Skaitykla Nr. 55

Rašė Marius Burokas

 Sofi Oksanen

 

Norma

Iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė. Vilnius, „Versus Aureus“, 2017 m.

 Šiuolaikinis romanas jau seniai peržengė kurio nors vieno žanro ar stiliaus ribas – dabar stengiamasi derinti įvairius dalykus: fantastiką ar siaubą su realistiniu pasakojimu, dokumentiką su fantazija, detektyvą su socialiniais elementais.

Estų kilmės garsi suomių rašytoja Sofi Oksanen taip pat stengiasi žengti į koją su šiuolaikinėmis prozos madomis. Ji yra puikiai žinoma lietuvių skaitytojui – lietuviškai išleisti net trys jos romanai: „Valymas“, „Stalino karvės“ ir „Kai dingo balandžiai“. S.Oksanen rašo apie kartų problemas, apie sovietinio režimo sužalotus žmones, apie nutylėtas paslaptis. Apie pastarąsias rašoma ir šiame jos romane, bet jis jau šiuolaikiškas, autorei rūpi tokios problemos kaip grožio verslas ar surogatinė motinystė.

Romano siužetas paprastas: mįslingomis aplinkybėmis žuvus motinai, Norma Ros lieka visai viena. Abi moterys buvo artimos, jas siejo ne tik giminystės ryšiai, bet ir didelė paslaptis. Norma yra ypatinga. Antgamtiškai greitai augantys plaukai, gebėjimas nujausti kitų žmonių nuotaikas ir ligas – jos prakeikimas ir palaiminimas. Normai teks išsipainioti iš nusikaltėlių grupuotės jai paspęstų spąstų, išmokti gyventi savarankiškai ir išlikti savimi.

„Norma“ – trilypis romanas: tai trileris su maginės fantastikos elementais, socialinis, visuomenę kritikuojantis romanas ir feministinis pasakojimas. Beje, romanas prisiima ir dar vieną, kultūrinės istorijos, vaidmenį, – skaitydami „Normą“ apie plaukus sužinosite daugiau, nei kada nors žinojote.

 Poezijos pavasaris 2017

Almanachas. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 m.

 Didžiulis ir perkrautas „Poezijos pavasario“ festivalio traukinys jau pradundėjo: važiavo per šalį (ir Europą) ištisas dvi savaites. Tačiau liko šio festivalio almanachas, kuris tikrai vertas dėmesio. Kodėl?

Visų pirma, tai praėjusių metų spaudoje skelbtos lietuvių poezijos koncentratas. Tekstus šiemet gana negailestingai atrinko keturios kritikės: Donata Mitaitė, Virginija Cibarauskė, Elžbieta Banytė ir Neringa Butnoriūtė. Tad, jei norite sužinoti, kokia dabar lietuvių poezijos būklė, – skaitykite „PP 2017“. Aš storame almanache radau dešimt labai gerų eilėraščių – tai tikrai daug.

Antra, festivalio užsienio svečių publikacijos: siurrealistiški ir keisti JAV poeto, navahų tautos atstovo Sherwino Bitsui eilėraščiai, aistringi ir ilgesingi Vokietijoje gyvenančio kurdo Husseino Habascho tekstai, ironiškos ir taiklios airės Elaine Feeney eilės ir absoliučiai su niekuo nepalyginami, keisti it kokie trilobitai, latvio Marto Pujato tekstai. Esama ir kitų, bet šitie įsiminė labiausiai.

Trečia, almanacho anketa. Į klausimus apie lietuvių poeziją šį kartą atsako žinomi ir nelabai žinomi lietuvių prozininkai. Tai savotiškas žvilgsnis iš šalies, kolegų žvilgsnis. Ir, reikia pasakyti, kolegos prozininkai poetams negaili kritikos – iš anketų aiškėja, kad rašytojai gana atidžiai ir priekabiai skaito vieni kitus.

Ketvirta, jubiliejinės publikacijos: Jurgiui Kunčinui – 70, Kaziui Bradūnui – 100, Juditai Vaičiūnaitei – 80, Liūnei Sutemai – 90. Jei šiuos autorius primiršome, straipsniai apie juos ir jų pačių tekstai primins.

Na, ir paskutinis dalykas: kompaktinė plokštelė su poezijos balsais: vienuolika įdomiausių praėjusių metų autorių įskaitė savo eiles patys. Geras būdas juos išgirsti tiems, kurie tingi vaikščioti į renginius.

Victor Sebestyen

1989 revoliucija: Sovietų imperijos žlugimas

Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas.  Vilnius, „Sofoklis“, 2017 m.

