Recenzavo Karolis Vyšniauskas
Visus albumus išgirskite „Spotify“, „Apple Music“ ir kitose muzikos klausymosi platformose
OK Computer OKNOTOK 1997 2017
XL Recordings
100 / 100
„Atsakyk į šiuos klausimus ir sužinok, kuri „OK Computer“ daina esi tu!“; „Jeigu „OK Computer“ būtų tavo mergina…“; „Ar „OK Computer“ visą kartą vaikinų pavertė homoseksualais?“ Tai pavadinimai analitinių tekstų, kurie nebuvo išspausdinti praėjus 20 metų po roką pakeitusio „Radiohead“ albumo pasirodymo ir internetui lengvai pamišus, bandant iš naujo jį įvertinti. Šią vasarą albumas perleistas su trimis papildomomis anksčiau neviešintomis to laiko dainomis ir „B pusėmis“. Rinkinys pavadintas „OK Computer OKNOTOK 1997 2017“. Rašydamas albumą Thomas Yorke’as, grupės vokalistas ir žmogus-ateivis, tiesiog buvo pavargęs nuo nuolatinių turų, skrydžių ir dėmesio. Visa tai sudėjo į dainas. Tačiau jo abstrakčių minčių rinkinys šiandien vertinamas kaip ateities pranašystė. T.Yorke’as dar 1997-aisiais apdainavo mūsų priklausomybę nuo technologijų, stresą ir liūdesį – arba mes tiesiog norime tai matyti jo dainose. Iki „OK Computer“ „Radiohead“ tebuvo dar viena britų roko grupė su vienu hitu „Creep“. Po šio albumo jie tapo pasaulio roko dievais ir gelbėtojais. Vaidmuo, kurio Yorke’as norėjo mažiausiai. Jo ir grupės sutrikimą tapus įžymiems, fiksuoja dokumentika „Meeting People Is Easy“, kurią grupės gerbėjams būtina pažiūrėti. Visas šis perdėtas dėmesys albumui ir „Radiohead“ gerbėjų įkyrumas įrodinėjant, koks jis išties geras, neturėtų jūsų atitraukti nuo pagrindinės žinutės: „OK Computer“ išties yra labai labai geras.
Čia yra visko: ir „Bohemian Rhapsody“ tipo gitarinė opera, iš kurios „Muse“ sukūrė visą savo karjerą (daina „Paranoid Android“), kraupi baladė „Karma Police“, Miles’o Daviso džiazą sintezatoriais ir gitaromis bandanti atkurti „Subterranean Homesick Alien“, kompiuterio balsu įrašyta gąsdinanti „Fitter Happier“, vienos liūdniausių kada nors parašytų dainų „No Surprises“ ir „Lucky“. Viskas, ką „Radiohead“ padarė šiame albume (išskyrus „Electioneering“ – kaip ji čia prasmuko?) yra tiesiog kito lygio rokas, leidęs atsirasti tokiems deimantams, pavyzdžiui, kaip „Arcade Fire“ albumas „Funeral“. Bet įdomiausia 20-mečio jubiliejaus leidime vis dėlto yra tos trys dainos, kurios seniau buvo atmestos kaip nepakankamai geros. Viena jų „Lift“ čia atrodo kaip iš kito pasaulio – ji pozityvi! Beveik kaip „Coldplay“, kurių be „Radiohead“ irgi nebūtų. Žavi daina su žodžiais „Tai yra pirmoji tavo naujo gyvenimo diena“. Grupė ją išmetė lauk. „Jeigu ta daina būtų patekusi į albumą, greičiausiai ji mus būtų pakreipusi į kitą pusę ir nužudžiusi“, – neseniai prisipažino „Radiohead“ gitaristas Edas O’Brienas. „OK Computer“ šiek tiek primena „The Beatles“ – „Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“. Tai albumas, kurį kritikai sutartinai laiko geriausiu ir (nes?) įtakingiausiu grupės albumu. Tačiau dauguma gerbėjų turi kitus savo favoritus. Tiek „In Rainbows“, tiek nuvertintas „Hail to the Thief“, tiek elektroninis „Kid A“ ar užmirštas „The Bends“. „Radiohead“ yra atskira religija ir kiekvienas renkasi, prie kurio altoriaus klauptis.„OK Computer“ yra tas jų istorijos etapas, kurį pažinti būtina, net jeigu nemėgsti „Radiohead“. Šis albumas yra didesnis už juos, didesnis už roką.
