Kas yra karas?

 Rašė Jorė Javičiūtė

 Rugpjūčio 15 dieną Lietuvos kino teatruose pradedamas rodyti naujas lietuvių režisieriaus Šarūno Barto filmas „Šerkšnas“, kurio tarptautinė premjera įvyko Kanų kino festivalyje. Jame pagrindinius vaidmenis atlieka du jauni lietuvių aktoriai – Lyja Maknavičiūtė, vaidybos bakalauro trečio kurso studentė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir teatro režisūros magistro antrame kurse ten pat besimokantis Mantas Jančiauskas. Susitikome su jais pasikalbėti apie filmą ir tai, kaip jie patys suvokia karą.

 Jauna pora Rokas ir Inga, draugo paprašyti nugabenti siuntinį su humanitarine pagalba,  vyksta link fronto linijos Ukrainoje. Apie karą, sovietų okupaciją, represijas jie žino tik iš istorijos pamokų. Pasikeitus planams, jie atsiduoda likimo valiai ir yra priversti blaškytis po įšalo ir karo sukaustytą Donecko regioną. Ieškodami sąjungininkų ir pastogės, jie susiduria su žmonėmis, kurių gyvenimą pakeitė karas. Artėdami prie fronto linijos Rokas ir Inga  artėja ir vienas prie kito. Karo akivaizdoje jaunuoliai ima suvokti gyvybės trapumą ir meilės vertę.

  Kaip tapote pagrindiniais „Šerkšno“ aktoriais?

 Mantas Jančiauskas (M.J.):  Š.Bartas turėjo filmuoti istorinį filmą „Dovydo akmuo“. Tam filmui jie vykdė aktorių atranką. Aš nuėjau ir mane atrinko. Vaidinau filmo anonse. Tai buvo pirmas kartas, kai dirbau su Š.Bartu. Matyt, kažkas sulipo, kad jis pasikvietė mane ir į „Šerkšną“.

 Lyja Maknavičiūtė (L.M.): Aš nuėjau į aktorių atranką režisieriaus studijoje „Kinema“. Per atranką man davė užduotį žiūrėti į kamerą. Turėjau žiūrėti gal 10 minučių. Po to prie manęs priėjo filmo prodiuserė Jurga Dikčiuvienė ir Š.Bartas ir pasakė, kad jiems manęs tavęs reikia. Visi kartu važiavome į režisieriaus sodybą, kur ilgai kalbėjome apie filmą, apie tai, kuo gyvenu. Ir vėliau mane pakvietė vaidinti.

 – Ar tai buvo jūsų pirmas kartas kine?

 M.J.: Aš vaidinau anksčiau minėtame Š.Barto filmo „Dovydo akmuo“ anonse. Vėliau į Lietuvą filmuoti atvažiavo čekų kilmės režisierė iš Prancūzijos Bojena Horackova, kuri čia kūrė filmą apie pereinamąjį laikotarpį Lietuvoje, kai iš Sovietų Sąjungos respublikos tapome nepriklausoma šalimi.  Siužete susidūrė dvi pusės – tie, kurie netikėjo, kad Lietuva gali būti nepriklausoma, ir tie, kurie dėl to kovojo. Aš jame vaidinau jauną vaikiną, kuris netiki nepriklausomybe. Tas filmas dar nepasirodė.

 L.M.: Aš anksčiau vaidinau Lietuvos muzikos ir teatro akadenijos studentų filmuose.

Tai pirmas ilgametražis filmas jums abiem, kuriame gavote pagrindinius vaidmenis. Filmavimas vyko keliose šalyse, dirbo didelė komanda. Kaip jautėtės?

 M.J.: Man pagrindinė motyvacija dirbti šiame filme buvo tai, kad važiuosime į Ukrainą, į frontą. Mano bakalauro darbas pagal Wolfgango Borcherto pjesę „Lauke už durų“ buvo apie vaikiną, kuris grįžta po Antrojo pasaulinio karo į pokario Vokietiją. Man ši tema buvo labai įdomi. Norėjau savo akimis pamatyti, kas yra karas. Didelė motyvacija buvo ir tai, kad dirbsiu su Š.Bartu. Kai filmavome, supratau, kas yra kino vaidyba. Kai yra kamera, žaidimo taisyklės visiškai kitokios nei teatre. Labai vertinu šią galimybę. Prieš filmavimus buvo nemažai nerimo.

L.M.: Be abejonės, man tai irgi buvo labai gera patirtis. Aš taip pat labai jaudinausi prieš pradėdama dirbti su Š.Bartu. Bet, manau, tai normalu. Bijojau filmavimų Ukrainoje, nes nežinojome, kas bus. Juk vykome link fronto linijos. Aš karą įsivaizdavau visai kitokį. Iš istorijos vadovėlių, iš knygų, kaip ir filmo herojai. Kai pamatai, kaip yra iš tikrųjų… Tai iš tikrųjų baisu. Iš tiesų tų žmonių situacija labai sudėtinga.

  Papasakokite daugiau apie pačius filmavimus. Mano žiniomis, jums teko nuvažiuoti apie 13 tūkst. kilometrų.

