A.Tereškinas: gyvename moralinių, politinių ir religinių davatkų šalyje

Rašė Jurga Tumasonytė

Sociologijos profesorius, Lietuvos mokslo premijos laureatas ir kultūros tyrinėtojas Artūras Tereškinas parašė pirmąjį Lietuvoje sociologinį romaną „Nesibaigianti vasara“ apie vyrų meilę ir seksą. Erotiniame kūrinyje ne tik daug meilės ir seksualinio gyvenimo memuarų, bet ir kultūrinių nuorodų – į kino filmus, literatūrą, sociologų, filosofų darbus. Greitai pasirodysiančios knygos proga kalbamės apie atvirumą, sekso etnografiją bei radikalią kultūros, kurioje gyvename ir veikiame, kritiką.

– Kaip gimė idėja parašyti romaną „Nesibaigianti vasara“? Ir kodėl būtent tokį romaną, kurio, kaip teigiama knygos pradžioje, visi veikėjai yra fiktyvūs? 

– Šią idėją nešiojausi jau seniai. Kaupiau užrašus ir iš savo asmeninės patirties, ir savo sociologinių tyrimų, ypač su gėjais vyrais, ir iš skaitytų mokslinių ir grožinės literatūros knygų. Labiausiai šį romaną įkvėpė du autoriai – prancūzų rašytojo Renaud Camus sekso knyga „Seksualiniai nuotykiai: 25 susidūrimai“ (1981) ir amerikiečių menininkės Chris Kraus intelektualinis romanas „Aš myliu Dicką“ (I Love Dick, 2006). Amerikiečių Denniso Cooperio ir Samuelio R.Delany romanai – man taip pat labai reikšmingi alternatyvios literatūros pavyzdžiai, kuriais visada žavėjausi, nors šių autorių įtaką gal ir sunku pastebėti romane „Nesibaigianti vasara“. O romano pradžioje įrašytas sakinys apie tai, kad visi veikėjai, gyvi ar mirę, yra fiktyvūs – įprasta praktika anglakalbėse knygose. Tai daroma dėl teisinių priežasčių. Be abejo, kai kurie mano knygos charakteriai gali priminti gyvenime sutiktus žmones ar tam tikrus socialinius tipažus, šmėsčiojančius viešajame gyvenime, tačiau kartu jie yra ir mano vaizduotės dirbiniai.

– Kuriate ryškius miestų, kuriuose gyvena ar apsistoja veikėjai, charakterius. Kokiu tikslu pasirinkote aprašyti konkrečias gatves ir atpažįstamas viešas vietas, o ne abstraktų miestą, galintį būti bet kur?

– Mano manymu, kiekvienas miestas, kaimynystė, gatvė, parkas turi savo erotinį charakterį, dėl to gana detaliai juos aprašinėju. Galima sakyti, kad esu miesto vujaristas, stebintis, kas vyksta slaptose ir ne tokiose slaptose jo vietose. Konkrečios miestų vietos suteikia seksualiniams kontaktams ir susidūrimams, aprašytiems knygoje, savitą spalvą, toną ir tekstūrą. Rašydamas romaną visada turėjau galvoje miestų seksualumo tyrinėtojo Henningo Becho mintį, kad miestai – tai nepažįstamųjų pasaulis, erdvė su savita logika ir seksualumu. Kadangi miestas – didžiulis nuolat judančių žmonių telkinys, mes erotizuojame daugybę kasdienių miesto patirčių – anonimiškumą, vujarizmą, ekshibicionizmą, judėjimą, pavojų, triukšmą ir pan. Kaip galėjote pastebėti romane, skirtinguose miestuose seksas ir seksualiniai kontaktai patiriami specifiniais būdais.

– Knygoje daugybė citatų, skaitytų knygų, matytų filmų ir klausomų dainų žodžių. Kodėl pasirinkote tokią strategiją?

– Šią strategiją naudoju tam, kad paaiškinčiau pagrindinio veikėjo elgesį, jo prarastos meilės ilgesį ir vis naujus erotinius nuotykius. Viena vertus, mano knyga yra erotinis romanas, tačiau, kita vertus, tai ir intelektualinis romanas, kuriame meilė ir seksas mėsinėjami nešališko tyrėjo skalpeliu. Knygų citatos, dainos, filmai, serialai romane sudaro tirštą foną, aiškiai apibūdinantį pagrindinio veikėjo emocinį ir intelektinį gyvenimą. Kartu ši rašymo strategija – būdas įtraukti į knygą radikalią kultūros, kurioje gyvename ir veikiame, kritiką.

