę į depresiją ir savinieką) mes patys. Prireikia lanksčios ir nežabotos autoriaus fantazijos bei to paties autoriaus į pagalbą pasitelktų ufonautų, kad visa tai pamatytume.

Šioje knygoje su Lietuva nutinka daugybė neįtikimų dalykų – kasama šalies dydžio duobė, prikeliamas Justinas Marcinkevičius, į keturis mėnesius sutraukiamos visos šventės ir išeiginės, statomas Kremlius Šventojoje…

„Utopijos“ – kandžios, vietomis net piktokai kandžios. O kartu – jos labai klasikinės: puikiai įsipaišo į Europos humanistų (pradedant tuo pačiu Moru, Rable, Erazmu Roterdamiečiu ir daugybe kitų) satyros ir juoko iš kvailybės tradiciją. Juokimės iš savęs. Juoktis sveika, kraujas plūsta į smegenis. Skatina mąstyti. O mums kaip tik ir reikia mąstyti. Labai reikia. Užuot rėkus, dejavus ir pešusis.

Rein Raud,

Rekonstrukcija

Iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė.  Vilnius, „Apostrofa“, 2017 m. kovo 29 d.

Estų rašytojo, viešojo intelektualo, kultūros teoretiko, vertėjo ir Lietuvos bičiulio Reino Raudo knygos, pasirodžiusios lietuviškai, visuomet tampa įvykiu, jo romanų laukia ir geros, įdomios literatūros gerbėjai. Šiemet pasirodė jau trečiasis R.Raudo romanas lietuvių kalba – „Rekonstrukcija“ (2006 m. pasirodė „Hektoras ir Bernardas“, 2014 m. – romanas „Brolis“).

R. Raudas – universalus, lankstus rašytojas, kiekviena jo knyga vis kitokia ir po taupaus, sakmę ar alegoriją primenančio „Brolio“ dabar skaitysime savotišką filosofinį detektyvą. Nors ir šis apibūdinimas nėra tikslus, filosofas Gintautas Mažeikis vadina romaną sielos drama ir jis tikriausiai teisus. Tai egzistencinis romanas apie praradimus, nesusikalbėjimą, tikėjimą, tiesos paieškas.

Pagrindinis „Rekonstrukcijos“ veikėjas Enas Padrikas, kurį jau penkerius metus slegia dukros netektis ir mįslingos jos žūties aplinkybės, sužino, kad serga vėžiu ir gyventi jam liko nedaug. Taip jis, tėvas, pagaliau ryžtasi sužinoti, kas iš tiesų nutiko dukrai; jis siekia rekonstruoti iki tragedijos atvedusius įvykius, atkurti dukros nueitą kelią.

Šis tyrimas, kelionė savęs ir artimo žmogaus pažinimo ir supratimo link blaško Eną ne tik po Estiją ar Europą, bet ir po savo šalies istoriją: skaitytojui prieš akis iškyla sovietinė Estija, nepriklausomybės atgavimas, dabartinis gyvenimas.

Iš tikrųjų šis romanas – apie tėvų ir vaikų santykius, apie negalėjimą susikalbėti ir suprasti, apie pastangas tai padaryti. Reinas Raudas savo rekonstrukciją konstruoja aplink vieną iš svarbiausių žmogaus gyvenimo klausimų – ką mes iš tikrųjų žinome apie savo vaikus? Ką ir kiek turime žinoti? Ar galime juos apsaugoti? Ar turime tam drąsos, valios, proto, intuicijos? Ar reikia tai daryti?

Kita svarbi romano ašis – tikėjimas. Įtaigiai ir pastabiai vaizduodamas palaipsniui nuo įprasto pasaulio ir nuviliančios kasdienybės tolstančių jaunuolių grupę autorius tarsi parodo, kur gali nuvesti prasmės paieškų ir tikėjimo kraštutinumai. R.Raudas nenukrypsta į kaltinimus, didaktiką ar pamokslavimą, jis beveik negailestingai it chirurgas veda jaunuolius į vienintelę, jų manymu, priimtiną baigtį.

Puikus, daugiasluoksnis, ramiai ir aiškiai parašytas romanas.

Tadeusz Różewicz

 Vanduo puodelyje

Iš lenkų kalbos vertė ir sudarė Eugenijus Ališanka. Vilnius, „Apostrofa“, 2017 m. kovo 29 d.

Verstinės poezijos knygos Lietuvoje pasirodo itin retai, o gaila, nes mes turime daugybę neužpildytų tiek pasaulio klasikos, tiek moderniosios poezijos vertimo spragų. Bet viena iki tol žiojėjusi spraga jau užpildyta – pagaliau turime vieno didžiųjų lenkų (o ir pasaulio) poetų Tadeuszo Różewicziaus poezijos rinktinę. Iki šiol jo eilės buvo pabirusios kultūrinėje spaudoje, 2004 m. pasirodė dabar jau bibliografine retenybe tapusi jo vertimų knygelė „Tadeusz Różewicz. 4 poemos“ (vertė Vytas Dekšnys).

