Bendras vardiklis

Tekstas ir nuotrauka Giedrės Steikūnaitės

Pas mus dar tik kalasi solidarumo judėjimų daigai – savanoriška ir neapmokama veikla reikalauja laiko, energijos, finansų. Gresia nervų tąsymu, nusivylimu, konfliktais – ir ne tik su piktais praeiviais gatvėje, bet ir savoje socialinėje aplinkoje, kai nesulauki palaikymo, supratimo iš artimųjų, o draugai pasirodo esantys kitoje barikadų pusėje, arba jokioje.

Veiklos rezultatai dažnai nenuspėjami, negarantuoti. Tad kam mums to reikia? Kam vargintis kovojant už kitų laisvę? Apie tai kalbamės su Tibeto rėmimo grupės nariu, VšĮ „Tibeto namai“ vadovu ir VU Orientalistikos centro lektoriumi Vyčiu Vidūnu, viena iš pilietinio judėjimo „Solidarūs su Palestina“ įkūrėjų Gabriele Tervidyte ir „Vakarų Sacharos asociacijos“ nariu Povilu Junu.

Tibetas / 1950 m. Kinija įsiveržė į gamtos ištekliais gausų Tibetą (gėlo vandens, metalų, dujų, naftos telkiniai) ir jį okupavo tikindama, kad ši teritorija buvo „išvaduota“ ir yra „civilizuojama“. 40 tūkst. Kinijos karių akivaizdoje Tibeto vadovai buvo priversti pasirašyti pripažįstantys Kinijos valdžią, tačiau tibetiečiai iki šiol priešinasi okupacijai, kasdieniam smurtui ir jų identiteto naikinimui.

Palestina / 1948 m. Palestinoje įsikūrus Izraeliui, ištremta apie 700 tūkst. žmonių, sunaikinta apie 500 kaimų ir gyvenviečių. 1967 m. okupavus likusią Palestinos dalį – Vakarų Krantą, Jeruzalę ir Gazą – keli milijonai palestiniečių šiandien gyvena didžiuliame kalėjime, kuriame neigiama jų kultūra, istorija ir tapatybė. Remiamas JAV, Izraelis nepaiso daugiau nei 100 Jungtinių Tautų rezoliucijų, smerkiančių jo vykdomus žmogaus teisių pažeidimus okupuotoje Palestinoje.

Vakarų Sachara / Buvusi Ispanijos kolonija Šiaurės Afrikoje, Maroko okupuojama nuo 1975 m. Gausi natūralių išteklių, iš kurių pelnosi okupacija: milžiniški fosfatų klodai, vienos žuvingiausių Afrikos pakrančių ir, tikėtina, dujų bei naftos telkiniai. Daugiau nei 150 tūkst. sacharavių gyvena pabėgėlių stovyklose kaimyniniame Alžyre. Kad jie negrįžtų, Marokas okupuotą teritoriją apjuosė beveik 3000 km ilgio nuolat patruliuojama smėlio-akmenų siena.

– Kodėl Lietuvai reikia žinoti, kas vyksta, regis, taip toli nuo mūsų? Juk bėdų patys turime kaip musmirių sezono metu.

Vytis: Tai pamatinis apsisprendimo, laisvės klausimas. Tibetiečiai stipriai rėmė mus (1990 m. pavasarį Dalai Lama oficialiai pasveikino Lietuvą paskelbus nepriklausomybę), išryškino Lietuvos matomumą pasaulyje. Tuo metu mūsų net nebuvo žemėlapyje: kaip dabar pasaulio žemėlapiuose niekas nepiešia Tibeto kontūrų, taip ir mūsų niekas nepiešė. Kai ėjome lauk iš to konclagerio (SSRS), buvo daug tokių, kurie sakė: pala pala, o ką mes valgysime, kai rusai uždarys visus resursus? Ačiū Dievui, nugalėjo kita linija: iš SSRS išėjome be kompromisų ir dabar matome rezultatus. Kaip sako vienas mitologijos specialistas: „Esminis klausimas yra toks: kas tave valdo – pilvas ar galva?“ Kol mus ves pilvas, jis niekad sotus nebus. Galva turi galvoti apie bendrus reikalus. Jeigu save pozicionuojame kaip valstybę, mums turi rūpėti valstybiniai reikalai, ir tai susiję su mūsų suvereniteto klausimu.

