Paminkliniai eksperimentai Kaune

Kalbėjosi Edvinas Grin

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Paulina Eglė Pukytė – menininkė, rašytoja, eseistė, 11-osios Kauno bienalės kuratorė. Ji sąmoningai renkasi neefektingas, beveik nematomas menines strategijas ir išnaudoja atsitiktinumus, ji veikia kaip meno ir gyvenimo tarpininkė, kultūrinės patirties vertėja ir transliuotoja, reabilituojanti tai, kas tarsi nereikšminga ir nerimta, bet žiauriai žmogiška. Netrukus Kaune prasidėsiančioje bienalėje ji kartu su solidžia menininkų komanda pasikėsins į viešas miesto erdves ir paminklus.

– Kaip gimė idėja šių metų bienalę skirti paminklų permąstymui ir viešoms erdvėms?

– Pastaraisiais metais paminklų klausimas gerokai suaktualėjo ne tik Lietuvoje (nugriovus Žaliojo tilto skulptūras, kurios net nebuvo paminklai, bet kažkodėl visuomenės akyse ėmė ir staiga jais tapo, ginčijantis dėl paminklo Jonui Basanavičiui, reikalaujant statyti raitelį Lukiškių aikštėje, planuojant masinį paminklinimą Lietuvos šimtmečiui), bet ir kituose Europos, Afrikos, artimųjų Rytų miestuose. Kas galėjo tikėtis, kad net Jungtinėse Valstijose prasidės paminklų griovimas ir karštos diskusijos, kas geriau: nugriauti ar palikti? O gal turėtume manyti atvirkščiai – kodėl to nevyko iki šiol? Kodėl tik dabar? Arba kodėl kaip tik dabar?

Mes, Lietuvoje, regis, jau viską, ką atseit reikėjo, nugriovėme, viską, kas prieš tai buvo nugriauta, atstatėme, tad sunku suprasti, kodėl naujieji, dabar statomi paminklai yra lygiai tokie pat kaip tie nugriautieji ir kodėl mūsų nepasiekia kitur seniai egzistuojančios šiuolaikiškesnės paminklinimo idėjos ir strategijos? Kodėl net abstraktūs paminklai, nekalbant jau apie konceptualius, plačiajai publikai atrodo įžeidžiantys ir netinkami įamžinti tokioms abstrakčioms idėjoms kaip laisvė? Ar paminklai labiau padeda prisiminti, ar kaip tik užmiršti? Ką reikėtų prisiminti, o ką palikti ramybėje?

 – Kokius fizinius ar menamus paminklus labiausiai norisi sugriauti ar pastatyti?

– Labai geras klausimas. Iškart pradėjau galvoti: ką čia tokio šlykštesnio norėčiau nugriauti, juk tikrai turėtų būti ką. Bet taip ir nesugalvojau. Tiesą sakant, man nesinori paminklų nei griauti, nei statyti. O mums, atrodo, vis dėlto reikia paminklų. Tačiau matant, kokių paminklų pageidauja plačioji publika, darosi nyku. Todėl ši bienalė skirta paminkliniams eksperimentams, net provokacijoms. Atsiras paminklai Jurgiui Mačiūnui, Adomui Mickevičiui, Emmai Goldman, „Didžiosios akcijos“ Kauno gete aukoms, tremtiniams, bet jų nestatysime…

 – Esate rašytoja, kuratorė ir kultūros kritikė. Laviruojate tarp skirtingų me- dijų, bet kalbate susijusiomis temomis. Kokios jų jums svarbiausios? Ar pasitelkiate skirtingas meno sritis, nes viena neįmanoma išsakyti visų turimų idėjų?

– Manau, kad menininkui labai svarbu kartais išeiti iš savo komforto zonos, imtis dar neišbandytų dalykų, rizikuoti. Kita vertus, nesu linkusi imtis to, kur nemanau esanti kompetentinga. Kuruoti Kauno bienalę man buvo didelis iššūkis, niekada nebūčiau pati sugalvojusi to daryti. Bet dabar labai džiaugiuosi, kad priėmiau šį kvietimą. Ėmiausi jos kaip savo meninio projekto. Skirtingos medijos suteikia kitokių, naujų galimybių, praplečia regos lauką, pasiūlo ir idėjų. Bet manau, kad visa mano kūrybinė veikla yra neišvengiamai persmelkta mano stiliaus, ir tie, kurie žino mano kūrybą, šioje bienalėje taip pat atpažins mano prisilietimą.

– Gyvenate tarp Londono ir Vilniaus. O šiemet esate pakviesta kuruoti Kauno bienalę. Koks jūsų santykis su Kaunu? Pasirinkta tema reikalauja giliau išmanyti vietinį kontekstą. Su kokiais sunkumais susidūrėte?

