Vasaros liūdesys

Rašė Karolis Vyšniauskas

Nuotrauka G.Prinos

 Depresija nėra asmeninis pralaimėjimas. Ji – padarinys to, kaip šiandien veikia politika ir ekonomika“, – sako Maya Tounta, buvusi meno kuratorė „Rupert“ meno centre Vilniuje, sudariusi depresiją dekonstruojančią knygą „A Solid Injury to the Knees“ (liet. „Kietas smūgis į kelius“). Depresija mums vis dar yra tabu tema. Kaip pradėti apie ją kalbėtis?

 Lana Del Rey hitu „Summertime Sadness“ („Vasaros liūdesys“) it skalpeliu įpjovė į daugelio vasarą liūdinčiųjų širdis. Kai FB ir IG nori matyti mus mylinčius gyvenimą, vis daugiau žmonių Vakarų pasaulyje patiria depresiją. Lietuvoje – vienas iš 262-ejų, dvigubai daugiau nei prieš porą dešimtmečių.

Maya, pati išgyvenusi depresiją ir įkvėpta „Depression Quest“ žaidimo kūrėjos Zoe Quinn, sudarė knygą „A Solid Injury to The Knees“. Joje kuratorė surinko specialiai šiai knygai parašytus menininkų, kuratorių, teoretikų tekstus, tyrinėjančius depresiją mene ir kūryboje. Knyga yra nemokamai patalpinta „Rupert“ tinklalapyje ir dalijama šio meno centro renginiuose.

Su Atėnuose užaugusia, meno istorijos ir filosofijos studijas baigusia kuratore kalbėjausi prieš jai baigiant karjeros epizodą „Rupert“ centre. Maya garantavo, kad į augančią Lietuvos meno sceną ji sugrįš.

Kodėl nusprendei išleisti knygą, analizuojančią depresiją?

 Idėja atėjo iš kitos knygos: „Depression: A Public Feeling“ („Depresija: vieša būsena“), kurią parašė amerikiečių lingvistė Ann Cvetkovich. Joje perskaičiau mintį, kad depresija yra viešas, o ne privatus fenomenas. Tradiciškai mes galvojame, kad pats žmogus sau depresiją ir susikuria. Cvetkovich teigia, kad depresija daugeliu atvejų yra sistemiška. Kad žmogų į šią būseną panardina šiandienės ekonomikos ir politikos taisyklės. Pritariu tam. Jeigu depresiją jaučia vis daugiau žmonių visame pasaulyje, vadinasi, kažkas iš esmės yra negerai. Turime žiūrėti į bendras problemas, kurios šią ligą sukelia.

Mano esminė mintis tokia: depresija turėtų būti matoma ne kaip asmeninė nesėkmė. Tau neturėtų būti gėda, jeigu ją patiri. Depresiją, kaip ir bet kokią kitą bendražmogišką problemą, reikėtų analizuoti sistemiškai, klausti, kodėl visuomenėje ji egzistuoja. Ir imtis veiksmų tam spręsti.

Žvelgiant į depresiją iš esmės tai yra liga, atakuojanti žmogaus produktyvumą ir kūrybiškumą. Sergantis depresija žmogus tiesiog negali būti produktyvus. O būti produktyviam iš jo reikalauja ekonominė sistema, darbas. Depresija yra kaip protestas prieš visa tai. Juk sirgdamas tu negali ne tik kurti – vos gali atsikelti iš lovos ir išeiti apsipirkti.

Rašant knygą veikė ir mano asmeninė patirtis. Pati sirgau depresija ir kalbėjau su žmonėmis, kurie sirgo. Bet mane nuliūdino informacija, kurią rasdavau internete ar formalios psichologijos knygose. Cvetkovich knyga parodė alternatyvą. Ji žiūrėjo į depresijos istoriją tiek mediciniškai, tiek sociologiškai. Ji dekonstravo „depresijos“ terminą ir paaiškino jį šiandienio pasaulio kontekste.

Aš irgi siekiau šviežio požiūrio į šią būseną. Norėjau iš naujo permąstyti, kas yra depresija ir kokia jos funkcija šiandieniame pasaulyje.