– Turite tabu, kurio niekada neperžengtumėte net fikcijoje?

– Fikcijoje tabu neturiu. Manau, kad tai galima matyti ir šiame romane.

– Pagrindinis knygos veikėjas sako, kad seksą galima suvokti kaip atskirą kultūrą, vertą tyrimo. Kiekvienas gali rinktis – stebėti ją iš šalies ar dalyvauti pats. Moksliniais terminais kalbant, tai seksualumo etnografija. Ar kiekvienas, užsiimantis seksu jau yra seksualumo etnografas?

– Nemanau, kad kiekvienas užsiimantis seksu yra seksualumo etnografas, nors neabejoju, kad visada gali toks tapti. Čia reiktų pridėti, kad tradicinis antropologinis ar etnografinis tyrimas yra grįstas ilgalaikiu ir intymiu kontaktu su skirtingos kultūros ar subkultūros žmonėmis. Kaip rašo šiuolaikiniai antropologai, ar etnografas užsiima seksu su vienos ar kitos kultūros atstovais, yra jo asmeninis pasirinkimas, tačiau tradicinėje etnografijoje seksas yra laikomas tabu. Manoma, kad šis tabu padeda išlaikyti ribą ar net atstumą tarp tyrėjo ir tiriamųjų. Tačiau šiuolaikinė etnografija yra gerokai prieštaringesnė, joje viskas gali potencialiai tapti tyrimo duomenimis. Ypač sudėtinga ir dviprasmiška yra seksualumo etnografo ar tyrėjo padėtis, nes jo paties seksualinė patirtis yra neišsemiamas etnografinio žinojimo šaltinis. Kad ir kokią metodologiją naudotum, seksualumo tyrimas yra visada kontroversiškas; istorijoje nemažai pavyzdžių, kai seksualumo tyrėjai yra kritikuojami kaip ištvirkę ir nedori (kad ir daug kam žinomas Michelis Foucault). Tačiau dabar išspausdinama vis daugiau mokslinių darbų, kuriuose gilinamasi į antropologo ar etnografo seksualumą, sekso ir tyrimo santykį. Viena mano mėgstamiausių yra Timo Deano knyga „Beribis intymumas“ (2009), kurioje jis aprašo nesaugiu seksu užsiimančių vyrų subkultūrą. Kaip teigia pats autorius, vienas svarbiausių jo tyrimo metodų buvo nesaugus seksas su šios subkultūros dalyviais. Knygą išspausdino prestižinio Čikagos universiteto leidykla.

– Romane nemažai kalbama apie pasikartojančią gėdą ir gėdinimą, lydinčią vyrus, santykiaujančius su vyrais. Iš kokių gelmių ji dažniausiai kyla? Ir kokius matote gėdos neutralizavimo būdus mūsų šalyje?

– Gėda kyla iš kelių dalykų. Pirmiausia, mūsų valstybė nėra pripažinusi intymaus elgesio pliuralumo. Neturime net paprasčiausio partnerystės įstatymo. Nemaža dalis piliečių yra teisiškai neapsaugoti; teisiškai jie yra antrarūšiai, pvz., gyvenantys ne santuokoje, LGBT žmonės ir pan. Kita vertus, valstybė net nesuteikia normalaus priėjimo prie seksualinės informacijos. Čia turiu galvoje lytinį švietimą. Kol neišmoksime atvirai ir be gėdos jausmo kalbėti apie seksą ir skirtingas seksualumo formas, tol politinė retorika bus perpildyta gėdinimo. Labai lengva esantiems valdžioje gėdinti antrarūšius piliečius, tyčiotis iš jų ir kurti vis naujus draudimus. Gėda kyla iš nelygybės, neteisingumo pojūčio, kurį dažnas patiriame savo kasdieniame gyvenime. Nesu tikras, ar įmanoma ją neutralizuoti, nors žmonės randa įvairių būdų tai padaryti, pvz., dažnai gėda paverčiama patyčiomis, neapykanta, įvairiomis fobijomis ir moralinėmis panikomis. Ne tik jūs, bet ir emocijų tyrėjai klausia, kaip paversti gėdą teigiama emocija, nors patenkinamų atsakymų nežinau. Vienas būdų yra išversti gėdą kita puse, kaip drabužį prieš skalbiant. Tai reiškia, kad būtina visais įmanomais būdais nukreipti toksišką gėdą į pačius etatinius gėdintojus – tuos, kurie gėdina silpnesnius, pažeidžiamesnius, kenčiančius. Kiekvieną įmanomą minutę reikia gėdinti visokius užkalnius, tapinus, širinskienes, verygas, gražulius ir karbauskius.

