Nieko nežinau, tu pasakyk

Rašė Tautė Bernotaitė

Asociatyvi nuotrauka Tomo Lukšio (BFL)

Pasikalbam? Bet ar pavyks? Pastaruoju metu, užuot dalyvavus pačiame pokalbyje tematiškai, man įdomu pasidarė stebėti patį būdą – kaip mes kalbamės. Dar labiau – kaip mes sukuriame kliūtis susikalbėti. Pamėginkite pastebėti ir jūs. Ypač patogios aplinkybės – kai jūsų nedomina ar neišmanote temos, kuria vyksta diskusija prie stalo. O gal net dar palankesnės – jei diskutuojama tema jums rūpi kaip reikiant, užkelia temperatūrą. Tada mėginkite stebėti ir save diskutuojantį, visą įkaitusį nuo įsitikinimų. Tad mano pasiūlymas – kartais pamėginti sekti ne tiek temą, kiek bendravimo dėsningumus. Pasidalysiu keliais, kuriuos pastebėjau aš.

Jei kas pasakoja istoriją, kurios pabaigą manome žiną, dažnai skubame tuojau pat informuoti pašnekovą apie tai. Tučtuojau! „Labai noriu tau parodyti savo žinojimą!“ – jau trypia pėdutėm smegenys. O kam? Juk ne mokykla. Greičiausiai joks pasakotojas nepradeda pasakojimo svajodamas, kad gal vidury kelio kas nors jį „išgelbės“. Ne, istorijos pabaiga juk ir yra priežastis, kodėl jis pradėjo! Net jei esame girdėję vieną pabaigos versiją – to konkretaus žmogaus tą konkrečią akimirką ta pati istorija gali visiškai netikėtai naujai suskambėti. Esamos gyvenimo padėties su sava konfigūracija dar nėra buvę niekad pasaulyje! Koks jaudulys! Ką atneš kita visai naujai tuoj užgimsianti akimirka? Gal kas iš kompanijos pridės kokį akibrokštišką komentarą, kuris nuves pokalbį įdomiausiais keliais. Gal ir patys kitaip išgirsime pažįstamą turinį, kaip kartais naujai išgirstame klausytą dainą, pamatome regėtą filmą ar pajuntame skaitytą eilėraštį. O gal išvis sutampa tik istorijos pradžia, ir mūsų laukia – šmaukšt ir nelauktumas! Taip nutinka rečiau, bet verta sudaryti tam galimybes. Tokie nelauktumai, nurypimai nuo kurso ir kuria mus.

Dar pastebėkime, kaip mes užtikrintai jaučiamės, kai savo argumentą pradedame žodžiais „skaičiau tyrimą“. Už tyrimų patoginamės kaip už mūro. Nors juk skaitant tyrimus reikėtų įvertinti daugiau parametrų nei vien gautus rezultatus. Bet mokslinį argumentą paprastai traukiame iš kišenės kaip nepajudinamą. Laidoje „Pasivaikščiojimai“ amerikiečių menininkė Laurie Anderson pasidalijo mintimi apie žmones, kurie pareiškia tikį tik mokslu, nes „tai faktai“. Laurie apie juos: „Gal jūs išprotėjot? Mokslas keičiasi kasmet! Kokie faktai? Mokslas yra labiausiai besikeičiantis dalykas pasaulyje! Iš pradžių stygų teorija, paskui jau kita teorija – jūs tikrai būtent tuo tikite?“ Šiandien žinomi dalykai gali būti paneigti rytoj, todėl prie stalo verta palikti tuščią lėkštę tam, kas neįrodyta. Abejojimas dažnai produktyvesnis už įsitikinimą. Abejonė dar turi perspektyvų, žinojimas jau yra bežiedėjantis kepalas.

O jei jau apie mokslą, še mums fiziko Nilso Boro įžvalgą: „Didžiosios tiesos priešybė irgi yra tiesa.“

Apskritai komunikuodami mes per daug kalbame. Kartais eksperimento dėlei tiesiog verta pamėginti psichologų kabineto triuką – tylėti, kur pašnekovai tikisi žodžių. Psichologams tai suveikia: žmonės pradeda iš sandėlių traukti netikėtus pasisakymus, vertingas įžvalgas – lyg magai, rankovėje slepiantys nenutrūkstamą spalvotą girliandą. Gal ir mes patylėję išgirsime ką nors visai naujo? Legendinis Larry Kingas yra pasakęs: „Kas rytą sau primenu: niekas, ką šiandien pasakysiu, manęs nieko nepamokys. Tad jei ketinu ką sužinoti, tai nutiks klausantis.“

Jei apibendrintume: kai norime būtinai įsiterpti parodydami, kad žinome, ak, žinome, šį tą tema, kuria tu kalbi, – traukiame dokumentus iš praeities rezervų. Rizikinga, kad pokalbio gyvybę uždusins archyvinės dulkės. Kai mėginame nuspėti ką pašnekovas tuoj sakys ir gal net ką atsakysime – grabaliojame ateities laike, kurio dar nėra. Didelė tikimybė, kad nauja akimirka bus visai kitokia, nei numatėme. Todėl sveikiausi pokalbiai įvyksta pasitelkus savistabą ir kuriant autentišką pokalbį kvėpuojamuoju laiku. Tokį pokalbį, kokio visoje visatoje dar nėra buvę. Reaguojant į mažus, subtilius pašnekovo signalus, pauzes, emocinę pokalbio atmosferą. Žodžiu, pokalbis kaip kontaktinė improvizacija, o ne klasikinė choreografija.

Ir mes, žurnalistai, dažnai kalti dėl išankstinių nuostatų apie pašnekovus ar stereotipų, susijusių su vienos ar kitos srities kūrėjais. Pridedame ranką prie širdies, kad kartu su jumis nuo nuo šiol mėginsite tapti dar atviresniais  klausytojais.

Apie autorių

Straipsniai : 19

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top