Knygos pavadinimą pasiskolinai iš Zoe Quinn, kompiuterinių žaidimų kūrėjos, siaubingos patirties. Ji, pati anksčiau sirgusi depresija, sukūrė žaidimą „Depression Quest“, kurio tikslas – padėti žaidėjams geriau suprasti depresiją patiriantį žmogų. Tačiau Quinn buvo melagingai apkaltinta, jog miega su žaidimų industrijos žurnalistais, kad sulauktų pozityvių jos žaidimų recenzijų. Neapykanta jai tarp žaidimų industrijos trolių pasiekė tokį lygį, kad Quinn turėjo išsikraustyti iš namų. Vienas iš grasinimų, kurių ji sulaukė, skambėjo taip: „Kitą kartą, kai ateis į žaidimų konferenciją, sužeiskite ją taip, kad niekada nepagytų. Duokit gerą kietą smūgį į kelius. Sakyčiau, tiktų ir smegenų sukrėtimas, bet mes nenorime, kad ji taptų retarde, kuri mūsų nebebijo.“ Kaip tave paveikė Quinn istorija?

– „Depression Quest“ yra labai neįprastas kompiuterinis žaidimas. Jį net sunku tokiu pavadinti – žaidimas remiasi tekstu, žaidėjams pateikiamos istorijos, leidžiančios išgyventi depresiją virtualiai. Tai nėra maloni patirtis, bet žmogui, nepatiriančiam depresijos, jis leidžia pajusti, ką jaučia tie, kurie patiria.

Tai labai empatiškas, švelnus žaidimas. Bet jo kūrėja gaudavo anonimiškų grasinimų ją nužudyti. Buvo nueita iki to, kad Quinn reikėjo 24 valandų per parą policijos apsaugos. Tai mane šokiravo, bet ir daug ką atskleidė.

Juk daugybė kompiuterinių žaidimų yra ypač agresyvūs. Kodėl kažkas tokio švelnaus sukėlė žaidėjų bendruomenėje tiek daug agresijos? Supratau, kad čia yra kažkas daugiau nei tik mizoginija, žaidėjų vyrų pyktis, kad tokias moteris kaip Quinn lydi sėkmė vyrų kontroliuojamoje industrijoje. Buvo kažkas kito, kas varė jų neapykantos kampaniją į priekį.

Mano spėjimas toks: Quinn, sukurdama žaidimą apie depresiją, užmynė ant žaizdos žaidėjų pasąmonėje. Manau, kad daugelis ją atakavusiųjų patys buvo patyrę latentinę depresiją. Agresija, nukreipta į Quinn pusę ar žaidžiant žiaurius kompiuterinius žaidimus, buvo jų būdas savo depresiją numalšinti. Jie suprato depresiją kaip silpnybę, kaip pažeidžiamumą, todėl nedrįso apie tai kalbėtis.

Žinoma, tai gali būti netiesa. Tačiau depresija sergančiųjų skaičius auga kasmet. Kas dešimtas žmogus Amerikoje sako sergantis psichikos ligomis, ir aš manau, kad šis skaičius yra dar didesnis, nes daugelis vis dar nekalba apie tai viešai.

Šis nekalbėjimas ir Quinn žaidimas man tapo inspiracija knygai parašyti. Norėjau grasinimą jai – „A Solid Injury to the Knees“ reaproprijuoti. Įdėti į naują, įgalinantį kontekstą.

Ką pameni iš to laiko, kai pati sirgai depresija?

 – Niekada nelaikiau savęs silpnesne dėl to, kad sirgau. Mačiau tai kaip stiprybę: kad gebu realistiškai suprasti savo situaciją. Pastebiu, kad žmonės žvelgia į depresiją ar viešą kalbėjimą apie ją kaip kažką gėdingo, pažeidžiančio, netinkamo. O man atrodė, kad jeigu nagrinėju šią temą, turiu savo pavyzdžiu būti atvira. Dažnai apie depresiją kalba mokslininkai, bet jų tekstuose ji yra užkoduojama pasitelkiant mokslinę kalbą. Skaitai ir jauti, kad ši informacija ne tau. Jeigu užaugai, sakykim, Marijampolėje ir neturi draugų, kurie eitų pas psichoterapeutą, o tada pamatai mokslinį depresijos apibrėžimą – tau sunku suprasti, kad depresija gali būti ir apie tave.

Gebėjimas būti atviram sau ir publikai ypač svarbu meno pasaulyje. Pradedu matyti, kad menininkų asmenybės pristatomos labai nudailintai, koreguotai. Tai slegia pačius menininkus. Taip neturėtų būti. Menas turėtų būti vieta eksperimentuoti ir maištauti. Savo kūryboje turėtum būti įgalintas kalbėti apie psichikos problemas. Būti atviras joms.

Lietuvoje kol kas taip nėra – kalbėjimosi apie psichikos problemas kultūros ir meno pasaulyje trūksta. Ar tiesa, kad knygos pristatymai tapo savotiškais psichoterapijos seansais, nes su atėjusiaisiais nebijojai garsiai kalbėti apie depresiją?

