Karalienė be skeptro

Rašė Lina Žukauskaitė

Monikos Penkutės nuotr.

Aktorės Kristinos Švenčionytės valdos – „Apeirono“ teatro beribė[1] ir Klaipėdos jaunimo teatro kopėčios, nuo kurių ji skirtingomis intonacijomis taria vaidybinius post scriptum. Per erdvios sunkiasvorėms regalijoms, bet tinkamos nusimesti scenarijaus naštą.

 

Sapnų viešbutis?

– Grybelių kaimo vyšnių sodas.

Lėtumo gatvė?

– Traukinio bėgiai rūke (tarkuojant su Tarkovskiu, žinoma).

Tinginystės ložė? 

Išsilydęs laikrodis.

Tylos buduaras?

– Pauzė po fortissimo.

Susiklausymo pavėsinė?

– Siekiamybė.

Jausmų aksomas?

Tylus mylimo žmogaus buvojimas ryte – kad nepažadintų.

Akiračių balkonas?

– Sako, kad Kastaneda viską sukūrė neišeidamas iš bibliotekos.

Kasdienybės skeptras?

– Būdama penkerių pamečiau skeptrą. Iš pradžių verkiau, o dabar be jo daug paprasčiau.

Paslapčių biblioteka?

Raukšlėtas mano nuodėmklausys.

Baldas sostas?

– Supamas prosenelės krėslas. Vaikystėje užmigdavau tik jame. Gal tame soste ir skeptrą palikau.

Vienatvės vonia?

– Maloni, kai šalia Bendrystės upė.

Vaizduotės vynas?

– Menandras sako: ,,Daug vyno – maža proto“. Aš sakau: daug vyno – maža logikos – daug vaizduotės.

Vidinis dubleris?

– Mama. Tekstus žinau. Belieka pasirinkti, sekti scenarijų ar improvizuoti.

Drąsos valdos?

– Mano Galos teritorija.

Vandens pavidalas?

– Su krantu.

Įtrūkęs rėmas?

– Negadina paveikslo.

Žodis kulka?

Kulka. Juokauju.

Ilgesio indas?

– Fortepijonas.

Nykumos dykra?

– Dykuma, kur liliputas melas neranda oazės.

Atminties numeris?

– Kur mano raktai?!

Atidumo nėrinys?

– Kalėdinė kojinė.

Karališka rutina?

– Kava.

Augalas antrininkas?

– Nežinau, bet norėčiau būti paparčio žiedas.

Sakinys graviūra?

– ,,Only Lovers Left Alive“ (,,Išgyvena tik mylintys“) (Jim Jarmusch).



[1]                          Negimininga bedugnei.

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top