Klausykla Nr.57

Recenzavo Karolis Vyšniauskas

Chesteris Benningtonas (1976–2017)

„Bet yra žmonių, kuriems sekasi ir blogiau, – „One More Light“ pakilo į pirmąją JAV albumų topo vietą“, – rašiau prieš mėnesį šiame pačiame puslapyje, kalbėdamas apie naują „Linkin Park“ albumą. Dieną, kai recenzijos nuotrauka pasidalijau feisbuke, Chesteris Benningtonas – „Linkin Park“ vokalistas, dainų žodžių autorius, širdis ir siela – pasitraukė iš gyvenimo.

Tragiškas sutapimas atvėrė akis. Mes, apie muziką kalbantieji, dažnai remiamės klišėmis bandydami suprasti grupes. Taip lengviau. „Linkin Park“ klišė – kad jie yra grupė, amžiams įkalinta nu-metalo rėmuose, išgyvenusi savo pasakiškos sėkmės laiką, kuris baigėsi ir niekada nebesugrįš. Tai, kas 2001-aisiais, klausantis „Hybrid Theory“, atrodė kaip gyvenimo prasmę atskleidžianti muzika – nes tau pačiam buvo penkiolika – šiandien skamba ciniškai ir netikrai. Matydamas Chesterį ir 2017-aisiais dainuojantį „Why is everything so heavy?“, tu nepriėmei to rimtai. Galvojai, kad „nagi, žmogau, tau 41-i, tu pardavęs 70 milijonų albumų, o tavo grupė vis dar koncertuoja pagrindinėse scenose Europos

Bet realybė yra daug sudėtingesnė. Ir Chesterio žinia tai priminė skaudžiausiu įmanomu būdu. Jam išties buvo sunku, nepaisant to, kaip jo grupei sekėsi topuose, kiek dolerių ir gerbėjų jis turėjo. Tik mums buvo sunku tuo patikėti, nes esame įpratę galvoti, kad muzikos pasaulyje viskas surežisuota. Jeigu „emo“ grupė dainuoja apie depresiją – jie turbūt taip daro, nes turi taip daryti. Mes nepagalvojame, kad galbūt jie iš tikrųjų tai jaučia. Panašiai buvo ir su „Linkin Park“. Galbūt dalis jų kūrybos buvo sufabrikuota, kad patiktų nepritapusiems paaugliams. Tačiau, kaip rodo nuolatinė paties Chesterio kova su depresija ir dar paauglystėje patirta vyresnio draugo prievarta, apie kurią irgi sužinojau per vėlai, jis tikėjo tuo, ką dainuoja. Tai nebuvo poza.

Chesterio pasitraukimas suteikė progą po daugelio metų vėl įsijungti „Faint“ ar „Lying From You“. Tos dainos savo žodžių paprastumu, melodingumu ir trankumu buvo idealus paauglystės pykčio garso takelis. Kuriant radijo laidą apie Chesterį, buvo netikėta sužinoti, kiek daug dabartinių Lietuvos muzikantų ir muzikos gerbėjų, klausančių, atrodo, sofistikuotą muziką, išties užaugo su „Linkin Park“. Grupės vokalisto balsas įgarsino daugelio mūsų priešfeisbukinį gyvenimą, tik tapome per daug suaugę, kad tai pripažintume. Neabejoju, kad Chesteris pats jautė šį keistą „Linkin Park“ statusą. Grupės, kuri buvo svarbi milijonams, bet tik vienetai išdrįsdavo tai pripažinti garsiai.

„One More Light“ vis dar skamba kaip nesusipratimas „Linkin Park“ diskografijoje. Tačiau, turint omeny psichologinę būseną, kurios būdamas Chesteris albumo dainas rašė, jis vertingas kaip vienas skaudžiausių mūsų dienų popmuzikos įrašų. Apgaulingai laimingos dainos su tragiškais žodžiais. Tokiais, į kuriuos dabar jau įsiklausysi.

I’m holding on

Why is everything so heavy?

Holding on

So much more than I can carry

I keep dragging around what’s bringing me down

If I just let go, I’d be set free

Holding on

Why is everything so heavy?

 Ilsėkis ramybėje, Chesteri.

 ABUDU

Akys žvyro pilnos

s/r

72 / 100

„YouTube“ klajoja 2015-ųjų žiemą filmuotas įrašas, kuriame „Abudu“ nariai susėdę kalėdiškame kambaryje akustiškai atlieka savo žavuolę dainą „Patinka“. Jaukus pasirodymas, tinkantis greta „Baltojo kiro“ „Lūpyčių“ ar „Garbanoto Bosisto“ „Oh, My Brother“. Šiandien peržiūrėtas 60 tūkst. kartų, jis užtikrino, kad „Abudu“ taps viena iš naujų mėgstamiausių lietuviškų grupių. Todėl ausys prisipildo žvyro girdint, kaip debiutiniame albume Šakių talentai iš, atrodo, šimtoprocenčio hito sugebėjo išsiurbti gyvybę. Pirmas tris minutes jis skamba kaip vis neįsibėgantis intro, tada pereina į mažiausiai lauktas shoegaze gitaras ir… baigiasi. O atrodo, kad taip ir neprasidėjo. „Patinka“ atvejis įkūnija esminę bėdą su „Akimis…“ Užuot tapęs pareiškimu, kas ir apie ką yra „Abudu“, albumas pristato grupę, neapsisprendžiančią, ar jiems pakeliui su Macu DeMarco, ar su „My Bloody Valentine“. O tarp šių dviejų praraja tokia milžiniška, kad bandyti ją užpildyti nei įmanoma, nei verta. „Akys…“ turi puikių atskirų elementų, kaip triuškinantis „Purve sėdėti“ rifas, vėjavaikiška „Pavargau“ priedainio energija ar pavyzdinė jangle gitara „Agnės“ pradžioje. Būtent pastarosios dainos padiktuota kryptis atrodo arčiausiai „Abudu“ DNR. Kodėl nuo to bėgti? „Abudu“ starto pozicijos pavydėtinos: jų vokalistas gimęs būti frontmenu, iš elektroninės muzikos (ex – „Napo“) atėjęs klavišininkas yra šiuolaikinės muzikos enciklopedija, jų balsai net dainuojant saldybes neskamba atstumiamai. „Abudu“ yra jauni, kūrybingi ir jau pamilti. Tegu shoegaze jiems tebūna fazė. Tai nuostabus muzikos subžanras, tačiau norėdama jį groti „Abudu“ turi tapti iš esmės kita grupe. Ar tikrai verta?