Dažnai sulaukiame priekaištų, kad savo akcijomis už Tibetą kaišiojame pagalius į ratus geriems santykiams su Kinija. Žinoma, reikia palaikyti prekybinius, ekonominius ryšius, tačiau kartu turime ir teisę, ir moralinę pareigą priminti apie negerus dalykus. Viskam yra savos platformos. O kiekvienas atsisakymas kalbėti, nuolaidžiavimas stipriajam yra suvereniteto praradimas. Nepaisant ekonominių saitų, reikia išlaikyti savo stuburą ir poziciją, nors tai ir labai sunku. Juokauju: kur yra Lietuvos ir Kinijos siena? Privalome būti budrūs ir žinoti, su kuo turime reikalą: jei prekiauji su politiniais režimais, turi suvokti, kad ateis laikas ir būsi statomas į vietą, kad galėtum ir toliau prekiauti. Klausimas, norime tai daryti ar ne. Jei norime, atminkime, kad prisitaikymo kelias atveda prie nepriklausomybės praradimo. Taip jau yra nutikę. Mūsų pozicija pasaulio reikalais turi būti skambi ir garsi.

Gabrielė: Nuo mažens mama mokė, kad viskas yra vienis. Šios tiesos gilumą atrandu iki šiol. Tikiu, kad viskas – mes, gamta, gyvūnija – esame vientisas organizmas ir jokia jo dalis neturi sirgti ar skaudėti, jokia dalis neturėtų naudoti savo pražūtingos galios prieš kitą. Net smulkiausiu lygiu – kaimyno su kaimynu – esame nutolę, susvetimėję, atbukę. Kaip galiu žiūrėti į kažkieno skausmą ir nereaguoti? Kaip mes – besiformuojanti, pilietiškėjanti valstybė – galime atsiriboti nuo to, kas vyksta už mūsų sienų?

Manęs dažnai klausia, kodėl gelbėju ne Lietuvos, o Palestinos vaikus, nors patys klausiantieji negelbsti jokių vaikų ir nesupranta, kad mūsų valstybė, turėdama visus įrankius, potencialą ir resursus, renkasi negelbėti nieko, stato pastatus vietoj asmenybių. Mano galva, nesvarbu, kurios spalvos, religijos ar paso žmogų priimi kaip savą, kuriame pasaulio krašte dirbi ir kam atiduodi savo energiją, žinias, patirtį – svarbu, kad atiduodi.

Povilas: Dažnai nerimaujame dėl savo suverenumo saugumo. Mūsų pilietinis ir nacionalinis interesas – aiškiai pasakyti, kad mums su okupaciniais režimais yra ne pakeliui. Net gūdžioje girioje būtų sunku atsiriboti nuo išorinio pasaulio. Tos „svetimos“ problemos gali bet kada tapti daug artimesnės. Paprastai tariant, kaip šauksi – taip atsilieps: jei mus ištiks bėda, juk tikėsimės pagalbos tiek iš arti, tiek iš toli. Be to, negalime pamiršti, kad Lietuvos nepriklausomybę pirmoji pripažino Islandija, nors mūsų problemos 1991 m. daugeliui islandų galėjo atrodyti labai svetimos.

– Kaip konkrečiai galime būti naudingi, koks mūsų vaidmuo?

