„junior a“ buvo teisus

junior a“ buvo teisus

Rašė Karolis Vyšniauskas

Notraukos Aurelijos K. ir „junior a“

Lygiai prieš metus į feisbuką gavau laišką. „Sveiki, Karoli! Mano vardas Tautvydas. Esu dainų rašytojas, dainininkas. Daug metų tai darau. Man 25-eri. Nei manęs, nei mano muzikos niekas nežino.“ „Gražiai skamba“, pagalvojau paspaudęs atsiųstą nuorodą. Ir užmiršau.

Šiandien jau aš rašau Tautvydui, „junior a“, vildamasis gauti interviu. Per metus situacija apsivertė aukštyn kojomis. Jo mieguisto indie pop kūrinys „Sleep Machine“ pateko į „Spotify“ grojaraščius „USA Viral Top 50“ ir „New Music Friday USA“ greta Franko Oceano ir Lanos Del Rey. „junior a“ muziką grojo „Apple“ radijas „Beats Radio“ ir pagrindinis britų muzikos radijas BBC „Radio 1“.

Senu „MacBook“ ir pigia MIDI klaviatūra įrašytą „junior a“ mini albumą (EP) „Born Busy“ klauso Brukline, Los Andžele ir Amsterdame, o pasaulinių įrašų kompanijų skautai skrenda į Vilnių, kad susitiktų su Tautvydu. „junior a“ tapo Lietuvos muzikos atradimu ir viena didžiausių lietuviškos scenos eksporto vilčių.

Plungėje užaugęs, Londone studijavęs, dabar Vilniuje gyvenantis vaikinas įrodė, kad buvo teisus tikėdamas savo muzika. „Žinojau, kad artėja gražūs ir dideli dalykai. Labai ilgai ir kantriai ėjau to link“, – sako jis. Kelionė tik prasideda.

Tautvydai, ko gero, turbūt nebuvau vienintelis lietuviškos muzikos „industrijos“ – kad ir kaip juokingai šie žodžiai skamba greta – žmogus, tave ignoravęs?

– Muziką išsiunčiau begalei žmonių. Iš Lietuvos „industrijos“ neatrašė praktiškai niekas. Tiesa, dabar jie atranda mano pasiklydusius laiškus. Viską suprantu – jie supranta, kad aš suprantu. Mes tiesiog apie tai nekalbame. Geriau vėliau negu niekada.

Kaip šis ignoravimas tave paveikė?

– Niekaip. Tikrai jokio kartėlio. Muziką kuriu jau apie devynerius metus – puikiai žinau, kodėl tai darau. Man rūpi muzika. Muzika yra lengva ir nuostabu. Muzikos verslas, kita vertus, yra kova su vėjo malūnais. Prie to jau irgi imu priprasti.

Ką turi omenyje?

– Dainų rašymas, vaizdo klipų filmavimas, montavimas – visa tai yra laisvė.  Tačiau muzikos verslo pusė yra tamsoka. Produktas, su kuriuo čia dirbama, yra tavo atsiminimai, jausmai, išgyvenimai. Nesinori tų dalykų patikėti netinkamoms rankoms. Tenka laviruoti, dažnai sakyti „ne, ačiū už gerus norus, tačiau darysiu kaip išmanau.“ Vizija svarbiau už momentinį populiarumą. Žinau, kad ateis laikas, kai viskas, kas vyksta dabar, virs gerokai didesniais dalykais. Iki tada tikiuosi apsupti save teisingais, nuoširdžiais ir talentingais žmonėmis.

Kaip dabar jautiesi, kai muzikos žmonės, įskaitant mane patį, nori pasiimti dalelę tavęs?

– Beata Tiškevič man labai teisingai pasakė – visi mėgsta nugalėtojus. Nes su jais įdomiau. Suprantu ir visiškai sutinku. Tiesiog kartais nugalėtojai atrodo ne taip, kaip tikiesi. Kita vertus, smagu kažką žinoti anksčiau už kitus. Ir aš tikrai žinojau, kad artėja gražūs ir dideli dalykai. Labai ilgai ir kantriai ėjau link to.

