A.Kaziliūnaitė: kas yra laisvas apsisprendimas?

Rašė Jurga Tumasonytė

Nuotrauka Laimos Stasiulionytės

Su rašytoja, filosofijos doktorante ir žmogaus teisių aktyviste Aušra Kaziliūnaite kalbėjomės kelionės išvakarėse, prieš jai išskrendant į Londoną ir Oksfordą dalyvauti Baltijos moterų rašytojų ture, kuriame britų skaitytojai galėjo išgirsti šiuolaikinių autorių balsą ir susipažinti su Lietuvos, Latvijos ir Estijos moterų kuriamos literatūros raida nuo XIX a. iki dabarties.

Turo renginiuose Lietuvai atstovavo vertėja Karla Gruodis, šiuo metu į anglų kalbą verčianti Antano Škėmos „Baltą drobulę“, ir keturias poezijos knygas išleidusi Aušra. Ji savo tekstus skaitė ne tik dviejuose renginiuose Oksforde, bet ir Londone įsikūrusiame didžiausiame Europos knygyne „Waterstones-Piccadilly“.

Pristatysite anglams Baltijos valstybių moterų kūrybą. Kaip manote, ar apskritai šio regiono rašytojai pakankamai susipažinę su vienas kito literatūra? Ir koks jūsų santykis su estų ir latvių kūryba?

– Pastebiu, kad tvirtesnis ryšys egzistuoja tarp vyresniosios kartos literatų, ypač lietuvių ir latvių. Bet kalbant apie jaunąją kartą, manau, apie vieni apie kitus žinome mažai. Tai susiję su tuo, kad tokios nedidelės šalys kaip Lietuva, labiau domisi didesnių šalių literatūrinėmis tendencijomis. Man yra tekę dalyvauti Taline vykusiame performansų festivalyje „Non Grata“, kuriame dailininkas Reiu Tüüras (šiuo metu gyvenantis Vilniuje) pristatė savo parodą. Jis nupiešė įvairių šalių paveikslus – o aš lietuviškai skaičiau savo poeziją (ant sienų buvo išeksponuoti ir vertimai į anglų kalbą). Šio performanso tikslas buvo parodyti, kad net nereikia kalbėti apie tolimus žemynus – užtenka estams išgirsti kalbant lietuviškai ir tai yra visiška egzotika. Geografinis artumas nebūtinai nulemia kultūrinį susiklausymą. Taigi tikrai galėtume labiau pasistūmėti pažindami vieni kitus. Tikiuosi sužinoti daug naujų dalykų tuose Londono ir Oksfordo renginiuose.

– Įdomu būtų palyginti šiuolaikines estų ir latvių literatūros tendencijas – galbūt paaiškėtų daug panašumų, kurių net nenutuokiame, nes vieni kitų neskaitome. Ypač estų.

– Iš šiuolaikinių estų rašytojų žinau Reiną Raudą. Tiesa, pirmiausia apie jį išgirdau iš filosofinio pasaulio.

Na, su juo paprasčiau, nes R.Raudas puikiai moka lietuviškai. Turiu tau kitą, sudėtingą klausimą. Anglijoje bus diskutuojama apie kiekvienos šalies moterų literatūros raiškos ypatybes. Ar pati matai kažkokias bendras šiuolaikinių lietuvių autorių kūrybos tendencijas?

– Kalbant tiek apie poetes, tiek apie prozininkes, subendravardiklinta tendencija būtų tokia, jog moterys iškrenta iš didesnių literatūrinių galios žaidimų. Ir tai lemia galimybę kalbėti unikaliai, atrasti savo naują, tvirtą balsą. Dabartinių moterų kūryba man kur kas įdomesnė už vyrų, kurie rašo tarsi žvilgčiodami per petį, siekdami vyresnės kartos literatūrinio tėvelio patvirtinimo. Tai, kad moterys įdomesnės, tikrai nenutiko dėl lyties faktoriaus, na, kad gimė moterimi ir rašo būtent taip – procesai nulemti socialinės lyties ir galios santykių, kurie veikia ne tik kūrybą, bet ir sociumą, savęs suvokimą, atpažinimą ir reprezentaciją.

Manai, tikslinga vartoti tokią sąvoką kaip „moteriška literatūra“?

