Vandeningi potėpiai

Rašė Kipras Šumskas

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Keltas „Baltija“ nuo šiol apjungs ne tik du Kuršių marių krantus, bet ir laivybos bei gatvės meno pasaulius. Klaipėdoje gegužę vykusio „EDIT Klaipėda Street Art“ festivalio metu iš Pietų Afrikos kilęs menininkas Ricky Lee Gordon ant kelto sukūrė lietuviškos pasakos „Eglė žalčių karalienė“ įkvėptą piešinį. Viename Vilniaus barų kaukšint bokalams, susėdome pakalbėti su autoriumi apie Eglę, originalumą ir viešumą.

– 2016-aisiais iš Pietų Afrikos persikėlei į Los Andželą, JAV. Ar gyvenamoji aplinka turi daug įtakos tavo menui?

– Nepasakyčiau. Mano kūryba susideda iš dviejų sričių – studijinių darbų ir viešojo meno kūrinių. Pastarieji dažniausiai atspindi globalias, universalias filosofijas ar idėjas – noriu, kad kuo daugiau žmonių galėtų juos suprasti ir išgyventi, tad nors ir kuriu daugelyje pasaulio vietų, bandau išlaikyti šį bendrumą. O studijiniai darbai – tai mano paties giliausi vidiniai potyriai ir ieškojimai, todėl labai abejoju, ar gyvenamoji vieta turi jiems svarios įtakos.

Užaugau Pietų Afrikoje, kur meno rinka nėra taip išsivysčiusi kaip JAV, Los Andželas vis dar mane stebina kultūros įvairove ir aukšta kūrinių bei produkcijos kokybe. Čia gyvenu dar tik devynis mėnesius, bet visada maloniai laukiu grįžimo namo, baigęs kokį nors projektą svetur.

– Apie globalumą – esi minėjęs, kad tapant naujose teritorijose tau svarbus ir ryšys su specifine tos šalies auditorija.

– Tiesa, būtent dėl to stengiuosi bent minimaliai perteikti kažkokį vietiniams gyventojams svarbų motyvą, kartu kurdamas meno darbą, kurį galėtų pamėgti internete jį pamatęs žmogus iš visai kitos geografinės aplinkos.

Anksčiau mane dažnai įkvėpdavo afrikietiška mitologija, bet pastaruoju metu, kaip jau minėjau, daugiausia tyrinėju universalias idėjas. Žinoma, supanti aplinka paprasčiausiai negali neveikti tavęs, todėl neretai būna ganėtinai sunku išlaikyti kūrinio žinutę suprantamą visiems.

– Ar dėl to ir pasirinkai tik šiek tiek remtis liaudies pasaka „Eglė žalčių karalienė“, kai kūrei piešinį ant kelto „Baltija“ Klaipėdoje?

– Taip. Dar iki atvykimo į Lietuvą festivalio organizatorės Ūla Ambrasaitė ir Gabija Grušaitė pasidalijo šia pasaka su manimi ir tai tapo puikia jungiamąja medžiaga meniniam viso projekto realizavimui. Bet kūrinio ašis išlieka vanduo ir ypač pasitelkus vandenį kuriami ryšiai tarp skirtinguose krantuose esančių žmonių. Norėjau, kad pasaka tik padėtų perteikti tikrąją piešinio esmę.

Vanduo – puiki metafora, dažnai ją naudoju savo kūryboje. Neseniai perskaičiau poemą, kur žmonės buvo apibūdinami kaip skirtingos povandeninės srovės, susitinkančios tam tikruose pasaulio taškuose. Galbūt dėl to mane visada domino uostai, nes juose ir vyksta šios sąjungos. O pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ gvildenama istorija yra puikiai pažįstama ne tik lietuviams. Manau, kad dauguma žmonių gali susitapatinti bent su dalimi pasakos įvykių.  

– Pakalbėkime apie patį kūrybos procesą. Ar tau svarbu būti originaliam? Ar galvoji apie tai kurdamas?