 M.J.: Vykome iš Lietuvos per Lenkiją. Iš Lenkijos atvykome į Kijevą, toliau judėjome į Rytus, į Dniepropetrovską, kur vyko didžiausia dalis filmavimų. Gyvenome nuostabiame Ukrainos kaimelyje, esančiame apie 200 km nuo Donecko.

Niekada prieš tai nebuvote Ukrainoje?

 L.M.: Ne.

 M.J.: Ne.

– Kokia Ukraina jums pasirodė?

 L.M.: Paslaptinga. Kijevas – pilnas žmonių, o kaimuose – tuščia. Vien tik senukai.

 M.J.: Man ji pasirodė labai daugiasluoksnė. Jos gamta nuostabi, labai kinematografiška. Pačiame Kijeve labai jaučiasi, kad ukrainiečiai neseniai išgyveno Maidaną, kuriame žuvo daug žmonių. Patys ukrainiečiai šia tema jau labai daug kalbėjo ir savo filmuose, ir kitų meno rūšių kūriniuose, ir politikoje. Ko gero, jie jau pavargo nuo šios temos. Bet, kai rodėme „Šerkšną“ Odesos kino festivalyje, jie pamatė visai kitokį požiūrio tašką – iš europiečių pusės. Š.Bartas į tai ir norėjo atkreipti dėmesį – kaip mūsų karta, kuri gimė po nepriklausomybės paskelbimo, kuri negyveno sovietmečiu, mato karą. Tai vienintelis karas, kuris dabar vyksta Europoje. Kai tai eksploatuoja žiniasklaida, žmonės atkreipia į jį dėmesį. Kai žiniasklaida apie karą nekalba, tuomet ir visuomenė pamiršta apie jį. Patys ukrainiečiai siekia išsilaisvinti. Tai, kad jie 1991-aisiais atgavo nepriklausomybę, nieko nereiškia, nes dar 20 metų po to jie tiek politiškai, tiek ekonomiškai buvo priklausomi nuo Rusijos. Gatvėse matyti jų patriotizmas. Visur labai daug vėliavos spalvų atributikos, labai daug užrašų „Euro“, „Freedom“.

 – Filmuojant vieną filmo scenų, jūs buvote priartėję prie pat fronto linijos, girdėjote šūvius…

 L.M.: Buvo didelis rūkas. Visa komanda susirinko prie apleisto pastato plynuose laukuose. Komanda pasistatė kamerą. Mums vienas karininkas rodė, kaip reikia žygiuoti, mes turėjome eiti paskui jį. Aš turėjau Mantą paimti už rankos. Staiga iš gretimo pastato pradėjo šaudyti. Visa komanda krito ant žemės. Norėjau kuo greičiau iš ten dingti. Buvau labai išsigandusi. Tos vietos labai pavojingos. Tu negali išlipti iš autobuso, nes aplink – minų laukai.

  O kaip viskas baigėsi?                                                                                                             

 M.J.: Mus prižiūrėjęs karininkas vis sakydavo, kad jei kas į mus šaudys, geriausia reakcija yra kristi ant žemės. Nieko kito nedaryti, nebėgti. Tada tu užimi ir pasiduodančiojo poziciją, ir   mažesnė tikimybė, kad kulka tave kliudys. Mums po to paaiškino, kad tai buvo perspėjimas. Kaip tik tuo metu temo. O kai temsta, jie pradeda karinius veiksmus, kad neatsektų, iš kur kas šaudo. Ir ačiū Dievui, kad mus perspėjo…

L.M.: Būdavo, važiuoji gatve ir girdi šūvius.

 M.J.: Arba išėjęs parūkyti.

Ar prieš filmavimus jums pasakė, kad vyksite į tikrą karo zoną ir galite nukentėti? Nebuvo dvejonių dėl to?

 M.J.:  Sakė. Aš dėl to ir norėjau.

 L.M.: Mama labiau jaudinosi, sakė, kad nevažiuočiau. Pradžioje buvo baisu. Bet gal dėl studijų labiau. Juk turėjau ne tik filmuotis, bet ir nuolat vytis bendrakursius..

Filmas baigtas, premjera Kanuose buvo šiltai priimta. Spėju, jums tai buvo pirmas tokio dydžio festivalis. Kokie įspūdžiai iš ten?

 M.J.: Kai pirmą kartą pamačiau „Šerkšną“, buvo jį labai sunku žiūrėti kaip filmą. Tai buvo tarsi dienoraštis. Man vis iškildavo atsiminimai, kas vyko. Pačiuose Kanuose buvome labai trumpai.  Š.Bartas sakė, kad nėra po savo filmo girdėjęs tokių ovacijų. Žmonės plojo kokias 10 minučių. Aš net teatre nesu tokių plojimų patyręs. Gal seniau taip būdavo per Eimunto Nekrošiaus spektaklius. Labai džiaugiuosi dėl Š.Barto.

Nesulaukėte naujų pasiūlymų vaidinti?