– Neturėčiau vieno tvirto atsakymo. Kaip ir minėjau, moteriška literatūra nebūtinai nulemta biologinio fakto, o būtent savęs priskyrimo tam tikroms grupėms. Sutinku dalyvauti renginiuose, kuriuose būna vien moterys ir kalbama vien apie jas, nes žvelgiu į tai kaip į tam tikrą atsirevanšavimą. Juk kai matome vienoje vietoje susėdusius dešimt vyrų rašytojų, niekas jų nevadina vyrų diskusija, o žiūri tiesiog kaip į profesionalus. Deja, kitaip yra su moterimis, kurios, jei tik diskutuoja vienos, tai iškart tampa moteriška diskusija. Taigi pirmiausia pastebima jų lytis. Nepaisant to, manau, kad teoriškai vyriška ir moteriška literatūra neegzistuoja ir tekstas lyties neturi, tačiau dėl susiklostančių skirtingų visuomenės lūkesčių, kurie projektuojami vyrams bei moterims, skiriasi jų patirtys. Tai nėra vienintelis kūrybos šaltinis, kadangi dar turime fantaziją, tačiau tam tikros skirtingos patirtys irgi yra stiprus stimulas.

Kaip tau atrodo, kodėl moterys dažnai mėgsta save marginalizuoti, nužeminti? O ir žodis „feminizmas“ daugelio jų tebesuvokiamas kaip keiksmažodis.

– Šis klausimas aktualus ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulio kontekste. Na, kad ir pažiūrėjus į Amerikos prezidentą – savo rinkimų kampanijos metu jis žemino moteris, bet didelis procentas pastarųjų vis dėlto atidavė už jį balsą.

Iš ko visa tai kyla? Noro patikti, noro priimti tas sustabarėjusias lyčių taisykles? O gal tai susiję su tam tikru saugumu?

– Juk ir nemaža moterų dalis kovojo prieš savo pačių teisę balsuoti. Į tai galima žiūrėti kaip į inercijos veiksmą, nes auklėjimas ir pavyzdys šeimoje nepraeina be pėdsako. Taip pat tai galime suvokti ir kaip konformistinį flirtą, nes nemažai moterų, ypač užimančių aukštas pareigas kultūros, politikos, verslo srityse nesuinteresuotos kalbėti apie nelygias vyrų ir moterų teises, nes tai galėtų supriešinti jas su galios pozicijas užimančiais vyrais. Ne ką mažiau svarbus dalykas, kad didelė dalis moterų negeba savęs identifikuoti su kitomis moterimis, kurios susiduria su išnaudojimu. Puikioje Donato Paulausko knygoje „Feminizmas – žodis, kurio negalima minėti“ („Obuolys“, 2017), kalbama apie moteris, tarsi liftu pakylančias į savo karjerą. Jos nesusiduria su sunkumais, su kuriais susiduria didelė dalis kitų moterų, ir manosi, kad jeigu sugebėjo kažką pasiekti, vadinasi, visos kitos tą irgi gali ir yra pačios kaltos, jei nepasiekė. Na, panašiai, kaip augęs turtingoje šeimoje ir gavęs geriausią išsilavinimą sėkmingas verslininkas, stebisi, kodėl tas vargeta taip ir nepadarė karjeros „nors turėjo tokias pačias galimybes“. Yra ir tokių, kurios apribojo save tam tikrose srityse vien dėl to, kad, neva yra moterys, todėl nepatenkintos, jei mato, kad kitos nebūtinai paiso tų pačių taisyklių kaip jos.

Šiuo metu rašai kino filosofijos disertaciją Amsterdame, garsėjančia laisvu gyvenimo būdu ir Redlighto rajonu su už vitrinų stovinčiomis pupytėmis. Kaip vertini šį reiškinį? Na, ar tai irgi tėra vienas iš moterų išnaudojimo faktų, o gal laisvas pasirinkimas?

