Skaitykla Nr. 54

Rašė Marius Burokas

 Olivier Trucas

„Paskutinis lapis“

Iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė. Vilnius, „Briedis“, 2017 m.

Skandinavų detektyvai ir trileriai – atskiras fenomenas. Jie žavi savo niūrumu, nenuspėjamumu, socialine problematika, įsimintinais charakteriais, psichologizmu ir kažkokia nepakartojama savita atmosfera. „Paskutinis lapis“ iš pažiūros irgi toks. Tik jį parašė… prancūzas. Tiesa, jau 20 metų gyvenantis Stokholme.

Olivier Trucas savo detektyvui pasirinko turbūt vieną iš retų Europoje dar likusių egzotiškų vietų ir egzotiškų tautų – romano veiksmas vyksta Laplandijoje, samių, arba lapių, žemėse. O samiai – viena iš vos poros išlikusių Europos klajoklių tautų, užsiimančių elnininkyste.

Siužetas toks: 40 dienų Laplandiją gaubia poliarinė naktis. Prieš pat patekant saulei pavagiamas po ilgo laiko pirmą kartą į lapių žemes grąžintas tradicinis šamano būgnas. Jo vertė vietos gyventojams neįkainojama – lapių protėviai, pasitelkę būgno galias, galėjo kalbėti su mirusiaisiais ir gydyti. Netrukus elnių augintojai praranda vieną iš saviškių.

Bylą tirti imasi vietinė policija ir jai talkinanti Elnių policija – specialusis padalinys, neaprėpiamose Šiaurės platybėse prižiūrintis elnių bandas ir sprendžiantis su elniais susijusias bylas.

Šiame detektyve rasite visko: samių gyvenimo ir senųjų papročių aprašymų, detektyvinę intrigą, į detektyvą gana vykusiai įterpiami ir nuotykinio romano elementai – aukso telkinio paieška, turint tik nepatikimą žemėlapį. Visa tai vyksta kvapą gniaužiančios Šiaurės gamtos fone.

Autorius nepamiršta ir socialinių dalykų: gana išsamiai vaizduojama trintis tarp švedų, norvegų ir vietinių gyventojų – samių: abipusės nuoskaudos, nepasitikėjimas. Pateikiama ir samių istorijos – O.Trucas aprašo, kaip švedai ir norvegai engė samius, vertė juos išsižadėti kalbos, gyvenimo būdo ir papročių.

Gerai parašytas, įvairiapusis, egzotiškas detektyvas. Tikiuosi sulaukti ir Elnių policijos pareigūnų nuotykių tęsinio lietuviškai – prancūziškai pasirodė jau trys knygos.

Albertas Kazlauskas

„Vilniaus gatvės gyvos: gidas po miesto periferiją“

 Vilnius, „Gatvės gyvos“, 2017 m.

Knygų apie Vilnių banga kol kas neatslūgsta – jų pasirodo daug ir visokiausių. Tiesa, nemažai šių knygų – ypač skirtų turistams ir miesto svečiams – rūpi atvirukinis, gražusis Vilnius: Centras, Senamiestis, keletas egzotiškesnių vietų – ir viskas.

Vilnius yra visoks: ir išpuoselėtas, senas ir gražus, ir blokinis, daugiaaukštis, apšiuręs, ir industrinis, niūrus, apleistas. Ir pilnas gamtos. Ir egzotiškas. Jis įvairus ir daugiaspalvis, kaip ir kiekvienas geras miestas.

Ši knyga gimė projekto „Gatvės gyvos“ sumanytojų galvose. 2015 m. vasarą gimusi iniciatyva kviečia Vilniaus miesto gyventojus į nemokamas ekskursijas netradiciniais maršrutais, suteikiančiais galimybę pažinti miesto rajonus, erdves už įprasto turistinio tako ribų.

„Vilniaus gatvės gyvos“ – gidas, norintiesiems savarankiškai pažinti Vilniaus periferiją. Knyga tikrai išsami, gerai parašyta, pilna įdomių ir retų vietovių, pastatų ir aprašomų mikrorajonų gyvenimo nuotraukų. Autorius siūlosi leistis į ekskursijas po Naująją Vilnią, Žirmūnus, Užupį, Markučius, Rasas, Naujininkus, Panerius, Lazdynus, Žvėryną, Pilaitę ir Antakalnį. Taip aprėpiamas beveik visas Vilnius (na, Pašilaičius, Fabijoniškes ir Justiniškes teks išsitirti patiems, o gal bus ir dar viena knyga).

Knygoje yra vienuolika maršrutų su žemėlapiais, numatytu maršrutų ilgiu, sunumeruotais įdomiais objektais, ji iliustruota vertinga archyvine medžiaga.

Jei norite sužinoti, kur buvo Dalgių fabrikas, kadaise aprūpinęs dalgiais visą Rusijos imperiją, kur stovi „Rašytojų namas“, kas slypi už geležinkelio stoties, kur buvo pirmoji radijo stotis, – ši knyga jums.

Autorius rašo dalykiškai, neperkrauna skaitytojo informacija, o svarbiausia, pats yra išvaikščiojęs siūlomas trasas. Tad jos tikrai įveikiamos kiekvienam. Daug įdomių atradimų ir vaikščiojimo džiaugsmą siūlanti knyga.

