Suprasti MADE IN etiketę

Rašė Liucija Adomaitė

Nuotrauka Vido Černiausko

Labai žmogiška yra ieškoti dalykų kilmės – įsikibti į savo geneologinio medžio šaknį ar nepriekaištingai įsiminti totemo ant sienos atsiradimo istoriją ir, progai pasitaikius, pasakoti ją draugams šimtą kažkelintąjį kartą. Mūsų postinformacijos amžiuje nežinios dubliuojasi, jos kėsinasi į mūsų integralumą ir jas būtina ištrinti.

Tam buvo sukurtos ištisos kilmės ženklinimo ir atpažinimo sistemos. Gal todėl režisierius Mike‘as Cahillas savo hipsteriškame filme „I Origins“ (2014) žmogaus akį pavaizdavo kaip vienintelį kodą, nurodantį asmenybės pradą. Tarytum brūšninį kodą. Kaip briliantinės žalumos dėmę ant mamos jaunystės suknelės, kai ji tą vasarą susižeidė pirštą. Arba kaip MADE IN etiketė tavo švarko viduje, kuri, priešingai nei dažnai manoma, turi galią ne tik nurodyti kilmės vietą, bet ir papasakoti jos istoriją. Ar iš tiesų toks didelis skirtumas tarp koketiškai skambančio „Made In Paris“ ir nepelnytai klasika tapusio „Made In China“?

Nesunku įsivaizduoti kaip „PAGAMINTA … (įrašyk šalį)“ gali tapti statiško turizmo išraiška. Su grublėtos odos „Made in Italy“ batais gauname lašą Itališkos saulės, pakibusios virš toskaniškų pušų viršūnių; esame įsitikinę, kad „Made In Switzerland“ laikrodžiai yra tiksliausi pasaulyje ir padės mums būti punktualesniems; skaniausiai kvepia švieži krousanai arba  kvepalai su užrašu „Made In Paris“; vieni patikimiausių kelyje yra „Made In Germany“ automobiliai, su kuriais, kaip ir pačiais vokiečiais, noriai turime reikalų. Nuo kalbos apie produkto kilmę nejučia pereiname prie reputacijos ir paveldo faktorių. Anot „Bussiness of Fashion, naujausi duomenys rodo, kad prekės kilmės šalis yra svarbesnis rodiklis renkantis pirkinį nei kaina ar prieinamumas, o jį lenkia tik saugumo rodiklis. Kitaip sakant, žmonės mieliau renkasi tam tikros šalies prekės ženklus ir pirmenybę teikia tiems, kurių šalis turi ilgalaikę gerą reputaciją ir kelia pasitikėjimą.

MADE IN įtaka yra labiausiai susijusi su autentikos garantu, bet ne visada. Pasaulinė prekių gamybos ir tiekimo grandinė nėra tokia atvira, kaip norėtųsi. Net didieji mados industrijos vardai ne visada žmonėms pateikia visą informaciją apie savo elitinių prekių kilmę. Tarkime, internetiniuose Chanel, Dior ar Prada  puslapiuose apie parduodamų prekių gamybos vietą informacijos nėra. Dar daugiau, kilmės vieta gali nurodyti du skirtingus dalykus – tai, kur produktas buvo suprojektuotas ar sumodeliuotas, ir tai, kur jis pagamintas, o tai nebūtinai sutampa. Štai, pavyzdžiui, dauguma Apple produktų yra projektuojami Kalifornijoje, bet gaminami Kinijoje. Niekam ne paslaptis, kad drabužių prekės ženklas American Apparel, žinomas dėl savo garsiosios „Made In USA“ etiketės ir nepraleidžiantis progos pasigirti autentiškomis amerikietiškosios svajonės šaknimis, jau kurį laiką savo produkcijos nebegamina Los Andžele. Šią vasarą ant American Apparel basic linijos marškinėlių turi pasirodyti egzotiškos „Made in Honduras” ir „Made in Nicaragua” etiketės. Dar kitais atvejais Amerikoje įsiūtas užtrauktukas į jau Kinijoje pagamintą modelį gaminiui gali suteikti visavertį „Made In USA“ titulą. Ar tai reiškia, kad prekės ženklų banginiai mumis manipuliuoja?

