Išnaudoti viršvalandžius

Rašė Jurgita Kviliūnaitė

„Aš numirsiu vis tiek“, – ši 22 metų senumo daina iš kadaise itin mėgtos grupės „Fojė“ repertuaro mano galvoje ima skambėti tomis akimirkomis, kai… Ne, neatspėjote – ne kai liūdna, o kai beprotiškai gera.

Kartodama tarsi mantrą labiausiai įsiminusias dainos eilutes (Aš numirsiu vis tiek, mano laikas ateis /  Tik dar būtų smagu susitikt su draugais / Pasėdėti per naktį dar būtų puiku / Pamatyti akis artimiausių žmonių), aš prašau TO, kuris yra (arba nėra – aš dar neapsisprendžiau, kuri versija man patinka labiau) ten, kažkur aukštai,  leidimo kuo ilgiau pabūti šiame pasaulyje. Gal net savotiškų viršvalandžių – kas gi žino, kiek duota. Ypač  šitam ritualui tinkamos rugpjūčio naktys, kai lyja žvaigždėmis ir gera yra tiesiog šiaip, be jokios priežasties…

Liepos pabaigoje, prieš išvažiuodama trumpučių atostogų į bene nuodėmingiausią pasaulio miestą – Amsterdamą, į kuprinę kažkodėl įsimečiau labai seniai pradėtą skaityti, tačiau vėliau į šalį numestą paskutiniąją Jurgos Ivanauskaitės knygą „Viršvalandžiai“, kurioje ji aprašė dramatiškus savo paskutinius gyvenimo metus: ligonines, operacijas, skausmą, maldas, tikėjimą, kančią, viltis…

Liūdnas sutapimas: Jurga nuo  vėlai pastebėtos ir itin klastingos sarkomos mirė kaip tik per mano gimtadienį (nesakysiu kelintą, bet tai buvo šioks toks jubiliejus). Garbės su ja pabendrauti asmeniškai  turėjau vos keletą kartų, bet bendrų pažįstamų buvo ne vienas. Natūralu, kad jie vietoj suplanuotų mano gimtadienio  linksmybių rinkosi atsisveikinimą su J.Ivanauskaite, kuris irgi buvo beveik suplanuotas.

„Laikas – kiekvienos akmirkos kaina (golden minutes). (…) Gaila laiko TV, laikraštienai, blogoms knygoms, prastiems filmams. Noras keisti namų erdvę, jei turėčiau šiek tiek jėgų, pulčiau daryti remontą“, – dienoraščio forma parašytoje knygoje likusias minutes skaičiavo mano bendravardė.

Prie tų auksinių minučių ji priskyrė ir smagius pasisėdėjimus prie skaniais valgiais ir geru vynu nukrauto stalo kone iki paryčių jau Švedijoje, kur buvo gydoma lietuvių gydytojų pastangomis.  „Pasėdėti per naktį dar būtų puiku“ – kas žino, gal ir ligos iškankintos Jurgos galvoje tokiomis akimirkomis skambėjo šios pernelyg neįmantrios, bet iki pat širdies nukeliaujančios dainos eilutės…

„Pati savęs klausiu, kam ir kodėl rašau šį tekstą. Kas bus jo skaitytojai? (…) Tiems, kuriuos erzina specifinė epitafijų ir laidotuvių vainikų užrašų stilistika, „Viršvalandžių“ geriau neskaityti. Tačiau neapsirikite, mano rašymas skirtas ne rimtuoliams, o tiems, kurie mėgsta ir moka juoktis“, – rašoma knygos anotacijoje. Tik ji mokėjo apie liūdnus dalykus rašyti linksmai.

Rugpjūtis – nuostabus laikas, kai norisi, kad ne tik diena, bet ir naktis niekada nesibaigtų. O mes lyg tyčia net keliuose straipsniuose kalbame apie depresiją, savižudybę, senatvę, mirtį… Ir visiškai rimtai, be jokių juokų. Ar šios temos bus įdomios jaunai mūsų skaitytojų auditorijai, ką tik pravėdinusiai galvas muzikos festivaliuose?

Bet negalėjau uždrausti muzikos apžvalgininkui Karoliui Vyšniauskui naujų albumų apžvalgų skiltyje parašyti epitafiją  Chesteriui Benningtonui.  Puikiai žinau, kiek daug jo kartai reiškė „Linkin Park“ . Visą pasaulį sukrėtusi  šios grupės vokalisto savižudybė Karolį pastūmėjo pasikalbėti su buvusia meno centro „Rupert“  kuratore Maya Tounta, išleidusia depresiją dekonstruojančią knygą „A Solid Injury to the Knees“. Ir tai dar ne viskas: teatro apžvalgininkei Godai Dapšytei teko garbė pakalbinti Dominicą Huberį,  itin „Sirenose“ laukiamo spektaklio „Nachlass, kambariai be žmonių“ bendraautorį. Tame spektaklyje irgi kalbama apie žmones, dėl skirtingų priežasčių žvelgiančius mirčiai į akis.

Taip pat rasite Jurgos Tumasonytės diskusiją su menininke Gabriele Labanauskaite-Diena apie kūrybinį rašymą, Edvino Grin pokalbį su gatvės meno festivalio NYKOKA organizatoriais, Jorės Janavičiūtės interviu su Šarūno Barto filme „Šerkšnas“ debiutavusiais jaunaisiais aktoriais Mantu Jančiausku ir Lyja Maknavičiūtė bei kitas temas.

Geros likusios vasaros be viršvalandžių darbe ir su daug žvaigždžių. Grįšime pas jus rugsėjį!

Apie autorių

Redaktorė arba tas žmogus, kurio žodis čia paskutinis.

Straipsniai : 80

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top