Eiti ar neiti. Teatras. Nr.54

Recenzavo Goda Dapšytė

IDENTIFY (Ievos Stundžytės nuotr.)

 Repertuarą sekite www.atvirasratas.lt

Kas gali būti šiuolaikiškiau už nelaimingą santuoką, užsislėpusius gėjus, psichoterapiją, seksą ir smurtą? Na, nebent žmogaus klonas ir asmuo be identiteto. Regis, būtent taip šiuolaikinio pasaulio ir realybės aktualijas suvokia teatro „Atviras ratas“ spektaklio „Identify“ kūrėjai.

Prisidengdama Jan Van Eycko slapyvardžiu Ieva Stundžytė, regis, bandė atskirti savo, kaip spektaklio režisierės ir pjesės autorės, tapatybes (interpretuoti save turėtų būti nelengva užduotis). Pjesėje „Identify“ retrospektyviai simuliuojama trijų paauglių seksualumo paieškų išprovokuota vėlesnių likimo posūkių istorija, vis papildoma žiauriomis aplinkybėmis negailestingo pasaulio įspūdžiui sustiprinti. Gal todėl iš pirmo žvilgsnio „Identify“ neprimena įprastinių lietuviškų pjesių, o labiau primena pastarųjų dešimtmečių vakarietiškų dramų aidą, su kiek ne tokiais paslankiais ir ištobulintais dialogais.

Jaunoji dramaturgė ir režisierė ėmėsi iš tiesų nelengvos užduoties: kartu su kolegėmis iš „Atviro rato“ ir buvusiais savo studentais kurti spektaklį pagal savo pačios pjesę. Matyti, kad režisierė jau kurį laiką mėgina vaduotis iš „Atviram ratui“ priskiriamo identiteto, ieškoti kitokių temų ir kalbėjimo būdų, tačiau kol kas tam pasirenka vis dar tas pačias veiksmo konstravimo bei medžiagos interpretavimo priemones, kurios nustelbia temų ir išorinius estetinius pasirinkimus.

Šį kartą scenoje pasirodo itin įvairių patirčių trupė ir nors matyti, kad jos darbas scenoje styguotas. „Atviro rato“ senbuvės Judita Urnikaitė bei Benita Vasauskaitė nesunkiai atpažįstamos ir veikia sau būdingose jausmingų vaidmenų amplitudėse, o jaunųjų aktorių sukurti vaidmenys šiame spektaklyje itin netolygūs: pavyzdžiui, Martyna Gedvilaitė tapatybės atsisakiusią(-į) Indigo kuria detaliai ir nuosekliai, sudėliodama žavų prisirišimo bijančios būtybės paveikslą, o Karolinai Elžbietai Mikolajūnaitei dvigubą gyvenimą gyvenančios gundytojos Mari vaidmuo sekasi itin sunkiai, o gundymas ir seksualumas pateikiami itin grubiai.

Devyni spektaklio veikėjai mėgina išsinarplioti iš gana nekasdieniškų, sudėtingų bei skausmingų santykių ir skęsta netikrume ir ne tik dėl negailestingos šiuolaikinės realybės, kurioje desperatiškai ieško sau saugaus prieglobsčio, bet ir todėl, kad visi šie jų mėginimai neįtikina ir neatrodo realūs.

Rekomenduojama emo ir jiems prijaučiantiesiems.

Nerekomenduojama kritiškai, o ne dramatiškai žvelgiantiesiems į realybę.

 TAMOŠIUS BEKEPURIS (Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)

Repertuarą sekite www.cezariogrupe.lt

Naujausias „Cezario grupės“ spektaklis „Tamošius Bekepuris“ jau vos pažvelgus į sceną ima priminti pasaką: dešinėje – apšviestos nemažos dirbtinės musmirės, lyg atkeliavusios iš senų gerų spektaklių vaikams, tik šalia jų dar įsitaisę butelaičiai užsimena, kad pasaka gal ir ne visai mažiesiems. Naujausias režisieriaus Cezario Graužinio Lietuvoje sukurtas spektaklis pagal lietuvių literatūros klasiko Kazio Binkio poemą „Tamošius Bekepuris“ iš esmės konstruojamas kaip teatralizuotas poezijos skaitymas, kurio partitūrą aktoriai atlieka kartu su vokaliniu-instrumentiniu ansambliu „Sutemų raudos“, sukuriančiu žavų muzikinį foną.

