Nuo šaknų nepabėgsi

 Rašė Erlendas Diagilevas

Iliustracijos Mariaus Leaf

Nuotrauka Beth Rubery

 Iš Mažeikių kilęs Marius Samavičius prieš trejus metus trenkė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) durimis ir išvyko į Jungtinę Karalystę. Teatro kritiku tapti ketinęs vaikinas svečioje šalyje buvo greitai pastebėtas kaip menininkas: jis aktyviai kuria grafiką, dalyvauja parodose ir rengia performansus. Apie jį dažnai rašoma britų kultūrinėje spaudoje – ten lietuvių menininkas pristatomas Mariaus Leaf kūrybiniu pseudonimu.

 Mariaus vizitinė kortelė – sugebėjimas savo kūriniuose įdomiai ir paveikiai kalbėti tomis temomis, nuo kurių dažnas Vakarų pasaulio meno mylėtojas, regis, jau seniai turėtų būti pavargęs. Vis dėlto vartotojiškumas ar ekologinės problemos menininko darbuose atsiskleidžia ne kaip įprastas žodžių junginys įprastoje politiko kalboje, o kaip jau kurį laiką nebepastebima realybės dalis, kurią Marius, regis, vėl priverčia prisiminti.

Ar menininkas su savo idėjomis atsirado tiesiog tinkamoje terpėje, kurioje sutiko būtent tokių temų pristatymui itin dėkingą Jungtinės Karalystės publiką? O gal jis tiesiog atrado pakankamai universalią savo kartos meninę kalbą, kuri tinka ir platesnei Mariaus kūrybą pamilusiai auditorijai? Pabandėme tai išsiaiškinti pakalbinę patį kūrėją.

 – Mariau, nuo ko viskas prasidėjo?

Mano vaikystė prabėgo Mažeikių priemiestyje. Be poros balkoninių parduotuvių, ten nieko nebuvo, tačiau pasitelkus kūrybingumą nuobodžiauti tikrai netekdavo.

Pagalvojus apie praeitį iš atminties iškyla du vardai Laima Skabickienė ir Martynas Januška, abu yra mokytojai ekspertai ir Metų mokytojo premijos laimėtojai, kurie mokykloje padėjo stiprius pagrindus, supažindino su teatro pasauliu, lietuvių mitologija, istorija ir vartotojiškumo kultūros problematika. Prieš išvažiuojant į Angliją, mokytoja Laima padovanojo Antano Baranausko knygą „Anykščių šilelis“, kurią vis dar turiu prie lovos šalia Romualdo Granausko ir Norberto Vėliaus knygų. Tai padeda nepamiršti savo šaknų.

Mano svajonė visada buvo teatras, bet, deja, nepavyko įstoti į aktorinį, tad mokiausi teatro kritikos LMTA. Nelengva būti taip arti teatro, aktorių, lankyti spektaklius, rašyti ir mokytis apie kuriančiuosius, o ne pačiam kurti. Taip pat nusivyliau studijų kokybe ir šiurkščiu dėstytojų elgesiu su studentais. Manau, kad tai sovietinio mąstymo paveldas, kai studentas žeminamas, nes esą tik per kančią galima tapti geru menininku. Dar keisčiau ir nejaukiau atrodė apleistos LMTA patalpos, pelėsiais apkibusios sienos, kai įstaigos vadovai važinėja naujausiais automobiliais. Supratau, kad teks emigruoti. Treji metai sunkaus darbo, kalbos mokymosi, popierių pildymo tam, kad galėčiau mokytis universitete Anglijoje. Pasirinkau fine art studijas Bornmuto universitete, ši studijų programa yra labai universali, ji įtraukia beveik visas dailės rūšis.

Taigi nemažą dalį savo gyvenimo buvai susijęs su teatru. Ar šių sąsajų galima apčiuopti ir dabartinėje tavo kūryboje?