Geriausia daina – „No Surprises“
Melodrama
Lava Records
89 / 100
Kai pamačiau, kad albumo dainų muziką ir žodžius parašė kažkokia Ella Yelich-O’Connor, sekundę nustėrau – negi Lorde yra tik įrankis kitų autorių rankose? Tada prisiminiau – juk Ella ir yra Lorde. Nieko nuostabaus, kodėl Davidas Bowie ją pavadino muzikos ateitimi. Popmuzikos pasaulyje dainininkė ir dainų autorė iš Naujosios Zelandijos yra dovana. Jau pirmuoju albumu „Pure Heroin“, sukurtu, kai jai buvo šešiolika, Lorde parodė, kad popmuzika gali būti kitokia: ramesnė, „nurengta“, parašyta namų studijoje, bet skambanti moderniai. „Melodrama“ yra tolesnis žingsnis šia linkme. Iš pirmo žvilgsnio albumas gali pasirodyti ramus, netgi paprastas, bet tada įsiklausai, kiek įvairiausių garselių čia panaudota, kaip gudriai sudėliotos kompozicijos. „Sober“ yra to viršūnė: daina, turinti milžinišką galią, nors skambanti minimalistiškai. Šios krypties išimtis yra pirmu singlu pasirinkta daina „Green Light“ – pagal ją jau galima šokinėti, tai ir darė klausytojų minia „Open’er“ festivalyje, Lorde debiutavus Lenkijoje ir negalėjus patikėti, kiek gerbėjų ji čia turi. Vis dėlto labiausiai sujaudinantis albumo kūrinys yra toks, kuriame instrumentų ir prodiuserių užmojų visai nereikia – tai „Liability“, neįtikėtino jautrumo baladė. „Esu tik žaislas, kuriuo žmonės džiaugiasi, kol jo triukai dar veikia. O tada jiems nusibostu“, – dainuoja Lorde, bet su „Melodrama“ jai nusibosti negresia. Įtvirtinti save kaip originaliausią balsą popscenos A lygoje? Tai gresia, ir dar kaip.
Geriausia daina – „Liability“
After Laughter
Fueled by Ramen
95 / 100
Po neįvykusios pasaulio pabaigos 2000-aisiais, tenesiečiai „Paramore“ tapo poppanko uraganu. Iš kitų to meto „Amerikietiško pyrago“ grupių juos išskyrė Hayley Williams, 150 cm ūgio superherojė vokalistė, uždeganti dešimtis tūkstančių gerbėjų. Tačiau pastarieji metai Hayley buvo sunkūs: ji išgyveno depresiją, dėl kurios buvo metusi muziką, o liepos pradžioje išsiskyrė su vyru, kitų poppanko žavuolių „New Found Glory“ lyderiu. Dėl to penktasis „Paramore“ albumas „After Laughter“ kelia dvejopus jausmus. Tai yra vasariškiausias įrašas, kokį „Paramore“ kada nors sukūrė. Jie pasisavino praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio naujosios bangos grupių estetiką, pankroką iškeisdami į „Duran Duran“ smagybes. Tokia formulė atrodo įtartinai ant popieriaus, tačiau užtenka išgirsti sekundę įžanginės „Hard Times“, kad naujuosius „Paramore“ pamiltum. Tačiau tada išgirsti žodžius ir pasidaro neramu: „Viskas, ko tenoriu – tai atsikelti rami. Pasakyk, kad man viskas gerai ir kad nemirsiu.“ „Hard Times“ yra galbūt smagiausia kada nors parašyta daina apie depresiją. „After Laughter“ šviesa yra apgaulinga. Tačiau ji įkvepia. Grupė išgyveno sunkius laikus ir pavertė juos teigiama energija. „Paramore“ dainų rašymo įgūdžiai vėl yra pavydėtini, Hayley balsas skamba klasiškai, o kas antra albumo daina turi žudantį priedainį. „After Laughter“ gali mėgautis čia ir dabar. Bet kuo labiau giliniesi į albumą, tuo labiau supranti – tai vienas protingiausių šių metų popmuzikos kūrinių.
Geriausia daina – „Hard Times“
One More Light
Warner Bros
Dabartinių 20-mečių širdyse „Linkin Park“ visada užims šiltą vietą. Galbūt paskutinis kartas, kai klausėme „In the End“ buvo 2005-aisiais, bet vis dar atsimintume net repo dalies žodžius. Jie nebuvo tiesiog paauglių grupė – jie buvo grupė, kurios pavadinimą tatuiravosi ant kaklo. Šiandien ankstyvoji „Linkin Park“ muzika mielai juokinga: kodėl šie vyrukai tokie pikti? Kodėl jie groja taip klišiškai? Bet o, kad tik jie grotų taip dabar! Jeigu tau, nieko nežinančiai, įjungtų „One More Light“, sakytum, kad tai „Chainsmokers“. Rašyti, kad „Linkin Park“ pasuko į popmuzikos pusę, būtų melas. Jie visada ten buvo. Tačiau su šiuo albumu jie atsistojo greta Edo Sheerano, ir, deja, atrodo prasčiau. Nebeliko nė sekundės Chesterio riksmų, jokių brutalių kompiuterinių gličų – nieko, kas „Linkin Park“ pavertė „Linkin Park“. Popmuzika gali būti puiki, pavyzdžiui, kaip aprašytoji Lorde. Tačiau „One More Light“ yra nuobodžiausia radijo popso pusė. Tai, kad „Linkin Park“ nestovi vietoje yra sveikintina. Faktas, kad jiems reikėjo pokyčių. Naujausi „Gold Cobra“ ir „Disco Elephants“ buvo tikrai blankūs albumai – tokie blankūs, kad jūs net nesureagavote, kad tai išties yra „Limp Bizkit“, kitos užmirštos, ir ačiū Dievui, repo-metalo grupės albumai. Tačiau ta kryptis, į kurią „Linkin Park“ nuėjo su „One More Light“ pavertė juos dar viena beveide grupe. Liūdna. Bet yra žmonių, kuriems sekasi ir blogiau – „One More Light“ pakilo į pirmąją JAV populiariausių albumų vietą.
Geriausia daina – „Sharp Edges“
20 / 100
Visus albumus išgirskite „Spotify“, „Apple Music“ ir kitose muzikos klausymosi platformose.