T.Różewiczius laikomas lenkų avangardinės poezijos pradininku,  kartu ir sąžinės balsu, bei po dviejų pasaulinių karų įvykusio lūžio žmogaus sąmonėje dokumentuotoju ir liudininku.

Šis poetas ironiškas, tragiškas, atviras, tai poezija-reportažas, jo eilėraščiai – tiksli žmogaus būsenų skaidrė.

Poeto tekstai apgaulingai paprasti ir aiškūs, jo kalba taupi, tiksli, proziška. Jis sąmoningai atsisako rimo, ornamentikos, metaforų, palieka nuogą, Giacometi skulptūras primenantį teksto skeletą. Būdingas jo poezijos bruožas – koliažas, montažas, ji mirga citatomis, nuorodomis, kultūrinėmis aliuzijomis.

T.Różewiczius ieško naujos kalbos, kalbos „po Osvencimo“, kalbos, kuri sugebėtų aprašyti kraupią patirtį ir XX a. vidurio katastrofos padarinius. Jis taip pat nemažai dėmesio skiria pačiai poezijos sąvokai, jos gyvenimui, poeto ir kalbos santykiui.

Manau, ši knyga taps įvykiu ne tik daugeliui poezijos skaitytojų, bet ir patiems lietuvių poetams – nemažai jų daliai T.Różewiczius taps tikru atradimu, o galbūt ir atvers naujas rašymo, kūrybos galimybes.

Rinktinė puikiai išleista (kaip, beje, ir visos „Apostrofos“ knygos), be to, ji iliustruota originaliais dailininko Stasio Eidrigevičiaus piešiniais – dailininkas pažinojo poetą, pastarasis net klausdavo, kada pasirodys bendra jų knyga. Pagaliau jie susitiko. Lietuvoje. Tiesa, jau po poeto mirties.

„Reikia neskubant atsargiai

nuvilkti žodžius

<…>

iki pat šerdies

iki kančios kalbos

iki mirties“

Danilo Kiš

Boriso Davidovičiaus kapas

Iš serbų kalbos vertė Laima Masytė. Kaunas, „Kitos knygos“, 2017 m. kovo 29 d.

Danilo Kišas – vienas iškiliausių XX a. Vidurio Europos rašytojų, iki šiol neverstas į lietuvių kalbą, beveik nežinomas skaitytojui. Ši knyga – novelių romanas, apsakymų rinktinė – žanrą sunku apibūdinti – pirmoji autoriaus knyga lietuviškai.

Kaip ir daugumai XX a. totalitarizmo nusiaubtos Rytų ir Vidurio Europos rašytojų, Kišui rūpi, kurgi slypi šio blogio šaknys, kaip totalitarizmas įsigali, kaip laužo ir veikia žmogų. Į tai jis bando atsakyti netradiciniu pasakojimu (nes, kaip ir T.Różewicziaus atveju, tradiciniai literatūros poveikio būdai, žanrai, stiliai nebeveikia, neatliepia naujos tikrovės).

Septyni į knygą sudėti kūriniai šiek tiek primena išvirkščiai išverstą Jorge Luisą Borgesą – šis mėgo tikrovės ir regimybės fikcijas, bandė pasaulio tamprumą ir tvirtumą, žaidė, o Kišas imasi literatūrinio skrodimo, sudarinėja bylą, atgaivina tokio sutelktinio nuoširdaus revoliucionieriaus, kovotojo už šviesesnę žmonijos ateitį paveikslą. Kai kur sausu biografiniu tekstu, kai kur prie poezijos priartėjančia eseistika jis parodo, kaip šių žmonių supratimu tikslas pateisina bet kokias priemones.

Beje, knygą parašyti autorių ir įkvėpė J.L.Borgeso „Visuotinės nešlovės istorija“. Kišas knyga nusivylė, nes Stalino ir Hitlerio laikais rašyti apie, pasak romano vertėjos, „smulkius Buenos Airių nusikaltėlius, yra gėdinga“.

Kišo atpasakoti nutikimai pasižymi netikėtais sutapimas, atsitiktinumais, vieno kūrinio veikėjas probėgšmais šmėsteli ar yra paminimas kitame (o tai taip pat labai įdomu sekti). O pats pasakojimas atrodo itin autentiškas – su tiksliomis datomis, vietomis, pavardėmis, citatomis. Autorius šokinėja tiek per šalis, tiek per epochas – mes atsiduriame 1330 m. Tulūzoje, kurioje vyksta žydų pogromai, peršokame į pilietinio karo metų Ispaniją 1937-aisiais, į Stalino teroro laikų Sovietų Sąjungą. Bet Kišas meistriškai atskiedžia autentiką pramanyta „autentika“ ir galų gale nebežinai, kur čia tikrovė, o kur – pramanas.

Intertekstualus, sudėtingas, mūsų suvokimą apie pasaulio literatūrą keičiantis romanas. Ir, likimo ironija, lietuviškai išleistas tuo pat metu ir taip pat pirmąkart, kaip ir J.L.Borgeso „Visuotinės nešlovės istorija“.

 

Apie autorių

Straipsniai : 19

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top