Rašė Jurgita Kviliūnaitė
„Aš esu gėjus“, – atsistojęs iš savo vietos pilnai salei drąsiai rėžia žmogus, kuris iš tiesų yra visai ne toks. „Aš irgi esu gėjus“, – nedrąsiai ištaria moteris, kuri tikrai nepriklauso seksualinėms mažumoms. Ir taip pamažu visa salė atsistoja ir prisipažįsta, kad yra gėjai.
Tai trumputis kvailoko Holivudo filmo su laiminga pabaiga epizodas. Pavadinimo ir kitų siužeto vingrybių neprisimenu, nes tokius filmus dažniausiai žiūriu gamindama pietus, vakarienę arba valydama grybus. Na, kai nieko rimto negali žiūrėti, bet norisi, kad kažkas fone bambėtų.
O dabar pamėginkite įsivaizduoti panašią situaciją realybėje. Lietuvoje, XXI a. Be šansų, ar ne? Turiu daugybę bičiulių, kurie priklauso vadinamosioms seksualinėms mažumoms. Visi jie – be proto talentingi, išvaizdūs, kruopščiai besirūpinantys tiek savo išore, tiek vidumi. Didžioji dalis jų – daugiau ar mažiau pripažinti menininkai ar popkultūros pasaulio atstovai, turintys mažesnę ar didesnę gerbėjų armiją. Ir – didžiulę auditoriją, nes yra nuolat apsupti žiniasklaidos dėmesio, kurie seka kiekvieną, atsiprašant, pirstelėjimą.
Drabužių dizaineriai, stilistai, floristai, šokėjai, aktoriai, dainininkai, režisieriai… Apie daugelio jų seksualinę orientaciją puikiai žino arba bent numano tiek žiniasklaida, tiek visuomenė. Bet ar pamenate dar bent vieną savo seksualinę orientaciją viešai deklaravusį žinomą žmogų, be šviesaus atminimo politiko ir žurnalisto Roko Žilinsko, popdainininko Ruslano Kirilkino ir jaunojo kino režisieriaus Romo Zabarausko? Beje, pastarasis ne tik nebijo kalbėti viešai, bet ir kitus privertė tai daryti prieš metus išleistoje knygoje „Lietuva atsiskleidžia. 99 LGBT+ istorijos“. Knyga nesulaukė pernelyg didelio atgarsio žiniasklaidoje ir visuomenėje, kaip buvo galima tikėtis. Bet galbūt tai, kad feisbuke nemirguliavo prakeiksmai knygos autoriui su necenzūrine leksika, kaip tik ir demonstruoja šiokią tokią visuomenės brandą? Arba mano socialiniame burbule neliko vietos tokiems tipams, kurie absoliučiai negali priimti jokios informacijos apie LGBT+…
Beje, Romas neseniai feisbuke prisipažino, kad knygoje esančias istorijas pats cenzūravo išbraukdamas pačius jautriausius dalykus. „Tai padariau siekdamas apsaugoti knygos herojus, kurie dažnai taip viešai kalbėjo pirmą kartą. Nenorėjau manipuliuoti ir įgaunant pasitikėjimą išgauti kuo atviresnius pokalbius, kurių pašnekovai vėliau gailėtųsi. Yra ir kita priežastis. Nesinorėjo, kad mūsų istorijos būtų tokios, kokios dažnai pateikiamos bulvarinėje žiniasklaidoje: skandalingos, persmelktos tragiškumo arba provokacijos. Tai galima pavadinti kančios pornografija, nes už galimybę sulaukti viešos empatijos turi parduoti savo kaip aukos pozicijos pasakojimą. Bet juk žmogus niekada nėra vien tik auka. Jis dar turi ir savo pomėgius, požiūrį į gyvenimą, svajones, draugus… Man norėjosi perteikti tą žmogiškumą, kuris žiniasklaidoje dažnai pasimeta“, – rašė R.Zabarauskas.
