Prisijaukinti mirtį

 Pokalbis su spektaklio „Nachlass, kambariai be žmonių“ bendraautoriu Dominicu Huberiu

 

 Rašė Goda Dapšytė

 Šiuolaikiniame mene vis daugėja kūrinių, į kuriuos galima tiesiog pasinerti, kurie žada į kitą realybę perkelti ne filosofine ar perkeltine prasme, o gana tiesiogiai. Būtent tokius darbus mėgsta kurti šveicarų scenografas ir režisierius Dominicas Huberis. Nors kuria ir klasikinei scenai, jis teigia mėginantis publiką įtraukti į sistemas ir tyrinėti santykius su aplinka.

 Tai viena iš priežasčių, kodėl jis nuolat bendradarbiauja su vokiečių teatro grupe „Rimini Protokoll“. Šiai daugelį nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų pelniusiai ir po įvairiausius pasaulio kampelius nuolat keliaujančiai teatro kūrėjų grupei būdinga į savo kuriamus spektaklius kaip veikėjus įtraukti realius žmones, kurie su publika dalijasi savo patirtimis ir išgyvenimais. Su šios įprastinius teatro rėmus plečiančios grupės darbais Lietuvos publika jau galėjo susipažinti ne kartą. Prieš keletą metų „Sirenos“ kvietė į ekskursiją po kitokią sostinę „Remote Vilnius“, o šiemet, pirmąją spalio savaitę, kvies apsilankyti Menų spaustuvėje įkurdintame viename naujausių jų projektų – „Nachlass. Kambariai be žmonių“. Šis kūrinys pasakoja apie žmones, dėl skirtingų priežasčių žiūrinčius mirčiai į akis. Kurdami šį projektą D.Huberis ir idėjos bendraautoris režisierius Stefanas Kaegi lankėsi ligoninėse, mokslinėse laboratorijose, laidojimo namuose, pas teismo daktarus ir notarus, neurologus ir programuotojus, religinėse bendruomenėse, senelių namuose ir dokumentavo besirengiančių mirčiai žmonių gyvenimus bei pagal tai parengė aštuonis individualias istorijas pasakojančius kambarius.

 Didžiąją Jūsų kūrybos dalį sudaro įtraukaus meno projektai. Teigiate, kad publikos režisavimas nelabai skiriasi nuo aktorių režisavimo. Kokias istorijas siekiate papasakoti, į kokias situacijas viliojate savo publiką?

 – Faktiškai visi „Rimini Protokoll“ spektakliai sukurti remiantis dokumentine medžiaga, istorijos, kurias pasakojame, – tikros. Savo asmeninėje kūryboje esu linkęs išbandyti ir literatūros teikiamas galimybes. Tačiau, kai kalbame apie publiką, jų patiriamos situacijos visada yra tikros, nes jie visada yra savimi. Publika ateina ir tyrinėja. Tyrinėja save sukurtoje situacijoje ir tai mane be galo žavi. Neturiu intencijų užtempti publiką ant scenos ir panardinti į juos gąsdinančią situaciją, nes nesiekiu jų sugluminti. Noriu, kad kuriamos situacijos į teatrą ar kitą salę atėjusiems žmonėms atrodytų pažįstamos: įeini į kambarį ir pamatai stalą, gali prie jo atsisėsti, jautiesi patogiai – būtent tai ir yra įdomi teritorija istorijos pasakojimui – ir nesvarbu, sukurtam ar dokumentiniam. Man šios teritorijos kūrimas yra svarbiausias dalykas,  į kurį norisi pakviesti publiką.

Apibūdinant Jūsų paties darbus kartais naudojamas terminas „naratyvinės erdvės“. Ar sutinkate su tokiu apibūdinimu?

 – Mėgstu kurti erdves, kurias publika gali patyrinėti, patikrinti, ar jos tikros, pavyzdžiui, pabeldžiant į sieną. Ir nors tokiu atveju lengva pereiti į hiperrealizmą, vis dėlto publika visuomet gali suabejoti. Tad sukuriama iliuzija, fikcinė erdvė tokiu atveju jau yra bendros mano ir publikos kūrybos vaisius.