 – Atsitiko kažkas, ko tikrai nesitikėjau. Pamačiau, kad kai mūsų renginių aprašymuose atsirasdavo žodis „depresija“ ar kiti panašūs raktiniai žodžiai, žmonės ateidavo. Daug, daug žmonių. Juk, dirbdami meno organizacijoje jaučiame, kiek lankytojų įprastai ateina į renginius ir kokie jie. Į šiuos renginius susirinko daug jaunų žmonių – nebūtinai iš meno pasaulio.

Tai daug ką pasakė. Kaip ir diskusijos, kildavusios po renginių. Žmonės ateidavo prie manęs ir kolegų sakydami, kad knyga padėjo jiems kalbėti apie depresiją atviriau, nes jie patys nuo jos buvo kentėję. Tokių žmonių buvo tikrai daug. Pradėjau suprasti, kad depresijos tema yra labai aktuali. Įdomu, kad dauguma atėjusiųjų iš šalies atrodė puikiai funkcionuojantys, kad jiems kūrybiškai sekasi.

Lietuvos, ir ne tik jos, menininkų bendruomenėse vis dar nemažai išankstinių nusistatymų ir baimių, kalbant apie psichikos problemas. Manau, kad būtent mene ir kultūroje svarbu pradėti šias diskusijas ir taip jas pamažu perkelti į didesnes auditorijas. Kad ir šis interviu. Jis galbūt įkvėps kažką iš ne meno srities susidomėti knyga, jos idėjomis ir stoti į akistatą patiems su savimi.

Kodėl ir meno pasaulyje žmonės bijo kalbėti apie psichikos ligas? Juk kur, jei ne mene, gali kalbėti atvirai ir be tabu?

 – Manau tai rezultatas to, kad daug sėkmės mene yra susieta su brendingu, menininku kaip prekės ženklu. Menininką turi lydėti sėkmė. Vieši išsipasakojimai apie nesėkmes, neproduktyvumą, neužtikrintumą nedera su neoliberalizmo ideologija, kurios dalimi menas tapęs. Jie matomi kaip kontrproduktyvūs kuriant sėkmingo tavo, kaip menininko, prekės ženklą.

Tad visų pirma turėtume kvestionuoti patį prekės ženklo reikalingumą. Akivaizdu, kad pasaulis išgyvena moralinę ir politinę krizę. Žmonės ieško ideologinio pasikeitimo. Galbūt prasidėjęs kalbėjimasis apie emocijas gali būti maža to dalis. Mums būtų naudinga, jeigu atvirai pradėtume kalbėti apie emocijas ir jas tyrinėtume, o ne nuo jų nusisuktume.

Kol kas mes nusisukame net ir nuo pozityvių emocijų. Knyga labiau kreipė dėmesį į neigiamas, bet reikia suprasti ir pozityvas emocijas: iš kur jos ateina ir kaip tampa preke. Pavyzdžiui, dirbant „McDonalds“, tau moka ne tik už tiesioginį darbą – moka ir už tai, kad šypsotumeisi. Turi parduoti ne tik produktą, bet ir savo laimės įspūdį.

Reikia kalbėti daugiau apie tai, kokias emocijas šiandienėje ekonomikoje mes galime išreikšti, kokios emocijos laikomos vertingomis, o kokias neva reikėtų slėpti. Mūsų patiriamos emocijos nėra mūsų asmeninis reikalas. Jos irgi yra viešoji erdvė, kartais dar viešesnė už įprastas viešąsias erdves, pavyzdžiui, mieste. Turime apie jas viešai kalbėtis – taip bus lengviau.

***

 Depresija: faktai

  •  Lietuvoje depresija serga vienas iš 262-ejų žmonių;
  • Žmonių, sergančių depresija Lietuvoje per 20 metų padidėjo beveik dvigubai;
  • Lyginant su 1980-aisiais, 74 proc. JAV paauglių sunkiau užmiega; JAV studentų, jaučiančių, kad negali susitvarkyti su studijų ir asmeninio gyvenimo reikalavimais, skaičius išaugo 50 proc.;
  • Depresija sergančių žmonių pasaulyje yra 300 milijonų. Prognozuojama, kad skaičius toliau augs ir 2020 m. depresija taps pirmaujančia liga pasaulyje, pralenkdama širdies ir kraujagyslių ligas.
  • Šaltiniai: Bernardinai.lt, San Diego universitetas

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top