Pirmajame laiške rašei, kad anksčiau nenorėjai savo muzika dalytis: dėl to kaltini baimes ir nepasitikėjimą savimi. Iš kur tai atėjo?

 – Visada buvau labai kritiškas savo muzikos atžvilgiu. Muzika, kurios klausau pats, visada savyje turėjo pilnatvę. Kol nesijaučiau, kad galiu užfiksuoti tai savo muzikoje – nesijaučiau drąsiai. Dabar viskas šiek tiek kitaip.

–  Kas yra tavasis „tai“ muzikoje?

 – Žmogiškasis elementas. Mano muzika be galo asmeniška. Užtruko daug metų, kol išmokau būti atviras su

pačiu savimi. Manau, tik būdamas toks gali būti tikras ir betarpiškas kūryboje.

Ar vis dar jauti nepasitikėjimą savimi ?

–  Ne. Didžioji dalis to praeityje. Dabar viską matau kitaip. Žinai, kaip sako, your best is good enough. It really is – jei iš tiesų viską darai nuoširdžiai ir kantriai.

2015-ųjų vasarą įvyko kai kas, apie ką nenori kalbėti viešai, bet tai pakeitė tavo gyvenimą. Ar gali užsiminti?

– Tas įvykis privertė susimąstyti, kad gyvenimas labai trapus. Po to sekė ilgas ir tamsus laikotarpis. Turėjau laiko apmąstyti. Nusprendžiau parduoti viską, ką turėjau: seną automobilį, televizorių, nereikalingus daiktus. Persikrausčiau į pigiausią rastą butą ir pradėjau rašyti tai, kas vėliau tapo „Born Busy“.

Kaip tau pavyko sudominti pasaulį? Kaip jautiesi išgyvenęs šį procesą?

– Graži audra. Viskas vyksta labai organiškai. Po to, kai įkėliau „Sleep Machine“ į „SubmitHub“, nepraėjus nė dviem savaitėms sulaukiau pirmo laiško iš „Sony Entertainment“. Praėjus dar trims dienoms, gavau laiškus iš „Universal Music“, „Capitol“, „Columbia“, IMSOUND ir tuzino mažų įrašų kompanijų. Visi domėjosi projekto estetika, klausė, ar tai atsitiktinumas, ar muziką kuriu jau seniai, kokios muzikos klausausi, nes įtakos labai neaiškios.

Pastaruosius tris mėnesius praleidau bendraudamas su labai įdomiais žmonėmis. Keletas jų buvo atskridę į Vilnių pasikalbėti. Norėčiau papasakoti daugiau, bet kol kas negaliu. Stengiuosi apie tai kuo mažiau galvoti – toliau filmuoju, rašau, įrašinėju, ruošiuosi koncertams.

Dainas įrašei namuose. Kaip atrodo tavo studija?

– Visos dainos parašytos naudojant devynerių metų senumo „MacBook“, pigiausią MIDI klaviatūrą, kokią tik pavyko rasti, „Garage Band“ ir skolintas kompiuterio kolonėles. Tiesa, jos sugedo nė neįpusėjus rašyti „Born Busy“, tad teko įsigyti kitas. Bet iki šiol mano „studija“ atrodo taip pat. Dainos gimsta ne studijose.

Kas tave įkvėpė parašyti „Sleep Machine“?

– Ilgas pokalbis seno, gero draugo balkone.

Gebi išgauti jaukius, sapniškus elektroninius garsus. Kaip to išmokai?

– Manau, viskas skamba taip, nes elektroninės muzikos apskritai niekada neklausiau. Vieninteliai elektroninės muzikos reference’ai iki šiol man buvo „Underworld“, „Aphex Twin“ ir „Kraftwerk“. Augant namų įrašų kolekciją sudarė senas rokenrolas, truputis Michaelo Jacksono, ABBA ir „Queen“. Kai muzikos ėmiau ieškoti pats, klausydavau rokenrolo, singer-songwriterių muzikos.

Tavo anglų kalba savita, nebūtinai aiškiai suprantama, bet maloni ausiai ir įsimenama. Kaip mokeisi dainuoti?

– Dainuoju jau labai seniai. Kai kažką darai tikrai ilgai, you start to find a way around it.