Nesiekiu vien pateikti gražų vaizdą ant scenos. Noriu sukurti galimybę įeiti, apžiūrėti ir pajusti, ar visa tai tikra, ir labai sąmoningai pasiduoti iliuzijai. Būtent tuomet šios sukurtos erdvės ima pasakoti istorijas, net jei jose taip ir nepasirodo protagonistas, kaip, pavyzdžiui, mūsų projekte „Nachlass. Kambariai be žmonių“, kur pačios erdvės tampa veikėjais.

Kaskart susidūrus su „Rimini Protokoll“ kūriniais kyla klausimas, kiek manipuliuojama realybe ir kiek pati realybė manipuliuoja kuriamomis situacijomis?

 – Taip, nuolat kyla klausimų, ar tai tikrai tikra, ar pasakojama istorija autentiška, ar sugalvota režisierių. Pagrindinis tokių darbų šaltinis – ilgas meninio tyrimo procesas, kuriame visuomet dalyvauja ir protagonistai. Rengdamiesi spektakliui atliekame ne vieną interviu. Kurdami „Nachlass. Kambariai be žmonių“ su kai kuriais iš protagonistų aktyviai bendravome apie porą metų, kad išgvildentume galutinį pasakojimą. Siekėme išsiaiškinti, ką jie norėtų papasakoti, ką paslėpti, kaip turėtų atrodyti jiems skirti kambariai. Tad, žinoma, realybė transformuojasi, bet būtent šio glaudaus bendradarbiavimo proceso metu. Kūrybinė grupė tikrai nesiekia primesti savo idėjų svetimiems pasakojimams. Mūsų darbų atveju scenaristais esame ir mes, ir mūsų protagonistai.

O jūsų sukurtas pasakojimas yra labiau apie mirtį ar apie gyvenimą?

 – Per tuos dvejus metus, kurdami šį projektą, nuolat susidurdavome su mirtimi: kalbėjome apie mirtį, mirtinas ligas, priežastis dėl kurių atsiduriama greta mirties. Aplankėme daug ligoninių ir slaugos namų. Mūsų instaliacijoje visi protagonistai kalba apie savo gyvenimus. Pastebėjau, kad didžioji publikos dalis iš mūsų sukurtų kambarių išeina pagyvėjusi. Tad manau, kad spektaklis vis dėlto labiau apie gyvenimą nei mirtį.

Pristatydami šį Lozanoje sukurtą projektą teigiate, kad Šveicarijoje mirties yra tikimasi, ji analizuojama, jai pasirengiama. Kodėl taip yra?

 – Tai susiję su šveicarų mąstysena, kuriai būdingas poreikis kontroliuoti. Šveicarijoje yra nemažai kapitalo ir nekilnojamojo turto, kuris nekito šimtmečiais. Šioje šalyje nevyko karų, kurie būtų pakeitę nuosavybės koncepciją. Tad yra visiškai įprasta turtą perduoti ateinančioms kartoms, ir tam sukurtas sklandžiai veikiantis mechanizmas. Tačiau kalbos apie mirtį laikomos tabu. Tai du labai kontrastingi reiškiniai. Šveicarų visuomenėje justi spaudimas gyventi gerai, būti sėkmingam, efektyviai funkcionuoti, daug uždirbti. Apskritai viskas turi gerai veikti. O mirtis visam tam prieštarauja. Taigi Šveicarijoje nekalbama apie mirtį ir pinigus.

Kita vertus, mūsų protagonistai apie mirtį kalbėjo gana laisvai. Ypač vyresnieji. Jie buvo susirūpinę, kaip po savo mirties nepalikti netvarkos, kaip tinkamai pasirengti. Kai kurios pagyvenusios moterys jau buvo susimokėjusios už savo laidotuves, kad vaikams nereikėtų dėl to rūpintis.

Taigi „Nachlass. Kambariai be žmonių“ pasakojamos istorijos apie sąmoningą mirtį?