Iš mokyklos suolo pažįstamas pusamžio Tamošiaus piršlybų jaunutei Onutei peripetijas ir visą būrį poemoje aptariamų skirtingų veikėjų pakaitomis įkūnija trys „Cezario grupės“ aktoriai, vieną personažą čia pat skubiai keisdami kitu. Transformacijomis puikiai manipuliuoja Vilma Raubaitė, kuri iš damos veikiai virsta užsispyrusiuoju Dėde Miku, nuosaikiuoju Garboriumi Jonu ar svajonių jaunikiu. Jos scenos partneriai vis dėlto kiek mažiau paslankūs: Brigita Arsobaitė išlaiko jai būdingą moterišką amplitudę ir savo kuriamoms veikėjoms suteikia gana stereotipines savybes, o Pauliaus Čižinauskas Tamošių Bekepurį kuria viena ryškia nuosaikaus nevykėlio spalva, atsisakydamas bet kokių nukrypimų ar galimų papildomų interpretacijų, galinčių papildyti K.Binkio poetinį šaržą.

Spektaklis „Tamošius Bekepuris“ interpretuoja ir švelniai šaržuoja praėjusio laiko papročius bei galimas aktualijas, ir mažiau pasako apie konkrečius veikėjus ar jų gyvenimą, mat jie – tik mažos, nuolat kintančios detalės šmaikščiame pasakojime, kuris artimiausias pasakai. Scenoje kuriamas raminantis, saugumo ir jaukumo atmosferos pripildytas pasaulėlis, kuriame anksčiau ar vėliau, lengviau ar sunkiau visi susiranda sau porą tokią, kokios nusipelnė.

Tik kyla klausimas: kodėl vis dar negebame į savo kultūros paveldą ir tautiškumą pažvelgti kiek šiuolaikiškiau (bet tai nebūtinai reiškia drąstiškiau), tarpukaryje matydami ne tik senovines tradicijas ir kaimo vaizdus bei aktualijas, bet ir visuomenės raidą ir meno modernėjimą, kurį skatino ir keturvėjininkas K.Binkis.

Rekomenduojamas moksleiviams ir literatūrinių vakarų mėgėjams.

Nerekomenduojama nemėgstantiesiems pasakų suaugusiesiems.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

TRYS SESERYS (Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)

 Repertuarą sekite  www.teatras.lt

Po ketverių metų pertraukos Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristato pastaruoju metu daugiausia Šiaurės šalių teatruose kūrusios režisierės Yanos Ross spektaklio „Trys seserys“ premjerą, kuri tapo laukiamiausia šį sezoną. Rusų dramaturgijos klasiko Antono Čechovo pjesė ne tik ne kartą statyta įvairiuose Lietuvos teatruose, bet, kaip ir likę šio dramaturgo kūriniai turi gilias interpretavimo tradicijas (gyvas to įrodymas Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre Rimo Tumino režisuotas ir vis dar teberodomas spektaklis). Tačiau drąsos ir kūrybinės laisvės nestokojanti Y.Ross ne tik kad nutolo nuo čechoviškos tradicijos (ar bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio), bet ir kartu su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi perrašė pjesės tekstą.

Generolo Prozorovo namai čia virsta kariniu lėktuvų angaru (dailininkė – Simona Biekšaitė), Rusijos karininkai – NATO pajėgų daliniu, Rusijos imperijos pakraštys – Lietuvos provincija. Šūkiu „į Maskvą“ išgarsėjusios trys A.Čechovo sukurtos seserys, po Sovietų Sąjungos subyrėjimo likusios Lietuvoje, šiandien nebesiveržia į Rusijos sostinę, bet ir savomis čia nesijaučia. Jų namai – daugiakultūris ir daugiakalbis karinis dalinys, šiame spektaklyje prabylantis įvairiomis kalbomis ir vilkintis skirtingomis, nacionalinėmis karinėmis uniformomis, kuris spektakliui baigiantis pasitraukia į kitą dislokacijos vietą.

Nors tokia A.Čechovo pjesės interpretacija šiandienėje geopolitinėje situacijoje gali pasirodyti gana drąsi, bet ji taip pat labai natūrali. Tačiau įdomu tai, kad šiame spektaklyje tai labiau buitinės, o ne politinės aplinkybės, susiklosčiusios sąlygos, kurios sukūrė scenoje veikiančius personažus, o ne juos aktyviai veikia dabar. Pasaulis sukasi, santvarkos keičiasi, grėsmė kyla, o svetimoje šalyje likusios, savotiškai pritapusios, bet su tuo nesusitaikiusios seserys nuoskaudą dėl taip ir neįvykusio gyvenimo išlieja per komplikuotų santykių susidūrimus. Todėl meilę ir prisirišimą keičia neišvengiamybė ir pareiga, o svajones ir ateities vizijas – nusivylimas ir susitaikymas.

