Netobulas grožis

Rašė Lina Žukauskaitė

Nuotrauka Rūtos Kenstavičiūtės

Paryžiuje reziduojanti menininkė Sakurako stebi kasdienybės įtrūkius ir judesio galimybes keisti mąstymo kryptį. Prieš 20 metų ji nusprendė baigti žurnalistės darbą Vilniuje, įstojo į prestižinę Geritto Rietveldo menų akademiją, pradėjo kurti objektus, instaliacijas ir performansus. Japonijoje atrado buto šokio techniką, Rytų scenos ir kovos menus, kartu su menininku Philu Vonu įkūrė skirtingose pasaulio vietose susiburiantį ir repetuojantį šokio teatrą „Re-United Now-Here“, praėjusiais metais – pirmąjį buto šokio teatrą Baltijos šalyse „Okarukas“.    

Gyvenime ir kūryboje žaidi skirtingomis tapatybėmis – Ingos Cholmogorovos, Sakurako, Ginos Hillberg. Kaip jos sugyvena tarpusavyje?

– Gyvenime aš nieko nežaidžiu, nors keisti vardus menininkui Vakaruose laikoma tam tikra savižudybės forma – kaip ir kurti labai skirtingus darbus arba keisti disciplinas, nebūti „one trick pony“. Rytuose tokia praktika egzistuoja, pavyzdžiui, japonų dailininkas Hokusai per savo karjerą vardą pakeitė net keletą kartų. Normalu, kad laikui bėgant žmogus / menininkas keičiasi, keičiasi jo interesai, draugų ratas, jo darbo stilius, tad kodėl nepakeitus ir vardo? Pagal pasą (kitąmet jį pasikeisiu, tai ir vėl viskas pasikeis) man duotas vardas Inga, pavardė Cholmogorova paveldėta iš tėvo.

Sceniniu vardu Sakurako mane pakrikštijo Japonijoje. Gina Hillberg, atsiradęs perdarius Ingą Cholmogorovą, yra personažas arba alter ego, jei norite, kurį aš naudoju savo performansuose. Sakurako atsirado kaip sceninis vardas buto šokiui, kitiems menams kurį laiką dar taikiau I.Cholmogorovą. Dabar visą kūrybinę veiklą vykdau Sakurako vardu. Žmonės, kurie mane pažįsta anksčiau, vis dar vadina Inga, bet nauji pažįstami ir kolegos – tik Sakurako.

Kurdama pasitelki plačią instrumentuotę – vizualiuosius menus, performansą, teatrą, šokį. Kokias duris kiekvienas iš jų atveria?

– Kadangi į scenos menus atėjau pro užpakalines duris, iš vizualaus ir konceptualaus meno pasaulio, tai mąstau kaip menininkė ir kas kartą pasirenku geriausią techniką, medžiagą arba discipliną savo koncepcijai įgyvendinti. Taip jau susiklostė, kad pradėjusi šokti buto šiuo metu daugiausia kuriu gyvus performansus ir šokio teatro spektaklius, todėl mane pradėjo vadinti režisiere ir choreografe. Kurdama priklausomai nuo idėjos labai intuityviai vadovaujuosi, kiek ir ko reikia, kur daugiau performanso, „žalios“ (ang. raw) energijos ir improvizacijos, o kur labiau surežisuotos teatrinės situacijos.

Šokis – mano disciplina buto, bet kartais pasirenku hiphopą, flamenko ir kitų šokio technikų elementų – yra mano gimtoji sielos kalba, kuria galiu geriausiai papasakoti tai, ką noriu perteikti. Buto elementai teatrui, šokiui ar performansui suteikia tam tikrą gylį. Jo pamatas – intensyvus esamojo laiko patyrimas ir autentiški judesiai bei gestai, kurie gali atrodyti labai nekanoniniai, nes kuriami pasitelkiant kompleksiškus įvaizdžius. Kad ir ką daryčiau, kad ir kokias hibridines formas naudočiau, mano darbai išlieka konceptualūs, bet labai fiziški, pasiduodantys transformacijai. Kūno kalba suprantama tiesiogiai, ji aplekia intelektą ir pataiko į jausmus bei emocijas, todėl šokėjų kūnai gali transformuoti erdvę ir kitus kūnus, esančius toje pačioje erdvėje.

Kaip nauja judesio praktika keitė tavo kūno patirtį?

– Kai studijavau G.Rietveldo akademijoje, visas dėmesys buvo sutelktas į konceptualų mąstymą, o kūnas visiškai apleistas. Po baigimo norėjosi subalansuoti kūną, protą ir sielą, todėl pradėjau praktikuoti meditaciją, Rytų kovos menus ir įvairias šokio technikas. Buto tapo pagrindine disciplina ir visiškai transformavo kūno patirtį, išugdė tam tikrą jautrumą, gebėjimą įsiklausyti ir suprasti savo kūną. Palaipsniui pasikeitė mityba, meditacija ir kūno treniruotės tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Tai keitė ir charakterį. Nors aš profesionaliai šokti pradėjau tokio amžiaus, kurio sulaukę baleto šokėjai išeina į pensiją, labai džiaugiuosi šiais pokyčiais.  