 – Taip, žinoma, nes žmonės, su kuriais dirbome, yra priversti galvoti apie savo mirtį ir kaip jai pasiruošti. Kita vertus, jie kalba apie dalykus, kurie daugiau ar mažiau sąmoningai, bet rūpi kiekvienam iš mūsų. Tiesiog šie žmonės yra priversti apie tai galvoti ir gali apie tai kalbėti, nes jiems pasirengimas mirčiai tapo labai realus ir kai kuriais atvejais visiškai neišvengiamas.

 Kaip jau minėjote, protagonistai aktyviai dalyvavo kuriant jiems skirtus kambarius. O kaip į šį sumanymą reagavo jų artimieji?

 – Apie tai pagalvojome nuo pat pradžių. Protagonistų vaikai ir artimieji žinojo apie mūsų kūrybinį procesą, sudarėme su jais sutartis. Tokio tipo projektuose labai svarbu su protagonistais išlaikyti profesionalius santykius, kaip ir su kitais komandos nariais, todėl visada sudarome sutartis ir mokame honorarą tam, kad būtų aišku, kad tai, ką darome, yra meninis bendradarbiavimas kartu kuriant bendrą kūrinį. Šį kartą buvo labai svarbu užmegzti santykius ir su mūsų veikėjų giminėmis ir artimaisiais. Viena mūsų veikėja jau mirė, tad jos sūnus paveldėjo teises į jos kambarį, lankėsi spektaklyje jau po mamos mirties. Manau, tai būtina.

Kai kurios iš mūsų pasakojamų istorijų gana slegiančios. Pavyzdžiui, mirti besirengiantis tėvas turi paauglę dukrą. Jis vis dar gyvas ir gana gerai jaučiasi. Pasirodyme jis lankėsi kartu su dukra, mat jo pasakojama istorija skirta būtent jai. Todėl mums buvo labai svarbu, kad tokiam tėčio sprendimui dukra pritartų, kad jos tai negąsdintų ir nestebintų.

Dalis mūsų veikėjų jau mirė, kiti sėkmingai gyvena. Kūrybinė komanda taip pat gyvena toliau, kaip ir mūsų bendras kūrinys, kuris su laiku kinta ir įgauna jau savo gyvenimą.

 Daugeliui žmonių suvokti ir priimti savo laikinumą gana sunku, daugelis iš mūsų turime komplikuotus santykius su mirtimi. Kokius išgyvenimus teko patirti kuriant tokį darbą?

 – Iš pradžių, kai ėmėme plėtoti šią idėją, jai priešinausi. Pažinojau menininkų, kurie anksčiau dirbo su mirštančiaisiais, ir buvau įsitikinęs, kad rengdamas tokį projektą privalai turėti tam tikros stiprybės. Medikas privalo būti sveikas tam, kad galėtų gydyti pacientus. Taigi, prieš pasinerdamas į tokį darbą, turi būti tvirtai apsisprendęs, kad to nori.

Man regis po dviejų trijų susitikimų visi mano klausimai ir nuogąstavimai visiškai išgaravo. Supratau, kad labai lengva sugriauti tą stiklo sieną ir įžengti į erdvę, kurioje kalbėtis apie mirtį – normalu ir natūralu. Viskas dėl žmonių, su kuriais teko bendrauti, atvirumo. Visi žmonės, su kuriais bendravome, jau buvo susitaikę su savo liga ar senatve. Žinoma, man neteko susidurti su mirtina diagnoze, tad šis košmaras vis dar tūno kažkur pasąmonėje. Kad ir kaip būtų, tai buvo labiau guodžianti nei gąsdinanti patirtis.

Ar pasikeitė Jūsų požiūris į savo paties mirtingumą?

 – Žinoma. Klausėte, ar spektaklis yra labiau apie mirtį, ar apie gyvenimą. Žinoma, kad apie gyvenimą, nes nežinome, kas nutinka po mirties. Man asmeniškai tapo aišku, kad mirti yra visiškai normalu. Tai nutiks man, tai nutiks mano artimiesiems. Įsisąmoninau, kad tai tiesiog gyvenimo dalis.

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top