Paklydimai sapniškame Sofios Coppolos pasaulyje

Rašė Auksė Podolskytė

 

Jei braižyčiau režisierės Sofios Coppolos kūrybos laiko juostą, joje atsispindėtų beveik 20 metų aktyvaus darbo laikotarpis, o šeši maži taškeliai šioje atkarpoje atitiktų sukurtų pilnametražių filmų skaičių. Visai neseniai už filmą „Lemtinga pagunda“ (The Beguiled, 2017) 46-erių kino kūrėja tapo antrąja moterimi festivalio istorijoje, kurios režisūrinis triūsas buvo įvertintas „Auksine palmės šakele“.

Sofia užaugo filmavimo aikštelėje – tėvai, žymus kino kūrėjas Francisas Fordas Coppola ir dokumentinio kino režisierė bei rašytoja Eleanor Coppola, savo vaikus visur pasiimdavo kartu. Šeima daug keliavo – šešiametė Sofia buvo Filipinuose, kur stebėjo, kaip jos tėvas kuria „Šių dienų apokalipsę“ (Apocalypse Now, 1979). Akivaizdu, kad režisierę, kaip ir du vyresniuosius jos brolius, nuolat supo kūrybiška atmosfera, įdomūs žmonės ir skirtingos kultūros. Ko gero, kai tavo šeimoje visi – menininkai, tapimo juo išvengti yra neįmanoma.

Itališkų šaknų turinti S.Coppola gimė 1971-aisiais. Metais, kai jos tėvas filmavo žymųjį „Krikštatėvį“ (The Godfather, 1972). Šią patirtį jis prisimena kaip košmarą – „Paramount Pictures“ nepatiko nei aktorių komanda, nei režisieriaus darbas – F.F.Coppola teigė, kad jį galėjo bet kada atleisti. Šiuo nelengvu laikotarpiu, kai keturių asmenų šeimyna glaudėsi nedideliame butuke, pasaulį išvydo penktasis asmuo, Sofia. Tačiau greitai reikalai pasisuko teigiama linkme. Iškart po pasirodymo „Krikštatėvis“ sulaukė neregėtos sėkmės ir, kaip žinome, iki šiol užima prestižinę vietą geriausių pasaulio filmų sąrašuose. Corleone’s trilogijos pirmoji dalis svarbi dar ir dėl to, kad joje, būdama vos kelių savaičių, Sofia debiutavo kaip aktorė krikšto scenoje. Taigi režisierės kino karjera prasidėjo gana anksti, jai pačiai apie tai nė nenutuokiant. Tačiau iki režisūros jos kelias nebuvo tiesus.

Nuotrauka „Scanpix“

Jaunoji Sofia savęs ieškojo išbandydama įvairiausias veiklas. Visos jos buvo susijusios su vizualiniu menu. Būdama penkiolikos, ji atliko praktiką „Chanel“, dirbo aktore, fotografe, modeliu, drabužių kūrėja, filmų kostiumų dizainere, scenarijų autore, buvo dizainerio Marco Jacobso mūza. Kaip ir daugelis jaunuolių, mergina nežinojo, ką rinktis, kuria kryptimi pasukti. Tėvas patarė nebijoti išbandyti visko – jo manymu, sritys susijungs ir padiktuos atsakymą. Taip ir atsitiko. Kinas puikiai suderino jos aistrą dizainui, muzikai ir fotografijai. 1998 m. ji sukūrė trumpametražę komediją „Lick the Star“, nuo kurios jos režisierės karjera ir prasidėjo. Nuo pirmųjų darbų ryškėjo savitas kino kūrėjos braižas: pasikeitimo būsenas patiriančios veikėjos (jaunoji Prancūzijos karalienė, studijas baigusi Charlotte ar paauglystę išgyvenančios seserys Lisbon), intymus žvilgsnis, asmeninės patirties naudojimas. Per muziką, prislopintą, pastelinį koloritą, dėmesį detalėms ir kostiumams S.Coppola kuria naujus pasaulius, kuriuose skleidžiasi specifinė atmosfera ir veikėjų būsenos. Jos kadrai dekoratyvūs – tam įtakos turi fotografijos žinios ir patirtis.

Pirmasis paklydimas: būti paaugle

Praėjus vos metams po pirmojo prisilietimo, trumpojo filmo, pasirodė pilnametražis filmas „Jaunosios savižudės“ (Virgin Suicides, 1999), įkvėptas to paties pavadinimo romano apie trapias, viliojančias ir auksu švytinčias penkias seseris Lisbon. Taip jas matė jaunuolių akys – filme įvykiai, bundantis seserų moteriškumas ir kartus praradimo jausmas perteikiami iš dabar jau vyrų prisiminimų. Ne vienas Mičigano berniukas buvo pametęs galvą dėl seserų, kurių laisvę tėvai siekė suvaržyti namų sienomis.