– Kyla klausimas, ar apskritai mūsų visuomenėje įmanomi laisvi apsisprendimai, nes kiekvienas esame paveikti tam tikrų sociumo dogmų, bendrai priimtų tiesų. Juk, pavyzdžiui, jeigu pati būtum augusi kitokioje šeimoje, tave suptų kitokie žmonės, turėtum kitokias patirtis – tai ir tavo sprendimai galbūt skirtųsi nuo tų, kuriuos priimi dabar? Galbūt galime klausti, ar gyvendama tokioje visuomenėje, kuri iš esmės yra seksistinė, o moteris sudaiktinta ir objektyvinta, įmanoma išsivaduoti? Ar moteris, kuri priima sprendimą pardavinėti socialines paslaugas, apsisprendžia laisvai? Viena vertus, tai emancipacija ir moters seksualinės saviraiškos neužkirtimas, net jeigu jis reiškiasi per prekines paslaugas. Kita vertus, toks sprendimas gali būti padiktuotas seksistinio visuomenės pobūdžio. Manau, kad šia tema sunku rasti vieną atsakymą, bet faktas, jog Vilniaus stoties rajone stovinčios, dažnai nuo stiprių narkotikų priklausomos prostitutės yra kur kas labiau išnaudojamos nei tos, kurios dirba legaliai ir turi socialinę apsaugą. Turbūt prostitucijos legalizavimas Lietuvoje tikrai nėra didžiausia galinti mus ištikti katastrofa.

Galbūt socialiniai tinklai gali būti puiki priemonė kovojant su kasdieniu seksizmu?

– Na apskritai socialiniai tinklai suteikia galimybę susirasti bendraminčių ir išgirsti tokias mintis, kurių net nepagalvotum, kad tas žmogus galėtų turėti. Internete patogu dalytis savo patirtimis, pastebėjimais ir tai paskata burtis bendruomenei, kuri turi teisę išreikšti tam tikrą poziciją. Tad manau, kad socialiniai tinklai yra nebloga terpė įsiklausyti į kitų žmonių patirtis ir permąstyti, kas vyksta aplinkui.

Taip, socialiniai tinklai gali būti puikia platforma visokioms negerovėms viešinti. Bet pakalbėkime apie gerus dalykus. Socialiniame tinkle „Facebook“ skelbi savo poeziją. Ar pastebi santykio su parašytu tekstu pokytį?

– Esu išleidusi keturias knygas, daug tekstų publikavusi lietuvių kultūrinėje periodikoje bei užsienio kūrybos rinkiniuose, bet tekstų publikavimas socialiniuose tinkluose man suteikia naujų galimybių – sulaukti tiesioginio grįžtamojo ryšio iš savo skaitytojų. „Facebook“ dažnai publikuoju naujus, niekur kitur dar nespausdintus tekstus. Man patinka dalytis savo mintimis ir kūryba su tais, kuriems tai gali būti įdomu. O socialiniai tinklai suteikia galimybę tai daryti greičiau ir plačiau – šiuo metu „Facebook“ turiu beveik dešimt kartų daugiau skaitytojų, negu leistų įprastas poezijos knygos tiražas.

Esi aktyvi socialiniame tinkle „Facebook“. Ar jums nebūna keista tas susimaišymas tarp to, kas yra čia ir ten?

– Didelė dalis žmonių, su kuriais daugiau bendrauju socialiniame tinkle, yra mano geri draugai ar pažįstami – jų darbais, kūryba, idėjomis žaviuosi. „Facebook“ gaunu nemažai laiškų su įvairiausiais darbų, veiklų, projektų pasiūlymais, kvietimais pristatyti savo kūrybą įvairiuose renginiuose ir festivaliuose, tad šis ten tampa natūralia mano čia tąsa.

Aušros Kaziliūnaitės eilės:

atostogos

saulė jūroj nuskęsta

maudomės nuogi

bandom surasti jos kūną

liūdesio lesalas

 raudonai geltonuose parkuose

man praėjus sustingsta balandžiai

pakelia aukštyn galvas ir supratingai šypsosi

jie žino -

ne šiaip vaikštinėju

savimi lesinu rudenį

apranga

 mačiau kaip tave apsirengė

kito žmogaus sapnas

kaip kabino į spintą

skalbė ir lygino

kaip išmetė

- nes per didelis -

kartais sutinku

tą benamį

kuris vilki tavim

jo akys pagaliau švyti

pavasaris

 sėdėdama šalia užuodžiu -

tavo rūbai slepia žaizdas

per odą prasikalusius

magnolijų žiedus

ledas

 dar vienas neatsargus žingsnis

dar viena kvaila šypsena

ledas trakšteli ir eižėja

dabar jau tikrai įkrisiu

į tave

Apie autorių

Straipsniai : 19

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top