Geriausia daina: „Pavargau“ (iki 3.08 min.)

 ARCADE FIRE

Everything Now

Columbia Records

77 / 100

„Infinite Content“ (nesibaigiantis turinys) dainuoja „Arcade Fire“ dviejose savo penktojo albumo dainose. Kanadiečių supergrupei įgriso, kad muzika tampa tik dar vienu „turinio“ matu interneto vandenyne. Jie su tuo kovojo sukurdami keisčiausią albumo reklamos kampaniją. Norite turinio – imkite: AF išleido albumo vardo „fidget spinnerį“, parašė išankstinę (neigiamą) albumo recenziją tinklalapiui „Stereoyum“ (atsakas į tikrą straipsnį „Ar pamenate, kai „Arcade Fire“ buvo gera grupė?“ Realiame „Stereogum“ tinklalapyje). Šiame kontekste bet koks kalbėjimas apie albumą tėra dar vienas skaičiukas į nesibaigančio turinio matricą. Tad išeikime iš jos. Ir tiesiog paklausykime „Everything Now“. O jis, deja, nuliūdina. AF toliau eina link devintojo dešimtmečio šokių muzikos, tačiau, pasiskolinant puikaus muzikinio podcasto „Sound Opinions“ autorių nuomonę, skamba „kaip baltųjų grupė, bandanti groti disko“. Muzikos istorijoje buvo viena grupė, kuriai tai sekėsi išties gerai, – jie buvo iš Švedijos, ir jūs juos žinote. Titulinė „Everything Now“ daina sulaukė pelnytų palyginimų su ABBA, tačiau pastarųjų dainose esančio lengvumo ir grūvo AF nepavyksta perduoti. Kai kurios dainos vis tiek yra pavyzdingos – kaip „Signs of Life“ ar „Creature Comfort“. AF yra tokio stiprumo mašina, kad net jų vidutinis albumas yra stipresnis už daugelio kitų grupių geriausią. Tačiau įsijungęs „Funeral“ ar „Suburbs“ jauti, kad ta jėga, kurią „Arcade Fire“ turėjo nepriekaištinguose pirmuose trijuose įrašuose, jų nebeaplanko. Vokalistas Winas Butleris tviteryje rašė, kad „tikri albumai atsiskleidžia bėgant laikui. Šis nėra kitoks“. Ką gi, palaukim.

Geriausia daina: „Signs of Life“

 

VINCE STAPLES

Big Fish Theory

Def Jam Recordings

92 / 100

Nauja amerikietiško repo banga tokia didelė, kad, norint joje nepaskęsti, reikia tam skirti vasarą. Tačiau jos ignoruoti nevalia. Būtent šioje scenoje jau kuris laikas vyksta labiausiai intriguojantys muzikos judesiai. Kalifornijos reperis Vince‘as Staplesas, repavęs, kad „nebėgu nuo nieko, tik nuo policijos“ (pirmo jo albumo bomba „Norf Norf“) yra vienas tų vardų, kuriuos reikia išgirsti. Antrasis jo albumas „Big Fish Theory“ gali būti vartai į naują hiphopą tiems, kuriems Staples’o draugas, irgi kalifornietis Kendrickas Lamaras atrodo per daug sudėtingas, piktas ir eksperimentinis. „Big Fish Theory“ yra albumas, pagal kurį gali šokti. Tačiau tai nėra bukas EDM. Pats Vince’as savo hiphopą juokais vadina „afrofuturizmu“. Ritmai iš ateities. Nors albumas trunka vos 36 minutes, čia sutelpa daugiau ambicijos, žaismingumo ir melodijų, nei esame įpratę klausydamiesi iš pilkumos sunkiai besivaduojančio vietinio hiphopo. Laiminga žuvis, kuri atsidūrė ant albumo viršelio, – ji nežino, kokia įžymi tapo. O kam į hiphopą reikia vartų iš roko pasaulio – klausykite Stapleso naujajame apokaliptiniame „Gorillaz“ albume „Humanz“. Ten jo daina „Ascension“ – viena smagiausių. „Gorillaz“ ir „Blur“ vokalistas Damonas Albarnas yra vienas iš „Big Fish Theory“ prodiuserių. Kaip ir Justinas Vernonas iš „Bon Iver“. Jeigu vis dar yra manančiųjų, kad hiphopas – atskira teritorija, laikas perlipti sieną savo galvoje. Jeigu pečiai nepradės judėti pagal „I was up late night ballin’…“ (dainos „Big Fish“ priedainis), pasitikrinkite ausines. Laidas atsijungė.

Geriausia daina: „Big Fish“

Visus albumus galite išgirsti „Spotify“ arba „Bandcamp“

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top