Antrasis paklydimas: būti vienam Japonijoje

Po „Jaunųjų savižudžių“ Sofia pabandė scenarijų parašyti pati. Asmenišką, nors manė, kad jos vidiniai apmąstymai ir skauduliai kitiems gali būti neįdomūs ir nesuprantami. Ji klydo – asmeninės idėjos dažnai būna universalios. Vienatvė ir Japonijos svetimumas filme „Pasiklydę vertime“ (Lost in Translation, 2003) pavergė daugelį paklydėlių visame pasaulyje ir padovanojo jai pirmąjį ir kol kas vienintelį „Oskarą“ už filmo scenarijų. Sudėjusi darbo patirtį Japonijoje ir asmeninių santykių detales su vyru Spike Jonze (kalbama, kad fotografas filme yra jo prototipas), autorė sukūrė Charlotte’s (akt. Scarlett Johannson) ir senstančio aktoriaus Bobo (akt. Billas Murray) istoriją prabangiame „Park Hyatt“ viešbutyje dangoraižyje. Nors abiejų amžius ir patirtys ganėtinai skiriasi, tačiau juos vienija bendras jausmas, nežinomybės, sutrikimo būsena. Mergina, ieškanti savęs, ir vyras, praradęs gyvenimo džiaugsmą.

Trečiasis paklydimas: būti karaliene

Paskutinė Prancūzijos karalienė (akt. Kirsten Dunst), dėvėdama „Converse“, kremta rausvus pyragėlius, o fone skamba „I Want Candy“. Susipažinkite su filmu „Marija Antuanetė“ (Marie Antoinette, 2006). Tai istorija apie keistą merginą keistame pasaulyje. Autorė XVIII a.  ir istorinį personažą įvilko į kitus, tuos laikus menančius popdrabužius. Istorijos išmanymas nėra būtinas, jis gali netgi trukdyti. Čia svarbūs ne faktai, o tai, kad už Prancūzijos karalienės titulo slepiasi keturiolikmetė, kuri buvo pristatyta karaliui kaip ta, kuri pagimdys jam įpėdinių.

Ketvirtasis paklydimas: būti tėvu

Po „Marijos Antuanetės“, filmo, kuriame – daugybė personažų,  režisierė, B.Murray praminta Velvetiniu plaktuku (supraskite – švelniais būdais, bet vis tiek pasiekia savo), sukuria priešingybę – „Kažkur tarp ten ir čia“ (Somewhere, 2010). Jame veikia tik du personažai – tėvas (akt. Stephenas Dorffas) ir jo vienuolikmetė dukra Cleo (Elle Fanning), kurių santykiai ir yra pagrindinė tema.

Penktasis paklydimas: būti šiuolaikiniame pasaulyje

Elitinis jaunimas“ (The Bling Ring, 2013) – vienintelis ne juosta filmuotas S.Coppolos darbas, kurio, kaip ji pati yra sakiusi, tikriausiai nebūtų sukūrusi, jei neturėtų dviejų dukrų. Filmas paremtas tikrais įvykiais, t. y. 2008 m. ir 2009 m. grupės jaunuolių įvykdytomis vagystėmis įžymybių namuose Kalifornijoje, kurios buvo plačiai aprašytos žiniasklaidoje („Vanity Fair“ išleistame „Įtariamieji dėvi Louboutins“ ir pan.). Tai filmas, kuriame veikėjams daiktų niekada negana, o jų dienotvarkė monotoniška – vagystės ir vakarėliai.

Šeštasis paklydimas: būti uždarame pensionate

Be galo gundomai skamba naujausio autorės darbo pavadinimas – „Lemtinga pagunda“ (The Beguiled, 2017). Filmas sukurtas pagal  Thomo P.Cullinano novelę, kuri kartą jau buvo adaptuota režisieriaus Dono Siegelo. Būtent peržiūrėjus 1971-ųjų filmą, kuris jai priminė „Jaunąsias savižudes“, 46-erių kino kūrėja ėmėsi perdirbinio. Iš tiesų abiejuose filmuose, pirmajame ir naujausiame romantiniame vesterne, autorė susitelkia į moterų arba merginų grupę ir jų norus. Vienas iš skirtumų tarp D.Siegelo ir S.Coppolos versijų yra perspektyva. S.Coppola žvelgia per moteriškąją prizmę. „Buvo kažkoks ryšys, lyg „Lemtinga pagunda“ būtų kita pusė (filmo „Jaunosios savižudės“ – aut. past.). Ji atrodė tamsesnė, tarsi subrendusi versija“, – teigė režisierė. Į aktorių komandą S.Coppola pasikvietė žinomus veidus – 1864 m. uždarame Virdžinijos moterų pensionate režisierė apgyvendino Nicole Kidman, Elle Fanning ir K.Dunst. Prie šios moteriškos draugijos greitai prisijungia sužeistas kareivis Johnas McBurny, kurio vaidmenį atlieka aktorius Colinas Farrellas. Jis, kaip galima tikėtis, sujudina šių namų ramybę, sužadindamas jaunų moterų jausmus. Filmas „Lemtinga pagunda“ pristatytas ir apdovanotas Kanų kino festivalyje, nuo liepos 14 d. bus rodomas Lietuvos kino ekranuose.

Apie autorių

Straipsniai : 21

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top