Vytis: Tibetiečiai nori išsaugoti unikalią savo kultūrą ir gamtą – Tibetas yra labai svarbi sritis, daranti įtaką gamtos procesams didelėje Azijos dalyje ir iš dalies visame pasaulyje. Lietuva, dalyvaujanti galingose politinėse platformose, turi kelti balsą už Tibetą, priminti, kad jis yra, nepaisant Kinijos bandymų apsimesti, neva šis klausimas išspręstas. Tie tragiški jau 150 susideginimo atvejų liudija, kad tibetiečiai turi ką pasakyti, o mes privalome juos palaikyti. Tai galima daryti tokiuose forumuose kaip ES Parlamentas ir Taryba. Būtų gerai, kad mūsų Seime vėl pradėtų veikti Tibeto palaikymo grupė. O visuomeniniai judėjimai turi savo veiklos būdus, nors kartais, kai į Tibeto palaikymo akciją tesusirenka 20 žmonių, ta kova atrodo beviltiška. Vis dėlto susitikimo su Dalai Lama metu pilna „Siemens“ arena rodo, kad žmonių, kuriems rūpi, yra ir daugiau. Ne kiekvienam Tibetas yra toks svarbus, kad žmogus pradėtų veikti. Jis prijaučia, bet neateina. Tačiau kažkurią dieną ateis.

Povilas: Dauguma klausimų, susijusių su Vakarų Sachara ir ją okupavusiu Maroku, svarstomi ES lygiu. Mes turime vieną balsą ES taryboje, mūsų atstovai renkami į Europos Parlamentą. Lietuvai svarbu išlaikyti savo poziciją, remiančią JT Saugumo Tarybos 1991 m. rezoliucijoje numatytą, bet dar neįgyvendintą referendumą dėl Vakarų Sacharos suverenumo. Kitas svarbus dalykas – Kėdainių trąšų gamykla „Lifosa“ yra viena didžiausių fosfatų iš Vakarų Sacharos importuotojų pasaulyje. Ar nederėtų Lietuvai uždrausti importo iš okupuotų teritorijų?

Gabrielė: Mūsų, kaip ir daugelio kitų tarptautinės bendruomenės žaidėjų, vaidmuo turėtų būti nepriklausomo arbitražo, kuris nesileidžia vedamas įtakos, politinių ir finansinių interesų, geba vertinti realią situaciją, o ne pasiduoti tiems, kas gražiau suokia. Jei matome vienos tautos tragediją, matykime ir kitų. Jau seniai laikas atsisakyti „lygūs ir lygesni“ mąstymo, jis tik žaloja ir skaldo. Kas yra pranašumo svertas – galingesni ginklai ar rūpestis žmonėmis? Jei ir toliau žaisime savo smėlio dėžėje įtikėję, kad tik mūsų laisvė ir nepriklausomybė yra svarbi, darysime sau meškos paslaugą ignoruodami svar svarbiausią tiesą: jei šalia esančiam nėra gerai, mums irgi nebus gerai.

Vystykime bendradarbiavimą tarp organizacijų – projektais, vizitais, kultūra, gilinkimės į tai, kas slypi už antraščių ir stereotipų, pažinkime ir gebėkime atskirti, kur žmonės, o kur geopolitiniai žaidimai. Eikime žiūrėti filmų, klausyti paskaitų, vienykimės į organizacijas, organizuokime renginius. Svarbiausia – netylėti ir nemanyti, kad užtenka paspausti Man patinka feisbuke ir tapsite atsakingu piliečiu.

– Kokių sunkumų kyla organizuojant veiklą ir kokiais pasiekimais galime pasidžiaugti?

Povilas: Didžiausios kliūtys yra žinių trūkumas ir abejingumas. Daugelis lietuvių mažai žino apie Vakarų Sacharą ir dėl to nesupranta, kad šios okupuotos šalies situacija labai panaši į tą, kurioje Lietuva buvo prieš 30 metų.

Vytis: Mūsų grupės užduotis yra išlaikyti dėmesį, svarbu rodyti Tibetą įvairiomis formomis, kultūriniais renginiais – nebūtinai su politiniu atspalviu.

Nerimą kelia kitas dalykas – pastaraisiais metais išsikerojęs viešas Tibeto klausimo marginalizavimas: Tibetas, o kartu ir mūsų veikla, brukama į gyvenimo paraštes. Ir tai nėra Kinijos agentų veiksmai, šis procesas kyla pas mus. Plinta nuostata, kad Tibetas yra rakštis… Štai užmezgėme puikius santykius su Kinija, vykdome prekybą per Klaipėdos uostą, o jei prikišime Tibetą, Kinija pyks. Tie žmonės su vėliavėlėmis esą nenormalūs, reikia jais pasidomėti… Čia grįžtu prie klausimo: kur yra Lietuvos ir Kinijos siena? Kur mūsų suverenitetas, kiek laisvai galime reikšti savo nuomonę, ir kada pagaliau suvoksime visuomeninį judėjimą kaip vertybę?