 M.J.: Užsirašė mūsų kontaktinius duomenis, bet dar neatėjo tie pasiūlymai (juokiasi).

 L.M.: Man atrodo, čia normalu. Gal paskambins po metų, niekada negali žinoti.

 M.J.:  Kai buvome Odesos kino festivalyje, po filmo Š.Bartui paskambino ukrainiečių režisierius Sergejus Loznica ir pasakė, kad labai geras filmas ir pagrindinis vaidmuo. Kai tave pagiria ukrainiečių kino mohikanas, tai tikrai pasidaro net kažkaip šilta… Tai buvo didžiausias komplimentas.

Aktorė Vanessa Paradis, kuri taip pat pasirodo „Šerkšne“, yra minėjusi, kad jai buvo labai malonu su tavimi, Mantai, vaidinti. Kokie tavo įspūdžiai dirbant su ja? Kaip jauteisi sužinojęs, kad vaidinsite bendrą sceną?

 M.J.: Man jau seniai labai patiko keli jos personažai. Pavyzdžiui, filme „Café de Flore“ jos vaidmuo nuostabus. Buvo jaudulio, bet kai tik susitikome naktį prieš filmavimą, bendravome su ja, Š.Bartu ir kitais aktoriais, supratau, kad ji nėra žvaigždė, kuri gyvena kažkokiame kitokiame pasaulyje, o paprastas žmogus. Kai bendrauji paprastai, sulauki tokio paties atsako. Ir scena, kurią kartu vaidinome, buvo labai paprasta.

Lyja, tu vaidinai su garsiu lenkų aktoriumi Andrzejumi Chyra. Na, tavo scena filme gal kiek sudėtingesnė… Kaip tu prisimeni šitą patirtį?

 L.M.: Iš A.Chyros galima labai daug pasimokyti kaip iš aktoriaus. Aš stebėdavau, kaip jis elgiasi aikštelėje, – visada ramus. Tačiau mūsų scena buvo tikrai sudėtinga. Sunku buvo, nes tai buvo pirmas kartais, kai turėjau nusirengti prieš kamerą ir visą komandą, ir kartu galvoti apie tai, kokią emociją skleidžiu.

Filmas turi daug stambių kadrų. Ar dėl to jums, aktoriams, buvo sudėtingiau?

 M.J.: Aktoriui, esančiam kadre, visiškai nesvarbu, koks jis yra. Ar filmuojamas bendras, ar stambus planas, visą laiką sieki to paties. Visą laiką sieki tiesos, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Tiesa – tai nemelavimas sau pačiam. Dabartinėje filmo versijoje buvo daugiau stambių planų, nei rodytoje Kanuose. Jie pabrėžia filmo atmosferą, taip pat gali geriau matyti aktoriaus akis, mimikas. Jos kalba geriau nei žodžiai.

 L.M.: Aš nežinojau, kad yra filmuojama tokiu stambiu planu, kad kamera yra taip arti. Kai žiūrėjau filmą Odesos kino festivalyje, buvo labai keista save matyti iš taip arti.

 Kaip matote savo personažus – Roką ir Ingą?

 Mantas: Angliškas filmo pavadinimas yra „Frost“ (liet. „Įšalas“). Tai ne tik karo, gamtos, bet ir santykių įšalas. Filmas kalba ir apie paradoksalų dviejų personažų santykį.

Ar režisierius jums leido būti savimi, ar aiškiai nurodė, kokie yra jūsų personažai?

 L.M.:  Aš klausiau režisieriaus, ar  galiu galvoti, mąstyti apie kitus filmus, imti pavyzdį iš vaidybos autoritetų. Š.Bartas sakė, kad ne. Ingos personažą kūriau palaipsniui. Sako, pamatysi, kad pati keitiesi. Aš tikrai jaučiau, kad aš keičiuosi per tuos tris mėnesius, kai vyko filmavimai.

Dialogai buvo parašyti?

 M.J.: Buvo, bet jų nereikėjo. Reikėjo tiesiog jausti situaciją ir būti joje. Man gal tai ir buvo sunkiausia – ne mąstyti, o tiesiog būti.

  Kaip suvokimas apie karą pasikeitė po filmavimų Ukrainoje ir filmo?

 M.J.: Jei nesi buvęs kare – apie jį susidarai įspūdį iš to, kaip jį pateikia žiniasklaida. O ji labai dažnai jį pateikia labai banaliai. Mirtis – statistika. Karas vyksta  ir Sirijoje, ne tik Ukrainoje, plūsta pabėgėliai. Viskas yra labai subanalinta – naujienų apie tai srautas pasidarė toks natūralus, kad mes kalbėdami apie kavą, o po to apie mirtį nebekeičiame savo tonacijos.

 L.M.: Dabar suprantu, kaip jautėsi mano seneliai, pasakoję istorijas apie karo metus. Sunku įsivaizduoti, kai nesi matęs karo.

– Ką išmokote iš Š.Barto?

 M.J.: Laukti, matyti ir nebijoti nežinoti.

 L.M.: Pagarbos, pasitikėjimo, domėjimosi, mąstymo.

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top