Agnė Žagrakalytė

 

Štai: eilėraščiai“

Vilnius, „Tyto Alba“, 2017 m.

Lietuvių skaitytojo atmintis nėra itin ilga ir jis turbūt primiršo, kad pastaruoju metu romanus rašiusi, gausybę premijų pelniusi „Eigulio duktė: byla F 117“ ir „Klara“ autorė yra puiki poetė, išleidusi dvi poezijos knygas – „Išteku“ (2003) ir „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (2008).

Naujoji, trečioji jos eilėraščių knyga nedidelė, bet graži ir audringa. Tai pasiutėliški eilėraščiai, veržlūs, goslūs ir geidulingi. Imant rašyti apie Agnės poeziją, pats žodynas ima putoti ir veržtis iš rėmų – jos eilėraščių kalba itin gyva, vingri, o diapazonas plačių plačiausias: nuo slengo ir užsienietiškų žodžių intarpų iki retų, senoviškų žodžių, tarmybių. Visa tai kažkaip organiškai sutelpa į eilutę, į strofas. Ir skamba.

Apie ką šie tekstai? Apie moterį, apie vyrą, apie moterį ir vyrą, apie meilę, erotiką. „Autorės kūryboje moteris tampa vis sunkiau reprezentuojama: be galo įvairi, drąsi, drastiška, aktyvi, lengvabūdiška, linkusi į depresiją, destruktyvi ir nenuspėjama“, – sako leidyklos anotacija. „Knyga turėjo / turėtų būti JUOKINGA. Nes, jei rimtai, tai nieko juokingiau už meilę, įsimylėjimus ir nuo to atsikvošėjimus, o paskui vėl visko pakartojimus dar taip ir nemačiau“, – sako mums pati autorė feisbuke.

Prie šių pagrindinių temų dar šliejasi ir rašymo tema, gyvenimo svetur, santykio su Lietuva tema. Jos nėra ryškios, akcentuotos, bet nuolat blyksteli eilutėse ir tarp jų.

Vis dėlto labiausiai žavi pasaulio ir pasaulėjautos vientisumas: į eilėraščius iš tikrųjų telpa viskas (kaip, beje, ir turėtų geroje poezijoje būti): nuo rakandų iki kosmoso.

„ne eilėraštį šičia jūs skaitot, taip tik

žurnalistiškai telegrafuoju, ką

džiovyklių švelnios turbinos

iš atminties man išsuka.“

Valdas Papievis

 

Žiebtuvėliai anarchistai“

 Vilnius, „Odilė“, 2017 m.

 Nauja Lietuvos leidykla debiutuoja su nauja rašytojo Valdo Papievio knyga (o ir pavadinimą iš jo knygos pasiskolinusi). „Žiebtuvėliai anarchistai“ – trijų apysakų knyga. Pirmosios dvi apysakos buvo parašytos prieš romanus „Eiti“ ir „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“, o trečioji – jau šioms knygoms pasirodžius.

„Rašyk apie šį nieką, apie smelkiantį pasaulio grožio stebuklą, rašyk…“ – ši iš paskutiniosios knygos apysakos paimta citata galėtų tapti savotišku viso rinkinio moto.

V.Papievio pasakojimas kaip ir visad neskubrus, melancholiškas, asmeniškas. O veikėjas – toks pat klajūnas kaip ir anksčiau: atėjęs iš niekur, nežinomas, laisvai plaukiojantis po gyvenimą, miestą, tarp žmonių.

Autorius moka užburti pačiu paprasčiausiu pasakojimu, balansuodamas ant banalybės ribos, išorinio vyksmo beveik nėra, yra savistaba, smulkiausių jausmų ir minčių virpesių fiksavimas.

Pirmoji apysaka „Jūra, arba savižudybės prevencija“ – savotiškas himnas Lietuvos pajūriui, Palangai, taip lyriškai ir gražiai apie ją seniai niekas nerašė. Bet tai tik paviršius, fonas, nors ir svarbus: autorius žaidžia ištrindamas ribą tarp savęs ir pasakotojo, tarp pasakotojo ir personažų. Tas pats vyksta ir antroje apysakoje „Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris“ – tai savotiška meilės istorija, bet autoriui svarbiau užčiuopti baigtį, tai, kas prabėga, išlaikyti prisiminimus, jis tarsi apsėstas fiksuoti, o kartu ir išsižadėti, paleisti, siekti nieko, tyro buvimo. Tarp šių dviejų judesių ir gimsta efemeriška, bet labai įtraukianti pasakojimo įtampa.

Trečioji apysaka tokį pasakojimo kūrimą tik paryškina, išgrynina paties autoriaus rašymo koncepciją – jam rūpi rašyti apie gulėjimą po medžiu, apie žiebtuvėlius anarchistus. „Kas gi mums lieka – tik svajoti, fantazuoti, įsivaizduoti. Kad visai nesugniužtume. Kad išgyventume laiką, kurio šiuo metu nebeturime kur dėti.“

Apie autorių

Straipsniai : 21

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top