Visa griaunanti krizė

Rašė Auksė Podolskytė

Sulaukęs gerų kritikų atsiliepimų, susišlavęs 6 statulėles apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ ir apkeliavęs užsienio kino festivalius, režisieriaus Andriaus Blaževičiaus debiutinis ilgametražis vaidybinis filmas „Šventasis“ („The Saint“, 2016) rugsėjo 22 d. pasirodo Lietuvos kino teatruose. Iki šiol filmą pamatyti galėjo tik nedaugelis žiūrovų – Lietuvoje vienas seansas buvo surengtas kino festivalyje „Kino pavasaris“. Filme pagrindinį vaidmenį sukūręs aktorius Marius Repšys pasakoja, kad „Šventasis“ – daugiau nei tik filmas apie krizę. Anot jo, tai alternatyva, perspjovusi visus.

Filmo veiksmas rutuliojasi 2008- aisiais. Lietuvos provincijos miestelyje su šeima gyvenančiam Vytui – apie 30. Devynerius metus jis dirba mechaniku, kol vieną dieną jį ir grupelę kolegų atleidžia iš darbo. Iškart pasireiškia krizės griaunamoji galia – braška šeimos pamatai, prasideda vidiniai konfliktai, kyla finansinių sunkumų, plinta depresyvios nuotaikos, keičiasi vertybės.

– Mariau, filme juntama religijos tema – tiek pavadinime, tiek jo siužete. Žinau, kad esi tikintis. Nuo kada? Gal šis filmas sustiprino tavo tikėjimą?

– Tikėjimas – keistas dalykas. Kiekvienas žmogus tiki savaip. Nemanau, kad reikia eiti į bažnyčią, kad tikėtum. Gali tikėti ir namie, net stipriau nei tas, kuris vaikšto į bažnyčią. Kažkada buvau Amerikoje pas brolį, jis – pastorius. Būdamas ten patekau į labai tikinčių žmonių ratą ir nuo to laiko aš visai kitaip pradėjau žiūrėti į šitą reikalą.

– Nusivylęs, be vilties. Tai savybės, apibrėžiančios tavo personažo Vyto būseną. Kaip jį kūrei? Apie kokias jo charakterio savybes mąstei?

– Prieš filmavimą ir jo metu išgyvenau labai smarkią asmeninę krizę. Tai buvo gyvybės ir mirties klausimas. Tada mano tikslas buvo nusifilmuoti. Tačiau ši būsena labai tiko filmui. Kalbant apie personažą, jis paprastas bičas, be jokių ambicijų, truputėlį plaukiantis pasroviui, priklausantis pilkai masei.

– Koks jis? Melancholiškas? Draugiškas? Ar geras žmogus?

– Jis visoks: kartais romantiškas, kartais piktas ar niūrus. Žmogus juk nebūna vien blogas. Apskritai žmogus yra geras, tačiau ateina momentas, kai jam nesiseka, kažkas jį išmuša iš vėžių, tuomet jis tampa kitoks. Aš nekūriau vienaplanio vaidmens. Kurdamas personažą turi galvoti apie kelis planus – koks jis gali būti esant vienai ar kitai situacijai, kokios muzikos klausosi, kokį maistą mėgsta, kokią kavą geria. Yra labai gera Davido Sucheto knyga. Jis 25-erius metus vaidino Erkiulį Puaro ir apie tai, kaip kūrė šį personažą, parašė knygą. Pasakiška! Aprašė kiekvieną detalę: kaip eina, kokį vyną geria jo personažas. Tai man labai įdomu.

– Minėjai, kad ir pats buvai patekęs į krizinę situaciją, todėl suprantu, kad kurdamas personažą daugiausia rėmeisi asmenine patirtimi. Galbūt vaidmeniui teko kaip nors papildomai ruoštis, pavyzdžiui, ką nors skaityti?

– Ne, tuo metu aš nieko neskaičiau, tik smarkiai sportavau. Kai filmavimai užtrukdavo ilgiau, visąlaik nervindavausi, kad negaliu nueiti į sporto salę (juokiasi).

 – Filmavimai vyko ne tik Vilniuje, bet ir Markučiuose, Lentvaryje. Kaip sekėsi ten? Ar nebuvo jokių incidentų?

– Ne, yra buvę baisiau. Na, nebent, kai filmavome Fabijoniškėse. Ten policiją kviesdavo, pro langą rėkdavo, kad susidoros, ir pan. Kartais tekdavo nutraukti filmavimus, nes žmonėms trukdė lempų šviesa.

– Su Andriumi dirbai ne pirmą kartą. Esate draugai?

– To labai norėčiau (juokiasi). Mūsų ryšys yra labai glaudus ir geras. Juo kaip režisieriumi aš visiškai pasitikiu. Visuomet sutariame puikiai, nebūna jokių konfliktų. Suprantu, ką jis nori pasakyti, mane jis irgi supranta. Andrius yra labai lankstus.

– Ar ateityje dar dirbsite kartu?

– Aš esu tik aktorius (juokiasi). Esu nuo visų priklausomas. Kaip šuo. Jeigu mane pakvies, žinoma, kad sutiksiu.