 – Iš dalies taip, jeigu teatras gali būti be salės, be žiūrovo ir bilietų. Metus kūriau eksperimentinius video, kuriuos vadinu performansais. Viename jų vaikštinėju po vardines drabužių parduotuves ir mėtau žalią siūlų kamuolį klientams tarp kojų, trikdydamas vartotojų judėjimą. Taip aš išreiškiau susirūpinimą mados industrijos keliama žala aplinkai ir trečiųjų šalių eksploatavimą. Ar tokia meno forma – vis dar teatras?

Mane domina šiuolaikinės teatro formos, kai skirtingos sritys susijungia į vieną. Ribos tarp meno sričių blanksta ir aš manau, kad tai yra teigiamas reiškinys. Juk sunku kūrybą įsprausti į rėmus ar, pavyzdžiui, tiksliai nustatyti kūrybos proceso pradžią.

Menas palieka galerijas, keičia standartines erdves, ieško žiūrovo, nors tai nėra visiškai nauja. Man labai artimas fluxus judėjimas – ne tik todėl, kad jo atstovai iš esmės eksperimentavo ir ieškojo galimybių sujungti įvairias menines technikas ir disciplinas. Fluxus priešinosi komercializmui ir instituciniam menui: kitaip tariant teigė, kad visi yra menininkai ir menas yra viskas. Kad tai turi būti prieinama kiekvienam, ir visi, nepaisant socialinės padėties, rasės ar įsitikinimų, turi teisę matyti, pažinti ir būti kultūros dalimi. Menas yra reikalingas ne tam, kad pabėgtum nuo realybės, o tam, kad susipažintum su savimi, kitais ir aplinka.

Šiuo metu pagrindinės tavo kūrybos temos senovės lietuvių religijos, feminizmo, vartotojiškumo ir žvaigždės kulto problematika. Labiau mėgsti narplioti jas atskirai, ar ir tai, kaip jos gali būti susijusios tarpusavyje, tave domina ne ką mažiau?

Technologijos padeda mums sukurti įrankius, o vėliau tie įrankiai kuria mus arba naikina.

 – Mes esame verčiami kuo greičiau nuspręsti, kuo norėtume būti, ir turime kryptingai siekti užsibrėžto tikslo. Antraip nepavyks susikurti materialaus pagrindo po kojomis ir jaustis saugiam. Aš manau, kad naujos idėjos kyla nekartojant to paties veiksmo, būtent improvizuojant, atsiranda menininko stilius, atsiskleidžia galimybės ir sugebėjimas pažvelgti iš kitokios perspektyvos. Man įdomios įvairios temos ir kartais jos susijungia nenuspėjamas būdais.

Vakarų kultūra išgyvena didžiulį stresą dėl statuso – turiu omenyje Status Anxiet. Kai vienintelis progreso rodiklis yra vis DAUGIAU! Į vieną parodą Oksforde atvykau pasipuošęs Dovydo žvaigžde ir rožiniu trikampiu. Lietuvos žydai buvo žinomi visame pasaulyje, juos, o kartu ir jų kultūrą sunaikino naciai ir jiems talkinę kolaborantai. Holokaustas laikomas viena skaudžiausių modernaus pasaulio tragedijų. Tokios žmonių naikinimo sistemos nėra išnykusios, tik persikėlė į mažiau išsivysčiusias šalis. Rožinis trikampis simbolizuoja vis triumfuojantį neoliberalizmą ir Donaldo Trumpo administraciją, kuri neigia meno svarbą, LGBT, moterų teises ir klimato atšilimą.