Teigiamas MADE IN įtakos aspektas yra tai, kad jis skatina modernią tautiškumo integraciją į kasdienę veiklą, gatvės stilių, įvaizdį.  Štai, pavyzdžiui, Burberry visam pasauliui įrodė, kad lietus gali būti visai stilingas, nes tai puiki proga užsivilkti lietpaltį ir nors minutę pabūti Šerloku Holmsu, kad ir iš Žirmūnų rajono. Susidaro įspūdis, kad sėkmingas MADE IN gali tapti taikiu kultūriniu pareiškimu, skirtu ne tik eksportui, bet ir vietinei publikai.  Ar lietuviški mados ženklai yra pajėgūs kurti tokį solidų „Made In Lithuania“ prekės ženklą, kaip kad turi Italija, Prancūzija ar Didžioji Britanija? Ar „Made in Lithuania“ galėtų reprezentuoti perspektyvią ir patrauklią mūsų šalies kūrybos terpę?

 

Šiandien kalbu su mados vadybininku, apžvalgininku, tinklaraščio bomberis.com autoriumi Arnoldu Remeika-Bomberiu, kuris padės nupiešti išsamesnį MADE IN įtakos portretą ir suprasti jo vaidmenį lietuviškos mados kontekste.

Esi mados žinovas, vadybininkas ir apžvalgininkas, tad nuolat dirbi su milžinišku kiekiu informacijos apie tai, kuo gyvena mada šiandien ir kokia ji bus rytoj. Ar didžiajame mados industrijos kontekste „Made in Lithuania etiketė, tavo nuomone, apskritai turi kokią nors  reputaciją?

– Neslėpsiu, Lietuva mažai žinoma globaliu mastu, o apie mūsų madą kol kas išvis nedaug kam tekę girdėti. Lankantis užsienio didmenos pardavimo parodose ir pristatant ten lietuviškus prekių ženklus neretai tenka pradėti aiškinti nuo geografijos, geopolitikos, istorijos ir kitų plotmių, kol galiausiai pokalbis pereina prie mados. Kartu su kitomis vadinamosios naujosios Europos rinkomis, tokiomis kaip Ukraina, Gruzija, Lenkija, Serbija, tik pradedame žengti žinomumo link. Mados tradicija mūsų pasaulio krašte dar tik atsiranda, bet jos progresas toks spartus, kad bijau ir prognozuoti, kas bus po penkerių ar dešimties metų.

Kita vertus, senosios Europos rinkos yra pavargusios nuo itališko glamūro ir olandiško avangardo, todėl dairosi į naujas rinkas, kurių mada – labai autentiška, įkvėpta savitos kultūros, sudėtingos istorijos, atšiauresnio klimato. Vis daugiau užsieniečių naujų talentų ieško Kijevo, Tbilisio, Maskvos mados savaitėse. Geriausiuose Milano butikuose pats mačiau ruso Gošos Rubčinskio ir ukrainiečio Konstantino Koftos darbų, o apie gruzino Demna Gvasalia ir jo projekto „Vetements“ sėkmę jau rašoma mados vadovėliuose.

Kol kas Lietuva tokiomis sėkmės istorijomis pasigirti negali, nepaisant to, ką, grįžę iš tarptautinių renginių, vietos žiniasklaidai pasakoja dizaineriai. O ir mados savaitės iki šiol neturime, nors kitąmet dvidešimtąjį gimtadienį švęsianti „Mados infekcija“ ir yra pasiekusi gerą lygį. Gaila, kad joje nesilanko nei užsienio žiniasklaida, nei didmenos pirkėjai, nei naujus talentus medžiojantys mados agentai.

Kalbant apie produktą, lietuviška mada tikrai turi išskirtinumo – ji konceptuali, bet nešiojama, minimalistiška, bet nenuobodi, tamsi, bet neniūri. Manau, kad jai trūksta žinomumo. Kas iš to, kad kepi tobulas bandeles, bet apie tai žino tik tavo gatvės gyventojai? Reikia, kad sužinotų visas miestas! Dažnam lietuviui dizaineriui lėšų neužtenka ne tik save viešinti, bet ir sklandžiai gamybai užtikrinti. Be abejo, yra prekių ženklų, kurie jau ne vienus metus sėkmingai prekiauja užsienyje, orientuojasi į eksportą, bet Lietuvoje yra mažai arba visai nežinomi. Tačiau klausimas, ar jie kuria madą, ar vis dėlto užsieniui patrauklų produktą? Nedrįsčiau lininių suknelių vadinti mada.