– Ar kol kas tokių kvietimų nėra?

– Jis minėjo, kad turi vieną vaidmenį, bet sakė, kad labai mažą.

– Nuo filmavimo praėjo nemažai laiko. Kiek kartų matei filmą? Kaip keitėsi tavo požiūris po kiekvienos peržiūros?

– Mačiau du ar tris kartus… Manau, kad du. Kai žiūri į save ekrane, vertini visai kitaip. Žiūriu, kaip vaidinau. Filmas yra gilus. Nėra vienaplanis, yra antras dugnas, tai gerai. Lietuvos kine tai reta. Jis yra daugiau nei tik apie krizę.

– Ar esi patenkintas rezultatu?

– Jau perskaitęs scenarijų mačiau, kas ten bus. Suvaidinęs ir pamatęs filmą, gavau tai, ko tikėjausi. Tikrai nebuvo taip, kad sakyčiau: „Galvojau, kad bus vienaip, o yra…“ Nes yra buvę, kai su Andriumi filmavome vieną diplominį trumpametražį. Buvo labai prastai nufilmuotas, mane nuvylė. Bet „Šventasis“ ne. Ši alternatyva perspjovė visus.

– Ar lauki rugsėjo 22-osios, kai filmas bus pradedamas rodyti kino teatruose?

– Žinoma, laukiu. Man įdomu, ką galvos žiūrovai, nes filmas labai išreklamuotas – 6 gervės, Metų filmas. Daugelis kažko tikisi. Bet tai nėra pramoginis filmas. Jame yra ir juokingų, ir graudžių vietų, bet jis neskirtas pramogai. Kaip yra „Domino“ teatras ir Nekrošiaus, tai „Šventasis“ yra kaip Nekrošiaus spektaklis.

– Scenoje esi dešimt metų. Tavo karjerai buvo labai svarbus Vandalo vaidmuo „Išvaryme“. Kaip manai, kokią vietą užims Vyto vaidmuo?

– Tašką užsidėsiu, bet kine kitaip nei teatre. Gali puikiai suvaidinti, tačiau tai labai daug ko nelemia, kad po to tave daugiau kur kviestų. Po „Išvarymo“ visi pamatė spektaklį ir kvietė: „Matėme tave „Išvaryme“. Norime, kad dalyvautum mūsų projekte ir elgtumeisi taip, kaip ten.“

– Ar dažnai eini į kiną?

– Aš turiu du vaikus. Dar nusipirkau kalbančią Žako papūgą. Tai, sakykim, kad namuose trys vaikai (juokiasi). Be to, man labai patinka šachmatai. Tad, nors norėčiau, bet kinui laiko nelieka. Dabar, matyt, kad „Viaplay“ užsisakysiu. Ten yra labai gerų dalykų, pasistengsiu žiūrėti.

– Kai randi progą, kokį filmą renkiesi?

– Stengiuosi pažiūrėti lietuviškus filmus, bet labai dažnai nusiviliu. Ne dėl to, kad aš išpuikęs. Lietuvoje nėra kino mokyklos. Nėra kas mokytų kine vaidinti, režisuoti ar montuoti kiną. Galima sakyti, kad visi savamoksliai. Andrius labai domisi kinu – skaito, daug žiūri, mokosi iš kitų. Nemanau, kad jis daug išmoko akademijoje (Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) – aut. past.). Lietuvoje net nėra tokių, kurie gerai rašytų scenarijus. Dabar man labai nepatinka, kad mūsų kine filmus „kepa“ – per du mėnesius parašo scenarijų, per dvi savaites nufilmuoja, per mėnesį sumontuoja ir rodo. „Šventojo“ scenarijų rašė 3–4 metus, mėnesį filmavome ir metus montavome.

– Kokie lietuviški filmai tau paliko didžiausią įspūdį?

– „Riešutų duona“, „Niekas nenorėjo mirti“, „Zero“, „Zero II“, „Redirected / Už Lietuvą!“… Galiu pasakyti, kas labai nepatiko. Ai, gal ne (juokiasi). „12 kėdžių“ – pats blogiausias filmas (juokiasi). Taip tikrai negalima daryti, bent iš pagarbos tam romanui. Tai yra tiesiog neetiška.

– Tačiau pats juk esi filmavęsis ir komerciniuose projektuose. Pavyzdžiui, Tado Vidmanto. Kaip save motyvuoji?

– Su T.Vidmantu aš seniai pažįstamas, su juo smagu dirbti. Be to, idėja buvo visai įdomi. Bet ten bėda buvo ta, kad visi susirinkę žmonės skirtingi, mes neturėjome jokių repeticijų – kaip bus, taip bus. Vienas vienaip juokauja, kitas subtilesnis, trečias persistengia. Man atrodo, kad ten nesuėjo galai.

– Ką dabar veiki? Ir kokie artimiausi planai?

– Dabar dar atostogauju, bet šiandien repetuosiu pas Saulių Baradinską, vaidinsiu jo filme. Televiziniai projektai – dar klausimas. Žinoma, toliau vaidinsiu ir repetuosiu teatre.

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top