Istorija paprastam žmogui turi būti įdomi: koncentruota, bet ne perkrauta, išsami, bet ne paini, kupina garsių asmenybių ir anekdotų apie juos (na, ir, žinoma, kraują stingdančių smulkmenų). Geriausia pasirinkti kokį nors žmonijos lūžio tašką – metus, epochą, mūšį, kelionę – ir per juos pateikti plačią to meto panoramą.

Štai toks yra ir Budapešte gimusio žurnalisto bei istoriko Victoro Sebestyeno sėkmės receptas. Lietuvių skaitytojui jis jau žinomas iš knygos „1946: modernaus pasaulio sukūrimas“.

1989 m. savo knygai istorikas pasirinko neatsitiktinai. Daugybė 1989-aisiais priimtų sprendimų nulėmė dabartinio pasaulio vaizdą. Šioje knygoje išsamiai apžvelgiama dvylika mėnesių, visiems laikams pakeitusių istoriją. V.Sebestyenas paaiškina socialinius ir politinius įvykius ir virsmus, pateikia ne tik galingiausių valstybių vadovų, bet ir paprastų žmonių liudijimus.

V.Sebestyenas pasakoja apie sovietų imperijos subyrėjimą. Tik čia reikėtų pabrėžti, kad knygoje kalbama apie vadinamąsias Rytų bloko šalis, o ne apie penkiolika SSRS respublikų (jų eilė ateis porą metų vėliau). Knygoje taip pat dėl tam tikrų priežasčių – didesnės autonomijos nuo Sovietų Sąjungos, kitaip pasukusios istorijos – užsimenama apie to meto įvykius buvusioje Jugoslavijoje ir Albanijoje.

Nemanykite, kad knyga nuobodi: nors visi faktai žinomi bet kuriam išsilavinusiam žmogui, šią knygą skaitai it kokį kvapą gniaužiantį detektyvą, beveik lėkdamas per puslapius – kas bus toliau?

Įdomūs ir pagaulūs tiek to meto sovietinių vadovų – J.Andropovo, M.Gorbačiovo, W.Jeruzelskio, E.Honeckerio, N.Ceaușescu portretai, tiek garsių disidentų – V.Havelo ar L.Wałęsos aprašymai.

Knyga vertinga ir tuo, kad primena, iš kur pabėgome, nuo ko išsivadavome, primena, kad atgal sugrįžti (nepaisant pasaulinių tendencijų) vis dėlto nesinorėtų.

Donaldas Kajokas

Poezija, o gal ir ne

Rinktinė. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 m.

Poeto Donaldo Kajoko rinktinė pavadinta gana provokuojamai: autorius kaip visada mėgsta pažaisti skaitytojo lūkesčiais. Tačiau atsivertus knygą abejonių nelieka: ji, čia ji, ta poezija. Niekur nedingo. Guli gražiai surikiuota į bene 500 puslapių.

Taip, knyga didžiulė, stora, turinys gilus, tačiau ir lengvas. Tai jau antroji D.Kajoko poezijos rinktinė. Pirmoji, „Meditacijos“, buvo išleista lygiai prieš 20 metų, 1997-aisiais (tiesa, esama dar ir plonytės „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlės“ rinktinės).

Mėgstantieji tikslumą ir kad viskas būtų paaiškinta, gal kiek ir sutriks: jokio įvadinio žodžio, jokių įrašų, iš kur imti tekstai, jokios įprastos chronologijos: autorius sudėliojo tekstus pagal savo paties kajokišką logiką. Ir, tiesą sakant, taip net geriau: lieki akis į akį su eilėraščiais, eini lyg ir pažįstamu, bet gerokai primirštu taku.

O eilėraščiai – kuo įvairiausi: nuo puikiai žinomų, atmintin įsėlinusių ir nebeištrinamų iki visiškai primirštų; nuo grynosios poezijos iki poetinių dialogų, poetinės prozos, poemų, net eksperimentinių tekstų. Švarią tyrą tėkmę knygoje suardo aštresni, skaudesni eilėraščiai, beveik rytietišką nušvitimą atmiešia nerimo ir nevilties gaida ataidinčios eilės.

Ši rinktinė – tikra poetinė puota (meditacija, orgija, šventė). Knyga taip pat puikiai išleista, iliustruota Algimanto Švėgždos kūriniais.

O apie pačią poeziją geriausiai kalba pati poezija:

**

tiesiog ramiai su meile užrašyt

jurgino galvą moterį eladę

vienatvės švitesį ir visą klonį šį

kvapus jo varną penkiasdešimtmetę

ir varnalėšų lauką kuriame

seniai jau nieko nebėra be varnalėšų

tik vėjas žybteli po jom o gal ir ne

gal senio žvilgsnis kojom žalio driežo

Apie autorių

Straipsniai : 18

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top