Beata Tiškevič: mėgstu turėti daug laisvo laiko

Rašė Toma Vidugirytė

Nuotrauka Neringos Rekašiūtės

Aktorės Beatos Tiškevič talentų ir profesijų sąraše greit galėsime rašyti ir žodį „rašytoja“, nes šią vasarą ji pasinėrė į kūrybą ir visas gyvenimiškas patirtis sudėjo į pirmąją savo knygą pavadinimu „Vyvenimas“. Apie ką ji? Beata pasakoja, kad dar būdama maža mergaite norėjo kalbėti apie tai, kas ją skaudina ir atrodo nesąžininga. Regis, augant šio noro ne tik nepamiršo, bet ir įgyvendina kalbėdama jai svarbiomis ir aktualiomis temomis radijo laidose, feisbuke bei būsimoje knygoje.

– Esi televizijos ir radijo laidų vedėja, aktorė, rašytoja, dar dalyvauji socialiniame projekte „Moterys kalba“, dirbi ir komunikacijos agentūroje. Kaip viską spėji? Ar lieka laiko sau?

– Dalies darbų atsisakiau. Iš komunikacijos agentūros išėjau dėl to, kad norėjau turėti daugiau laisvo laiko ir erdvės savo pačios kūrybai. Šį sezoną projektų televizijoje taip pat neturiu. Iš dviejų radijo laidų pasilikau vieną. Vaidinu dviejuose spektakliuose. Socialiniams projektams taip pat paskelbiau pertrauką. Tad čia tikriausiai tik iš šalies viskas taip įspūdingai skamba. Gyvenime viskas atrodo paprastai – aš mėgstu turėti daug laisvo laiko, tylos akimirkų, dienų, kai nereikia nieko daryti ir niekur eiti. Nemėgstu skubėti ir būti nuolat užimta – tai tokia iliuzija, kuri man asocijuojasi su bėgimu nuo pačios savęs. Nieko gero.

– Ką šios veiklos davė ir kuo jos svarbios tau kaip asmenybei?

– Čia labai plati tema. Manau, kad tai, kas esu dabar, yra daugelio šių veiklų rezultatas. Turiu daugiau patirties, žinių, drąsos, paprasčiau žiūriu į daugumą dalykų – vien dėl to, kad išdrįsau save realizuoti vienur ar kitur.

– Kam šiuo metu skiri daugiausia laiko?

– Daugiausia laiko šiuo metu skiriu savo kūrybai ir vidiniam kūrėjui. Daug svarstau, ką norėčiau kurti, kaip, kokios temos man įdomios. Kalbuosi su savo baimėmis, vidiniais drakonais, bandau atsikratyti nuostatų, kurios atėjo ne iš manęs, o iš aplinkos, identifikuoti tas, kurios trukdo, ir mandagiai jų paprašyti palikti mano galvą ramybėje (šypsosi).

– Šią vasarą parašei knygą pavadinimu „Vyvenimas“. Kada ir kaip atsirado pirmoji mintis parašyti knygą?

– Prieš kelerius metus. Supratau, kad gyvenime sukaupiau nemažai patirties, kuria norėčiau pasidalyti su žmonėmis. Bandžiau tai daryti feisbuke, laidose, bet niekur tai netilpo! Suvokiau, kad tai turi būti knyga. Bet tai atidėliojau – nepatogu, nedrąsu, keista, kvaila. Man labai padėjo sekėjai, kurie labai dažnai užsimindavo, kad norėtų perskaityti mano knygą. Mano draugų nenuilstamas tikėjimas manimi taip pat labai drąsino. Be to, sutikdavau daug žmonių, kurie man pagiežingai sakydavo: „Smagu tau, kad taip pasisekė gyvenime“, jaunos merginos man rašė laiškus, kaip norėtų būti mano vietoje. Supratau, kad čia yra šioks toks neaiškumas – užsimaniau žmonėms papasakoti, kas mane suformavo, kokias kliūtis man teko įveikti tam, kad būčiau ten, kur esu šiandien.