– Kurdamas viešus didesnio formato darbus visada naudoju kelias labai skirtingas technikas ir detales iš kone visai nepanašių laikotarpių, pavyzdžiui, viename darbe kombinuoju impresionizmo, populiariosios kultūros, klasikinės tapybos elementus, todėl toks mišinys jau daug kam atrodo gana originaliai. Specialiai tokiems apmąstymams daug laiko neskiriu, bet tikiu, kad kiekvienas menininkas savyje nešiojasi šį klausimą: ar aš originalus? Asmeniškai galbūt pritaikyčiau palyginimą su elektronine muzika: kompozitoriai šiandien naudoja instrumentus, įvairių stilių sąskambius ir begalę įrašytų garsų, kad sukurtų naują darinį. Kitaip tariant, jau egzistuojančios detalės klijuojamos į bendrą, viską jungiantį garsinį koliažą. Panašiai yra ir mano kūryboje.

Tikriausiai nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad šiuo metu būti originaliam yra itin sunku – žmonės apkeliauja daug šalių, susipažįsta su šimtais menininkų, pamato tūkstančius darbų gyvai ir dar tūkstantį kartų tiek apžiūri internete. Neišvengiamai būsi kažkam į kažką panašus; kažkam priminsi tam tikrą emociją, jau patirtą žvelgiant į kito autoriaus darbus; kažkieno galvoje jau būsi priskirtas prie meno srovės, su kuria net neįsivaizdavai turintis bet kokių ideologinių ryšių.

– Kokias tendencijas pastaruoju metu pastebėjai viešojo meno sektoriuje?

– Daugiausia domiuosi didelio formato sienų tapyba. Kai šis šiuolaikinio meno stilius pradėjo plisti, autoriai skirdavo labai daug laiko ir dėmesio kūrinių detalėms. Todėl patys darbai buvo ne tik dideli, bet ir didingi. Sukurti gigantišką sieninį paveikslą buvo tikrų tikriausias įvykis. Vėliau, kaip nutinka daugelyje šviežių meno rinkų, šis judėjimas įgavo komercinį pagreitį – kūrinių gerokai pagausėjo, daugelis naujų darbų nuvertėjo, o gaminimo laikas sutrumpėjo beveik iki štampavimo tempų. Džiugu, kad dabar beveik visuose žemynuose pradedu matyti teigiamų ženklų – menininkai vėl po truputį grįžta prie kruopščiai atliekamos sienų tapybos, darbų kokybė sparčiai auga. Man pasisekė, kad galiu būti šio proceso dalimi.

– Kadangi gauni daug pasiūlymų dalyvauti visokio tipo projektuose, iniciatyvose, parodose, taip pat be pertraukų užsiimi studijiniais darbais, nuolatos bendrauji su kuratoriais ir bastaisi iš vieno oro uosto į kitą, įtariu, kad tavo galva kartais gerokai užkaista. Kaip ją atvėsini?

– Dar ir kaip užkaista. Pastaraisiais metais nemažai medituoju, bet tai nėra kažkoks pabėgimas nuo sunkumų ar atsijungimas, programos paleidimas iš naujo. Medituodamas sugebu pažvelgti į gyvenimiškus procesus iš naujų perspektyvų ir toje būklėje galiu rasti sprendimus bene visoms savo problemoms. Paprastai kalbant, nesistengiu nutolti nuo susidūrimo su bėdomis ar reabilituotis po jo – medituoju tam, kad tas neišvengiamas susidūrimas būtų man kuo palankesnis. Bet kuri patirtis – bloga ar gera – yra tiesiog patirtis, ir dėl jos neverta įsitempti. Dabar galiu kontroliuoti šią įtampą.

Tapydamas stengiuosi susitelkti ir į fizinę savo būklę: meditacija man padeda intensyviai dirbti dešimt valandų per dieną septynias paras iš eilės, kartu pasiliekant pakankamai energijos kitiems dalykams – profesiniam bendravimui ar įvairiems įsipareigojimams. Tačiau po ypač daug laiko bei energijos reikalaujančių iniciatyvų man tenka pailsėti grįžus namo, tuomet jaučiuosi išsekęs nuo kelionių, projektų pertekliaus ir nepertraukiamo darbo. Taip, galbūt kartais kyla noras keliauti mažiau, tačiau be galo sunku atsisakyti vykti į įdomų, prasmingą, jaudinantį projektą kur nors Indonezijoje ar Lietuvoje.

Apie autorių

Straipsniai : 21

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top