Mąstau apie tai, kad „Made In“ yra ne tik prekės kilmės nuoroda, bet ir kultūrinis pareiškimas, gal net statiško turizmo išraiška. Štai odiniai „Made In Italy“ batai mums piešia cigarą rūkančio italo batsiuvio portretą, o „Made in China“ asocijuojasi su masine, neapgalvota ir dažnai kokybe nepasižyminčia produkcija. O ką tau, kaip mados insaideriui, sako „Made In“ ? Ar tai išvis svarbu?

– Kartu su „Made In“ etikete ateina arba neateina pridėtinė vertė. „Made in France“ sukelia, švelniai tariant, kitokių minčių nei „Made in Bangladesh“. Lietuva mados pramonėje gerai žinoma dėl savo tekstilės tradicijų – mūsų šalyje savo produkciją gamina nemažai garsių prekių ženklų. Esame asocijuojami su puikia kokybe, nors ir nesame pigiausi. Turime nemažai tekstilės gamyklų, kuriose įdarbinta labai daug patyrusių siuvėjų, sukirpėjų, konstruktorių. Pavyzdžiui, kaimyninėje Latvijoje, kuri taip pat buvo garsi savo tekstilės pramone, viso to nebėra, gamyklos parduotos, uždarytos, paverstos loftais.

Kitas klausimas, ar patys lietuvių prekių ženklai asocijuojasi su kokybe. Atsakymas – toli gražu ne visada. Ne visa lietuviška lėtoji mada pagaminta iš kokybiškų audinių, ne viskas kokybiškai susiūta, nepataikoma su dydžiais ir fitais. Įdomių idėjų netrūksta, tačiau dažnai šlubuoja idėjos įgyvendinimas – neužtenka patirties. Italai nuo seno gamina batus, šveicarai – laikrodžius, prancūzai – kvepalus. Lietuviai nuo seno gamina tik dešras, todėl dar anksti kalbėti apie lietuviškos mados tradiciją. Tikiu, kad viskas dar prieky. Šiuo metu Lietuva labiau žinoma dėl savo kokybiškų maisto produktų, krepšinio, lazerių.

Kažkada humanoje radau įspūdingą švarką. Detaliau patyrinėjus pamačiau visai nekuklų „Made In Lithuania“ ir nustebau… Kokybė, išbaigtumas, spalvų žaismė, detalumas – aukščiausias lygis. Ar esame linkę nuvertinti Lietuvoje gaminamą produkciją, o gal atvirkščiai?

– Turime profesionalių gamintojų, tačiau paprastai jie užsiėmę stambiais užsienio prekių ženklų užsakymais. Ar norėtumėte siūti trisdešimt sudėtingos konstrukcijos paltų, jei turite užsakymą tūkstančiui klasikinių „Hugo Boss“ švarkų ar „Karen Millen“ sijonų? Tada lietuviai dizaineriai su savo nedideliais gaminių kiekiais pagalbos ieško visur, kur tik gali, dažniausiai sutinka permokėti už gamybą – tai dar labiau padidina ir taip nemažą gaminių savikainą. Norint tą savikainą  mažinti dažnai aukojama kokybė – tiek audinių, tiek siuvimo. Be abejo, kalbu apie serijinę gamybą. Apie tuos dizainerius, kurie dirba su bespoke klientais ir siuva pagal individualius užsakymus, čia nediskutuoju, nes jie gyvena savo mažame burbule ir neturi nei ambicijų, nei galimybių tapti labiau žinomi, ypač užsienyje. Kalbu apie tuos, kurie turi verslo ambicijų, kurie gamina ne tik limited edition, kurie aktyviai bando užsienio rinkas. Gerbiu jų ryžtą, ypač suprasdamas, kaip jie rizikuoja. Juk statistika negailestinga: sėkmė nusišypso tik vienam iš keturių mados prekių ženklų!

Galbūt tam, kad sukurtume stiprų „Made In Lithuania“, turime ieškoti ne tik savo stipriųjų savybių kaip detalumas, kruopštumas, rankų darbas, konceptualumas, idėjiškumas ir t. t., bet ir išskirtinumų? Vis pamąstau apie „Burberry“ pavyzdį ir tai, kaip jie pasauliui pardavė amžinai lyjančią Angliją juk kai turi tokį lietpaltį, niekas nebaisu.