„Trijose seseryse“ puikius vaidmenis kuria prieš ketverius metus spektakliui „Mūsų klasė“ suburtos aktorių komandos branduolys, kartu su režisiere atradęs savitą kalbą ir supratimą. Pagrindinius vaidmenis kuria aktorės Rimantė Valiukaitė, Vitalija Mockevičiūtė ir Monika Bičiūnaitė, tad dažniausiai kaip jaunutės merginos vaizduojamos seserys Prozorovos, moterys Y.Ross interpretacijoje virto brandžiomis, į ketvirtąją ar penktąją dešimtį įžengusiomis moterimis, o vyrai – priešingai nei originale – jaunesni. Taip sukuriama ne tik visiškai kita santykių dinamika, bet ir atskleidžiamas naujas požiūrio į šios šeimos gyvenimą kampas, leidžiantis svarstyti ne tik vienų su kitais įstrigusių žmonių tarpusavio santykius, bet ir identiteto formavimo(si) bei praradimo klausimus.

Rekomenduojama bent šiek tiek susipažinusiesiems su A.Čechovo kūryba, nes interpretacija – pusė malonumo.

Nerekomenduojama žinantiesiems, kaip turi atrodyti A.Čechovas teatre (nes kam nervintis?).

 

ČIA AŠ VARATARIUS (Sauliaus Jankausko nuotr.)

Repertuarą sekite www.facebook.com/ciaasvaratarius/

Šiauliuose gimęs ir po skirtingų miestų barus keliaujantis Antano Gluskino režisuotas spektaklis „Čia aš varatarius“ – netikėta, bet maloni pramoga, ieškantiesiems kitokio, nuoširdesnio ir gal kiek paprastesnio teatro. Nors spektaklyje vaidina ne profesionalūs aktoriai, o  įvairiose srityse dirbantys ir, regis, į avantiūras linkę žmonės, profesionalumo stokos šiam darbui tikrai neprikiši.

Spektaklis sukurtas pagal šveicarų rašytojo Pedro Lenzo Berno tarme parašytą romaną, kurį į šiaulietišką kalbikę išvertė poetas ir eseistas Rimantas Kmita bei Lietuvoje gyvenantis šveicarų vertėjas Markusas Roduneris ir atliko tai meistriškai. Šį įspūdį tik sustiprina natūralus šios kalbos čiurlenimas bare atgyjančiuose A.Gluskino sustyguotuose dialoguose. Čia pat ant baro kampo vystosi iš kalėjimo į nedidelį gimtąjį miestelį grįžtančio Varatariaus pravarde prisistatančio 30-mečio istorija apie naują pradžią, naują meilę ir senas sąskaitas. Pagrindinį herojų (kaip ir kitus epizodinius personažus) pakaitomis įkūnija Šiaulių progimnazijos direktorius Kęstutis Šaltis, Kornelijus Stučkus – pirmo kurso studentas, būsimas režisierius ir populiarus gidas Donatas Jokūbaitis. Kiekvienas iš jų atskleidžia vis kitas šio normalaus bachūro savybes, paversdami jį daug labiau suprantamu, simpatišku ir artimu stebintiesiems baro lankytojams. O kiekvieno iš jų savitas santykis su mylimąja Rega, kurią įkūnija aktorinio meistriškumo studijas Šiauliuose baigusi, o šiuo metu barmene dirbanti Monika Geštautaitė, suteikia spektakliui ir sūnaus paklydėlio istorijai saikingo jausmingumo, žavesio ir šiokio tokio graudulio.

Gal kiek paradoksalu, bet bare vykstančio spektaklio režisieriui pritrūksta drąsos žiūrovams mesti kiek didesnių iššūkių. Spektaklis, nors ir vyksta teatrui nebūdingoje aplinkoje, vis dėlto laikosi beveik visų klasikinio teatro taisyklių. Galimybė spektaklio metu užsisakyti dar vieną gėrimą – nebe vienintelė aplinkybė, skirianti šį darbą nuo kitų spektaklių santykių su publika aspektu. Čia pernelyg aišku, kas stebi, o kas vaidina ir kur riba tarp viena ir kita, nors veikiančio baro erdvė prašyte prašosi, kad ta riba bent šiek tiek būtų paklibinta, o publikai paliktas saugus atstumas peržengtas. Įdomu, ar tokį atsargumą paskatino kūrėjų patirtis, ar tiesiog įprotis? Tačiau čia pat reikėtų pasakyti, kad spektaklio aktoriai puikiai jaučiasi netradicinėje aplinkoje, greitai ir natūraliai reaguoja į artimo publikos buvimo diktuojamas vis naujas ir netikėtas aplinkybes lenkdami kai kuriuos profesionalius kolegas.

„Čia aš varatarius“ – žavus, šiltas ir nepretenzingas, bet originalus spektaklis, žadantis kiek netikėtas patirtis su gera humoro ir tarmiškos egzotikos doze.

 

Rekomenduojama bent kartais vakarus leidžiantiesiems baruose ir „Pietinia kronikų“ gerbėjams.

Nerekomenduojama nesuprantantiesiems tarmiškai ir manantiesiems, kad teatrui bare ne vieta.

Apie autorių

Straipsniai : 21

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top