– Važinėdama ir vaikščiodama po Kauną su vietos tyrimų atvykusiais menininkais turėjau puikią progą susipažinti su miestu artimiau (nors esu čia lankiusis ir vaikystėje pas gimines, ir kai dėsčiau Kauno dailės institute), ir tuo labai džiaugiuosi. Be to, tai mano mamos vaikystės miestas, įvairiausių jos istorijų veiksmo vieta. Visi kūriniai bus įvietintos instaliacijos, taigi sukurti ne tik specialiai Kaunui, bet ir specialiai konkrečioms viešoms erdvėms. O pasigilinti į Kauną leidau ir patiems bienalės menininkams. Žinoma, labai įsigilinti jie neturėjo nei laiko nei galimybių, bet man kaip tik buvo įdomus jų nekaltas (be išankstinio nusistatymo) žvilgsnis į šį miestą – ką pirmiausia pastebės, kas jiems atrodys svarbu, kas keista, kas kvaila. Be to, kai kuriuos menininkus kviečiau dėl jų jau esamo ryšio su Kaunu, pavyzdžiui, Dainius Liškevičius gimė Kaune, Jonas Oškinis gimė ir gyvena Kaune, britės Jenny Kagan tėvai gimė ir užaugo Kaune ir iš jo per plauką išsigelbėjo. Šiems menininkams Kaunas neabejotinai yra svarbus.

– Teigiate, kad jūsų tikslas, jog su meno kūriniais susidurtų atsitiktiniai praeiviai, ne tik kultūros vartotojai. Todėl Kauno bienalėje šiemet išvysime daug kūrinių viešose miesto erdvėse, specialiai pritaikytų miestui ir jo erdvėms. Ar nemanote, kad po Kauną apsupusių aktualijų dėl medžių kirtimo, „Kauno akcentų“, gatvės meno konkursų, toks ėjimas bus interpretuojamas kaip dar viena nedemokratiška intervencija į miesto kūną. Galbūt to ir siekiate?

– Jau minėjau interviu „7 meno dienoms“, bet pakartosiu ir čia, nes klausiate apie medžius, – dabar manau, kad geriausia būtų buvę atvežti į 11-ają Kauno bienalę vieną vienintelį kūrinį – Josepho Beuyso „7000 ąžuolų pasodinimas“. Jis buvo skirtas 7-ajai parodai „Documenta“ Kaselyje 1982 m., po to išplito ir į kitus miestus. Deja, bienalė nėra greito reagavimo renginys.

Tikrai nesiekiu nedemokratiškos intervencijos į miesto kūną. Jau anksčiau pastebėjau, kad daug kas painioja šiemetę Kauno bienalę su „Kauno akcentais“, nors šie projektai neturi nieko bendra, išskyrus ėjimą į viešąsias erdves. Bet mano parodos tikslas yra visai kitoks, sakyčiau, net priešingas. Mano kuruojama paroda nesiekia pristatyti mieste naujų objektų, prie kurių būtų galima tiesiog nusifotografuoti, atvirkščiai, kviečia atidžiau įsižiūrėti į įvairias Kauno vietas, į užmirštą istoriją, į Kaune esančius ir nesančius paminklus.

– Kokios jūsų, kaip kuratorės, strategijos ir tikslai?

– Vienas iš svarbių kuratorinių šios parodos tikslų – praplėsti visuomenės akiratį paminklų klausimu, skatinti kitokių, šiuolaikiškesnių, konceptualesnių, aktualesnių paminklų galimybę. Todėl pakviečiau menininkus siūlyti kuo įvairesnes paminklinimo strategijas. Norėčiau, kad mieste egzistuotų paminklai, kurie būtų tam tikra siekiamybė, kad jie atsivertų tik tiems, kuriems yra reikalingi. Siekiu, kad su menu ne tik susidurtų, bet ir jį patirtų žmonės, kurie paprastai nesilanko šiuolaikinio meno parodose.

– Ko tikėtis ir nepraleisti šių metų bienalėje?

– Šių metų bienalės kūriniai bus įvairiausiose Kauno vietose, jų ieškoti teks su žemėlapiu, kuris bus bienalės tinklalapyje ir parodos leidinyje. Su kūriniais galbūt susidursite ir netyčia, netikėtai. Jei kur nors ant namo sienos, durų, šaligatvio pamatysite mūsų oranžinę elipsę, žinokite, kad greta yra bienalės kūrinys. Didžiausias mūsų projektas bus Karo muziejaus sodelyje – jo vargu ar nepastebėsite, bet bus ir tokių, kuriems pamatyti reikės nemažai atidos ir šiek tiek pastangų. Kada nors po rugsėjo 15-osios praeikite pro Prisikėlimo bažnyčią 3 val., 12 val. – Demokratų gatve. Prisėskite „Sodros“ laukiamajame A.Mickevičiaus gatvėje, nusipirkite ką nors „Aibės“ parduotuvėje Vilijampolėje, pastovėkite prie Laisvės al. 29-ojo namo, pasivaikščiokite palei žydų kapinių tvorą Žaliakalnyje ir pirmuoju geležinkelio stoties peronu. A. Mapu gatvėje gausite užduotį, o Santakoje – pranešimą Morzės signalu (jei turite išmanųjį telefoną, galėsite ten jį ir iššifruoti). Būtinai aplankykite Sophie Calle parodą Kauno paveikslų galerijoje ir perskaitykite jos užrašytus Rytų Berlyno gyventojų žodžius – berlyniečiai visai tokie patys kaip mes.

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top