Ir tai turbūt esminė priežastis, kodėl žinomi žmonės taip bijo pasakyti tuos tris stebuklingus žodžius: „Aš esu gėjus (lesbietė, transvestitas, transseksualas).“ Tiek mažai, o kartu ir tiek daug. Net ir pačių bulvariškiausių žiniasklaidos priemonių žurnalistai, ko gero, nepultų iš karto po šio prisipažinimo klausinėti, su kuo ir kada jie TAI darė, apsidžiaugę klikus ar žiūrovus generuojančia žinia. Tačiau paskui apie tai primintų kiekviename žingsnyje, prie prisipažinusiojo nuolat kabindami etiketę „seksualinės orientacijos neslepiantis (-i)“ arba garsiai spėliodami, su kuo tas drąsuolis yra užmezgęs santykius.
Tai ir žaidžia visi toliau tas slėpynes, o mūsų visuomenė ir toliau homofobiškėja. Beje, ne be rusų propagandistų pagalbos. Sakysite, kuo čia jie dėti? Įsijunkite rusų kanalą, pažiūrėkit bent vieną TV laidą ar žinias ir suprasite. Jie net naują terminą sugalvojo – „Gejropa“…
Ir tai veikia, patikėkit. „O kodėl Jurga tuos py….us palaiko?“ – tokia fraze rusų kanalus dievinanti giminaitė įvertino mano nuotrauką feisbuke iš Amsterdame vykusių „Pride“ eitynių, kurioje įsiamžinau su dviem aukštais transvestitais. Ji gyvena provincijoje ir transvestitus matė nebent per televiziją, tačiau vis tiek „žino“, kad tai yra absoliutus blogis.
O dabar įsivaizduokite: Vilnius, Gedimino prospektas, 2050- ieji. Mieste vyksta gėjų paradas. Visi atsipalaidavę, garsiai groja muzika. Užuot burnojęs ant eitynių dalyvių, kad šie trikdo eismą, iš autobuso iššokęs ūsuotas pagyvenęs vairuotojas prisijungia ir ima šokti kartu su parado dalyviais. Fantastika, ar ne?
Pamatę tokį vaizdą Amsterdamo eitynėse su bičiuliu čiupome telefonus ir ėmėme filmuoti. O paskui draugas liūdnai konstatavo: „Turbūt nesulauksime to laiko, kai panašų vaizdą bus galima pamatyti Vilniuje.“ Įdomumo dėlei pridursiu, kad mano bičiulis nepriklauso seksualinėms mažumoms. Be to, jis jau ir nebe jaunuolis – už poros metų sukaks keturiasdešimt.
Esu įsitikinusi, kad „37O“ skaitytojų tolerancija taip pat neturi ribų. Dėl šios priežasties rašome ir ateityje rašysime apie tuos LGBT+ bendruomenės narius, kurie aktyviai veikia kultūros lauke ir nebijo kalbėti apie tai, kas svarbu. Šį kartą šnekučiuojamės su sociologijos profesoriumi, Lietuvos mokslo premijos laureatu ir kultūros tyrinėtoju Artūru Tereškinu, kuris mūsų žurnalo skaitytojams pristato naują savo knygą „Nesibaigianti vasara“. Skyrėme vietos ir „LGBT+“ festivaliui „Kreivės“.
Be to, šiame numeryje rasite interviu su JAV gyvenančiu režisieriumi Tomu Vengriu, kuriantį jo paties prisiminimais apie Lietuvą paremtą filmą „Gimtinė“, aktoriaus Mariaus Repšio įspūdžius iš „Šventojo“ filmavimo užkulisių, rašytojos amplua išmėginusios Beatos Tiškevič pamąstymus apie naują gyvenimo etapą ir daug kitų straipsnių. Šiltų ir prasmingų rudens akimirkų su „37O“. Iki pasimatymo spalį!