– Kaip romano kontekste suvokiate sąvoką „ištikimybė“?

– Ištikimybė – tai susitarimo tarp dviejų, trijų ar keturių vienas kitą mylinčių žmonių reikalas. Įdomiau būtų klausti, kodėl kai kurie iš mūsų nesugebame būti ištikimi. Ar tai kyla iš nusivylimo, asmeninių nesėkmių, nesugebėjimo palaikyti patenkinančius ilgalaikius tarpasmeninius santykius? O galbūt mūsų nebetenkina visuotinai aprobuotos intymumo formos? Remdamasis savo romanu galėčiau pasakyti, kad neištikimybę dažnai skatina nenumaldomas noras perkurti save, išgyventi galingas emocijas, kurias slopina gyvenimas poroje, įgyvendinti slaptas fantazijas.

– Ar rašydamas įsivaizdavote savo kūrinio tikslinę auditoriją?

– Skirtingai nuo komercinės literatūros autorių, apie tikslinę auditoriją labai daug nemąsčiau. Skaitančiųjų knygas vis mažėja, tačiau vis dar optimistiškai viliesi, kad būsi įdomus smalsiems, socialinių ir seksualinių normų nenuvargintiems žmonėms. Manau, kad mano knyga geriau parašyta nei E.L.James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, nors būtų naivu tikėtis šio erotinio bestselerio sėkmės.

– Manau, kad jūsų romanas bus vertinamas labai dviprasmiškai. Ir atsiras nemažai „moralių žmonių“, kurie romanu piktinsis. Ar numanote, kaip reaguotumėte į jų kritiką?

– Žinau, kad gyvename moralinių, politinių ir religinių davatkų šalyje. Šios davatkos užima gana įtakingus postus Seime ir kitose valstybinėse institucijose. Tačiau manau, kad bijodamas davatkų tu tik išduodi save. Davatkos yra ciniškos, jos nuolat manipuliuoja, meluoja sau ir kitiems. Jos ir jie vaidina šventuolius, tačiau, palikę savo sutuoktinius ar sutuoktines, užsiima seksu oro uostų tualetuose ar Paryžiaus gėjų saunose. Todėl vargu ar būtų verta reaguoti į jų kritiką. Vis dėlto mano knyga yra grožinės literatūros kūrinys, o davatkoms ribos tarp socialinės tikrovės ir kūrybos neegzistuoja. Jos visada pasirengusios, kaip buvusi Seimo narė Vilija Aleknaitė- Abramikienė, nusišlapinti į kultūros ministrų lėkštes, kad tik nebūtų rodomi tokie spektakliai, kaip Romeo Castellucci „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, ar atsigulti kryžiumi, kad užtvertų kelią žiūrovui į Andreso Serrano fotografijos „Myžalų Kristus“ peržiūrą. Tiesą sakant, didesnė mano kaip mokslininko gyvenimo dalis buvo skirta tyrinėti seksualumo vietą mūsų gyvenimuose, dekonstruoti seksualinį hipokritiškumą, priešintis erotofobijai. Romanas „Nesibaigianti vasara“ – natūrali šių pastangų tąsa.

– Ko palinkėtumėte savo kūriniui?

– Palinkėčiau, kad jį skaitytų kuo įvairesnė publika. Labai norėčiau, kad tai būtų ta knyga, kuri padėtų skaitantiesiems įsivaizduoti alternatyvius socialinius ir ekonominius santykius, leidžiančius mums patirti skirtingas intymumo ir geismo formas. Norėčiau, kad ji griautų toksiškas normas, kurios verčia mus kentėti, ir leistų įsivaizduoti naujų socialinių santykių ir gyvenimo būdų orientyrus. Žinau, kad tai šiek tiek utopinis noras, bet svajoti nedraudžiama.

Apie autorių

Gaudo istorijas, kurios gali pasirodyti įdomios smalsiems protams

Straipsniai : 10

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top