„Zara“ ar „Primark“ drabužėliai, „iPhone“ kišenėje ir energinis gėrimas rankoje tapo šiuolaikinio žudymo ginklais, kuriuos dažnai naudojame net nepagalvodami apie neetiško vartojimo žalą sau, kitų žmonių gyvybėms ir aplinkai. Man vis dar neduoda ramybės klausimas, kodėl mes stebimės teroro išpuoliais Europoje, nesusimąstydami, kad tai gali būti mūsų nesuvaldomų poreikių pasekmė. Mano bočius, kai mokė mane dalgiu pjauti žolę, papasakojo istoriją. Jo draugas šienapjūtės metu prie netoliese esančio ežero pastebėjo į krantą iššokusią žuvį. Apsidžiaugė, mat galės parsinešti žuvį namo ir suvalgyti. Priartėjęs apsuko dalgį, norėdamas smeigti antru dalgio galu ir nudobti žuvį. Vyras nepastebėjo, kad dalgio ašmenys kabojo virš jo paties kaklo. Jis neužmušė žuvies, bet pats sau nusikirto galvą. Technologijos padeda mums sukurti įrankius, o vėliau tie įrankiai kuria mus arba naikina. Aš matau, kad pasaulis po truputį stengiasi atsigręžti į pagoniškas vertybes, meilę gamtai, nes tai gali būti vienintelis išsigelbėjimas nuo savęs susinaikinimo.

Pozicionuoji save kaip kūrėją, kurį domina universalios, plačiai nagrinėjamos temos. Ar kalbant apie tokius plačiai aptariamus dalykus nesunku pasakyti kažką nauja? O galbūt šiame postmoderniame pasaulyje pasakyti kažką nauja nėra būtina ar tikslinga?

  Mes gyvename materialiame pasaulyje, kuriame išorė yra labai svarbus veiksnys. Technologijos mums davė galimybę matyti kitus ir tai dažnai sukelia baimę ką nors praleisti, nebūti ten, kur vyksta veiksmas. Vis dėlto ne viskas, kas vyksta dabar, yra geriausia iš to, kas tik yra vykę. Pasikrapščius po istoriją galima rasti labai daug įvairių autoritetų ir jų idėjų, kurios yra kaip niekada aktualios šiandien.

Šiuo atveju man kaip tik svarbiau nepabrėžti kokios nors naujovės, o tinkamai išryškinti universalias tiesas. Dabartinė mūsų ekologinė sistema yra kritinės situacijos, išgyvena tam tikrą plastiko amžių, Atropoceną. Šiame mūsų planetos gyvavimo etape žmogaus dominavimas turi skaudžių pasekmių klimatui ir aplinkai. Atsižvelgiant į šias grėsmes, dabartinis ekologinis, ekonominis ir technologinis susvetimėjimas tik dar labiau skatina atidžiau bei etiškiau rinktis kūrybines išraiškos priemones ir formas.

Kur,  tavo manymu, lengviau gali būti pastebėtas savo idėjas pademonstruoti siekiantis jaunasis menininkas – Anglijoje ar Lietuvoje? Ką reikia daryti, kad ten, saloje, būtum pastebėtas?

 Manau, nesvarbu kur ir ką, svarbu, kad būtų noras kalbėti tiesą. Jeigu yra vidinė paskata kelti svarbius ir aktualius klausimus – viskas įmanoma.

– Su kokiais menininkais bendradarbiauji šiuo metu / bendradarbiavai ne per seniausiai?

 Mažeikiuose yra dvi geros draugės, su kuriomis kartu daug kūrėme. Viena jų yra Karolina Kontenytė, kuri šiais metais laimėjo „Auksinį kryžių“, o su Živile Spūdyte-Žvėrūna atidarėme tris  grafikos darbų parodas, vienas jos darbų papuošė ir jūsų žurnalo viršelį.

– Ar galėtum papasakoti apie savo ateities projektus, norus ir galbūt netgi miglotus planus?

 Bandau neplanuoti, nes, mano suvokimu, ateitis ir praeitis neegzistuoja, stengiuosi gyventi dabartimi. Žinau tik viena nenoriu savo kūryba manipuliuoti žmonėmis ir taip kurti savo gerovės. Kaip tik noriu savo menu išreikšti tai, kaip yra lengva paveikti žmones ir jais manipuliuoti, juk šiais laikais labai sunku kritiškai atsirinkti, kas yra tikra, o kas – ne.

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top