Ar ilgai užtruko įtikinti save patį, kad tavo balso keistumas – pranašumas, o ne trūkumas?

– Niekad nemąsčiau apie savo balsą kaip keistą, pranašumą ar trūkumą. Radus savo balsą rašant, tik laiko klausimas, kol randi jį dainuojant.

Žmonės tavo muziką mėgsta palyginti su „the xx“, aš jaučiu iš toli ataidintį Franką Oceaną. Kaip savąsias dainas matai šiandieniame muzikos kontekste?

– Žinau, kad skamba keistai, bet muzikos jau kurį laiką beveik neklausau. Daug laiko praleidžiu klausydamas senų bokso dokumentikų. Noriu išlaikyti švarią galvą, nes nuolat rašau pats – netrukus pasirodys pirmieji singlai iš mano antro mixtape’o – „a day after the great things happened“. „junior a“ unikalu, nes tikra ir asmeniška. Net būti paminėtam viename sakinyje su Franku Oceanu didžiulis komplimentas. Mano galva, jis – geriausias šiuo metu gyvenantis dainų rašytojas.

Tau svarbi literatūra. Interviu „ore.lt“ minėjai, kad vienas tavo įkvėpėjų yra Hunteris S. Thompsonas – ką dar skaitai ir kaip literatūra veikia tavo muziką ir asmenybę?

 – Kažkada labai seniai knygos man padėdavo atsimerkti (užsimerkti?) ir patikėti, kad viskas gali būti kitaip. Vaikystė ir paauglystė Plungėje ne visada buvo kupina malonių akimirkų. Kai atradau muziką – ėmiau ja iš tiesų domėtis, kurti, rašyti – pradėjau skaityti poeziją, perrašinėjau Walto Whitmano tekstus, leisdavau vakarus su Pablu Neruda, tada radau Johną Cooperį Clarke’ą, Charlesą Bukowski. Skaičiau, studijavau, imitavau, perrašinėjau.

Lou Reedas atvėrė man akis. Privertė susimąstyti, kad jei tikrai nori pasiekti žmones, pirmiausia turi pasiekti save. Ir tam nebūtini įmantrūs žodžiai, rimai, ritmai, konstrukcijos.  Faktas, kad gavau galimybę pabendrauti su Lou Reedo vadybininku (iškurio gavau konkretų  pasiūlymą),  yra keistas, sunkiai suvokiamas, bet kartu ir natūralus. Šiandien daug saugiau jaučiuosi savo paties odoje. Žinau, kas esu, žinau, kodėl esu, – radau savo balsą. O Hunteris S.Thompsonas buvo paskutinė senos draugės dovana. Jis liko su manim. Turime daug bendro.

– Kai pasirodys šis interviu, bus įvykęs pirmasis tavo koncertas po išgarsėjimo. Kol kas stengeisi atskirti savo asmenybę nuo gyvų patirčių – neini į radiją, nededi daug nuotraukų, nekuri tinklaraščių. Kaip jautiesi prieš išeidamas į sceną ir akis į akį sutikdamas klausytojus?

– Aš rašau dainas. Jei žmonėms tos dainos patinka ir jie nori išgirsti jas atliekamas gyvai – nuostabu. Kaip pats sakei, kol lietuviška muzikos industrija mane ignoravo, žmonės (Lietuvoje ir ne tik) mane priėmė labai šiltai ir dėl to esu jiems be galo dėkingas. Gavau daug laiškų apie tai, kaip mano muzika jiems kalba. Ir tai yra be galo malonu.

Kodėl kuri muziką?

– Skirtingais gyvenimo periodais muzika mane žavėjo dėl skirtingų priežasčių. Dabar vien faktas, kad po daug

metų galėsiu pasiklausyti „Baby Boy“ ir prisiminti, kaip jaučiausi tą vasara, kai atrodė, kad kita taip ir nebeateis… Matant taip, mano paties muzika man visada bus laiko mašina.  Kad ir kaip paprastai tai skambėtų, manau, kad kiekvienas turime misiją. Mano misija, tikiu, – kurti muziką.

 

Apie autorių

Straipsniai : 21

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top