– Dažnai sakoma, kad knygose atsispindi dalis rašytojo pasaulėžiūros, jausmų ar išgyvenimų. Kas sudėta tavo knygoje?

– Ten sudėtas mano vyvenimas. Parašiau viską, ką maniau, kad privalu perduoti ar įgarsinti žmonėms. – Ar neišgyvenai to jausmo, kad rašydama tarsi atidavei dalelę savęs?

– Aš ne dalelę atidaviau – o labai labai didelę dalį. Iš dalies jaučiuosi dabar tuščia. Bet gamtoje nuolatos vyksta tėkmė – po viską sušaldančios žiemos vis tiek pražysta gėlės. Taip ir žmogaus kūrybinis šaltinis – jeigu negailėdamas pasidaliji, sukuri, atiduodi, kurį laiką išgyveni tuštumą, kuri vėliau ima gražiai ir vaisingai pildytis naujomis temomis, mąstymu, žanrais.

– Sakei, kad rašei visą vasarą. Kas buvo sudėtingiausia kūrybiniame procese?

– Sudėtingiausia buvo tiesiog imti ir rašyti. Tai truko ilgiausiai. Kelerius metus dėliojausi mintyse sakinius, pasakojimus, istorijas, tad, kai pagaliau pasiryžau tai daryti, man nebuvo abejonių ar spėlionių, apie ką rašyti. Buvo puikių dienų, kai švytėdavau iš laimės nuo to, ką parašiau. Ir sunkesnių, kai atrodė, kad viskas, ką rašau, yra šūdas. Bet, pasikalbėjusi su draugais, kurie irgi kuria, supratau, kad tai natūrali kūrybinio proceso kreivė. Tik kai pats esi jos blaškomas, tai priimti reikalinga didelė valia ir stiprybė.

– Kada prasidės knygos pristatymo renginiai ir galėsime matyti ją knygynų lentynose?

– Jau išsirinkau leidyklą. Džiaugsiuosi, jeigu knyga pasirodys jau lapkritį ar gruodį.

– Ko tikėjaisi rašydama savo knygą?

– Tikiuosi, kad ji paskatins žmones kalbėtis tarpusavyje mano paliestomis temomis. Norėčiau, kad atsirastų daugiau atvirumo ir taikos, savęs bei kitų priėmimo. Norėčiau, kad žmonės, perskaitę knygą, sugalvotų su kuo nors susitaikyti ir pajustų paprastą meilės viskam, kas vyksta ar įvyko, jausmą. Aišku, labai labai noriu, kad parduotume tiražą. Tai reikštų, kad aktualu, reikia, smagu! Labai džiaugčiausi, jeigu žmonės man pasakytų: „Tai, ką tu parašei, man yra labai artima“ arba „Tai pakeitė mano požiūrį į vieną ar kitą dalyką.“

– Ką paminėtum kaip didžiausią savo pasiekimą profesinėje veikloje? O ką įvardytum kaip didžiausius gyvenimo pasiekimus?

– Profesinėje veikloje, manau, kad yra du didžiausi pasiekimai – kad visiškai įveikiau scenos baimę ir kad pagaliau parašiau knygą. O gyvenimo pasiekimai – kad pagaliau išmokau plaukti ir kad aplink mane yra nuostabūs, šilti žmonės, su kuriais jaučiuosi saugi, rami bei mylima. Nežinau, ar aš pritraukiau, ar jie kažkaip patys atėjo.

– Ar panašiai įsivaizdavai savo ateitį prieš, pavyzdžiui, dešimt metų arba kai buvai maža mergaitė?

– Aš visada buvau žmogus, turintis didelių svajonių. Kai buvau maža mergaitė, labai norėjau kalbėti apie tai, kas mane skaudina, kas atrodo nesąžininga, o kai užaugau, gavau mikrofoną ir eterį ir, manau, kad puikiai vykdau tos mergaitės misiją.

– Kokie kiti projektai planuose po knygos išleidimo?

– Toliau planuose – dvasinė ramybė ir vingiuotas kūrėjo kelias (šypsosi).

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top