Savo naujausiuose darbuose kritikuoji valstybines institucijas, vartotojišką kultūrą, asmens sudaiktinimą. Kiek tau svarbu išsakyti nepatogią tiesą?

– Labai svarbu. Nepatogią tiesą apie visuomenę ir žmogų menininkai išsako, bet nelabai kas išdrįsta kalbėti apie tai, kas vyksta meno pasaulyje, ypač mažoje valstybėje arba mieste, kur visi ir viskas stipriai persipynę. Dar mažiau kreipia žvilgsnį į save su autoironijos doze kalba apie menininko arba moters padėtį šiuolaikinėje visuomenėje. Subjektyvi tiesa gal ne visada pats populiariausias pasirinkimas, bet aš įsitikinusi, kad jis būtinas ir mene, ir gyvenime. Na, tokia jau aš esu, bold, skusta galva ir tiesiai šviesiai sakanti į akis taip, kaip yra, arba tai, ką mąstau.

Šiuo požiūriu menininko padėtis dėkinga. Niekas manęs negali atleisti iš darbo, man nereikia taikytis prie kokios nors partijos politikos arba protokolo. Todėl aš ir nežaidžiu diplomatijos, nors kartais gal tai būtų naudingiau. Man nepriimtina veidmainiauti ir apsimetinėti, esu laiminga, kad ir netenka. Be to, menininkas ir neturi užsiimti diplomatija ar būti geru dvaro dainiumi. Ko gero, jo kelias labiau primena dvaro juokdario dalią.

O tai, kas vyksta mūsų šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje, visada įkvepia kurti. Norint įgyvendinti bet kokius pokyčius, pirmiausia reikia įvardyti esamą situaciją. Ypač kai tai nepatogi tiesa. Kuriu tam, kad iškelčiau klausimus, dėl kurių žmonės kasdien nesuka sau galvos, tam, kad juos sujaudinčiau, priversčiau susimąstyti ir įkvėpčiau permainai.

Ar XX a. šeštajame dešimtmetyje Japonijoje išvystyta buto šokio technika, pasiūliusi ne tik naują judesio, bet ir mąstymo būdą, taip pat tapo įrankiu kalbėti apie Vakarų visuomenėje nutylimus dalykus?

– Kai susidūriau su buto, jis tapo mano esmine disciplina. Palaipsniui visa kita kūrybinė veikla susikoncentravo į gyvo performanso-spektaklio kūrybą. Taigi erdvinės instaliacijos tapo scenografija, skulptūra ir tapyba – rekvizitais, kostiumais, makiažu bei apšvietimu, vaizdu ir fotografija – projekcijomis. 

Buto yra mano sielos gimtoji kalba. Jis turi savotišką estetiką, gali turėti absurdo ir grotesko elementų, nes Rytų filosofijoje nėra skirstymo gražu – bjauru arba gera – bloga. Nėra ir tabu, todėl žvelgiama į juodąją pusę, kalbama apie tai, kas dažniausiai nutylima: seksualumą, smurtą, mirtį.

Ką įvardytum kaip išraiškingiausią netobulo grožio pavyzdį?

–  Visko tiek daug. Sunku atsirinkti, aš dešimt metų kuriu meninius dearbus, išryškinančius netobulą grožį. Man labai gražu apleisti ar apgriuvę pastatai, rūdys. Atsimenu, vieną kartą apleistame pastate, kur 20 metų nebuvo įžengęs žmogus, ruošėmės parodai. Aš pasirinkau daryti instaliaciją kambaryje, kuriame per visą sieną ant atsilupusių tapetų augo didžiulis juodas pelėsis. Kai kurie menininkai net nenorėjo toje erdvėje praleisti daugiau laiko, bijodami, kad pakenks sveikatai, o aš negalėjau atsigrožėti tuo pelėsiu. Sukūriau darbą, išryškinantį pelėsio natūralų grožį apleistame kambaryje – juodu aksomu padengiau ir kitas kambario vietas, durų rankeną, radiatorius, sofos turėklą.

Man labai gražu, kai pamatau augaliuką, besiskverbiantį į šviesą pro betono plyšį, kai žiūriu į seno žmogaus raukšlėtą veidą arba stebiu jį labai lėtai einantį. Kai randu aptrupėjusią jūrų kriauklę arba seną aprūdijusį metalo gabalą.

Ar prisimeni ryškiausią esamojo laiko patirtį?

– Kartą Tokijuje po dienos darbų užsukau į vienos šventyklos kiemelį, atsisėdau po žydinčios vyšnios medžiu ir jaučiausi tiesiog laiminga. Negalvojau apie praeitį, neprojektavau ateities, neanalizavau ir nevertinau, ką matau ar girdžiu aplink, tiesiog buvau čia ir dabar, visiškoje harmonijoje su aplinka. 

Ką sudėtum į haiku posmą?

– Vyšnios žydėjimą, meilės istoriją ir vėjo gūsį.

Apie autorių

Straipsniai : 21

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top