Pastaraisiais metais policijos veiksmai tampa korektiškesni, kartais susiduriame su keistomis provokacijomis, kurias vadinu sovietiniu reliktu. Vis išlenda ir nemaloniai nuteikia. Vasarą Lietuvoje lankantis aukštam Kinijos pareigūnui, organizavome protestus. Laikomės visų normų, per pagarbų atstumą iškeliame plakatus, bet vieną judėjimo dalyvį policija sulaikė už tai, kad jis ne vietoj perėjo gatvę – tą nedidukę prie prezidentūros, kur nuolat zuja žmonių. Vaikiškas pretekstas. Kai prieš kelerius metus iš Kinijos į Keną atvažiavo pirmasis tranzitinis traukinys, jį pasitiko visa politikų delegacija su ministru priešaky. O mums liepė stovėti nuošaliau perone, tik nepasakė, kad ten eina geltona pasienio linija, kurios negalima kirsti be specialaus leidimo. Tad suvarė mus už geltonosios linijos ir tada sulaikė už jos kirtimą. Galbūt tai tam tikrų politinių sluoksnių inspiruojamas dalykas, neva žmones reikia kontroliuoti, kad jie per daug nesireikštų. Ši tendencija man kelia didžiausią nerimą, nes tai nepriimtina šalyje, kuri yra laisva, turėtų būti laisva.

Tibeto rėmimo grupei didžiausias pasiekimas būtų Tibeto derybos su Kinija dėl autonomijos teisių, tačiau čia mūsų poveikis ir galimybės nedidelės. Mes veikiame Tibeto kultūros sklaidos erdvėje: Užupyje, įveikę nemažą pasipriešinimą, turime Tibeto skverą. Jis jau tapo Vilniaus geografijos dalimi, jį lanko gidai su turistų grupėmis. Atidengėme lentelę su skvero pavadinimu tibetiečių kalba, kuria užrašyta ir Užupio Konstitucija. Norime pastatyti informacinius stendus – puoselėjame tai, ką esame pasiekę. Taip formuojame ašį, apie kurią vyksta ir kitos kultūrinės raiškos formos. O Dalai Lamos vizitų nelaikau mūsų judėjimo pasiekimais; tie vizitai yra dovanos Lietuvai, o mums – įkvėpimas dirbti toliau.

Gabrielė: Jokiam judėjimui Lietuvoje niekada nebuvo lengva. Juk kai dantis sukandę mūsų tėvai kovojo už galimybę kalbėti apie laisvę, niekas nežadėjo, kad kelias bus it plunksnelė! Kai prieš keliolika metų Lietuvoje pradėjo kilti LGBT+ judėjimas – oho, kiek neapykantos ir agresijos teko patirti atviriems žmonėms. Dabar jau nepalyginamai lengviau. Kiekvienas daigelis turi pereiti didžiules audras ir nepalūžti, o augti ir siekti užsibrėžtų tikslų. Labai sunku atsilaikyti prieš galingus, pinigingus ir įtakingus. Prieš tuos, kurie tiki savo išskirtinumu ir diktuoja savas taisykles, kol nulenkę galvas klausomės. Nusvyra rankos, kai protingi, išsilavinę žmonės renkasi tylos ir ignoravimo kelią, nes nesusitvarko su savo baimėmis ir tyliai mano, kad jei nusuks galvą į kitą pusę, viskas praeis. Jei tylėsime, kai galime padėti įvairiems žmonėms aplink save, negalime tikėtis, kad ištikus sunkumams kas nors pakels akis į mūsų pusę.

Feisbuke: @LietuvaTibetui /

@VakaruSachara /

@Solidarus.Palestina

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top