– Manau, kad esmė ne produkte. Turime be galo daug talentingų kūrėjų, tačiau jie vis dar sunkiai skinasi kelią į užsienį. Trūksta lėšų, žinių, o ypač žinojimo, kodėl užsienietis turėtų pirkti jų produktą. Todėl esmė yra rasti savo kelią. Kiekvieno kelias – individualus.

Dvejus metus dirbu tarptautinės prekybos vadovu kone labiausiai išsivysčiusiam lietuviškam prekės ženklui „Julia Janus“. Lietuvoje esame pasiekę savo žinomumo viršūnę, tačiau jau kirtę sieną su Lenkija tampame tik vienu iš daugelio ženklų, kurių rinkoje itin daug. Todėl kiekvienas turime atrasti savo išskirtinumą, vadinamąjį selling point, kuris padės įsitvirtinti nišoje.

„Julia Janus“ savo produkciją parduoda Rusijoje, Ukrainoje, Didžiojoje Britanijoje, net Libane ir Japonijoje. Tokių sėkmės istorijų daugėja: džiaugiuosi matydamas dainininkę Solange Knowles lietuvių kurtais „D.Efect“ drabužiais ar „Eurovizijos“ nugalėtoją Konchitą Wurst Dianos Paukštytės kurta suknele. Tačiau tai pavieniai sėkmės atvejai, kurie asocijuojasi su pavieniais ženklais ir vardais, bet kol kas tikrai ne su Lietuvos vardu.

Kita vertus, net ir patys dažnai nežinome, ką kuria vietos dizaineriai. Tiek dėl šios priežasties, tiek norėdamas savo draugams dizaineriams padėti tapti labiau matomiems, šalia savo tinklaraščio www.bomberis.com įkūriau ir virtualų showroom. Jame visi norintieji galės pamatyti įdomiausių dizainerių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos naujausius darbus. Kol kas tų dizainerių tik vienuolika, bet turiu ambicijų po metų tinklą išvystyti iki tokio, kuriame bus pristatoma konceptualiausia Baltijos regiono šalių mada. Paraleliai tinklaraštyje rašau ir apie madą bei stilių, paprasta kalba pasakoju skaitytojams dizainerių istorijas, supažindinu su jų kūryba. Neturiu jokių slaptų kėslų – noriu, kad lietuviška mada augtų, stiprėtų, kad mano draugai dizaineriai galėtų gyventi iš savo talento, nes šiuo metu taip gyvena toli gražu ne visi.

Ne paslaptis, kad daug populiarių užsienio mados namų ir prekių ženklų savo produkciją siuva būtent Lietuvoje. Dauguma tokių išskirtinių lobių mūsų šalies vitrinų ir parduotuvių net nepasiekia. Kokios to priežastys?

– Savo sąlygas diktuoja Lietuvos rinkos dydis, gyventojų vartojimo įpročiai ir jų finansinės galimybės. Rinka yra be galo maža, sukoncentruota į tris didmiesčius, o žmonės yra pratę prie greitosios mados, nes ji pigi ir siūlo gerą pakaitalą norintiesiems atrodyti stilingai, bet neturintiesiems lėšų kokybei. Kita vertus, vis daugiau Lietuvos gyventojų, atsikandę greitosios mados, greitojo maisto, greitų santykių, gręžiasi į kokybę, lėtina gyvenimo tempą, investuoja į patirtis, taip pat ir į kokybiškus daiktus. Gaila, kad nemaža dalis šių žmonių apsiperka užsienyje, kur ir pasirinkimas didesnis, ir kainos dažnai gerokai mažesnės.

Kuo „Made In Lithuania“ galėtų pritraukti išlepintą užsienio modistą? O galbūt visų pirma turime patikti patys sau?

– Jeigu paklausinėtumėte lietuviška mada prekiaujančių butikų Lietuvos didmiesčiuose, kas yra jų pagrindinis klientas turistinio sezono metu, atsakytų – užsieniečiai. Tad kažko įrodinėti užsienio modistams nebereikia. Reikia rasti teisingų būdų lietuvių kūrybą jiems parodyti. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Todėl vis daugiau lietuvių prekių ženklų prekių vežama į mados renginius užsienyje, parduodama užsienio daugelio prekių ženklų parduotuvėse. Na ir kas, kad kol kas šis užsienis yra artimas – Latvija, Lenkija, Rusija.

 

Apie autorių

Straipsniai : 21

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top