Lietaus žemėje

Nuotraukos ir tekstas Auksės Podolskytės

Kavos aparatas purškia, čiužena laikraščių puslapiai, šilta. Už lango atsidaro krautuvėlės, atvežamos prekės. Santjago de Kompostelos senamiestis, Zona vieja, dar tik bunda. Atsiveria durys ir į kavinę įžengia keli šviesiaplaukiai vyrai su lazdomis rankose ir kuprinėmis ant pečių. Piligrimai, pagalvoju. Priešais mane viena po kitos ant baro išsirikiuoja keturios lėkštelės, kur po minutės garuoja café con leche, arba kava su pienu, populiariausias karštasis gėrimas Ispanijoje.

Vyresnio amžiaus padavėjas su manimi nedaugžodžiauja, tik tarsteli: „Uno cincuenta.“ Sumoku pusantro euro ir mūsų bendravimas baigiasi, o tuo metu prie naujų lankytojų puodelių pričiuožia lėkštutė su krūva palmeritas sausainių. Pusryčiai Ispanijoje dažniausiai saldūs ir, palyginti su sočia kiaušiniene, kuklūs. „Buenos dias“, – sakau sau, diena prasideda. Begurkšnodama kavą pagalvoju, kad žmonės čia, Santjage, kurį vietiniai sutrumpintai vadina lyg Čilės sostinę arba tiesiog Kompostela, turi laiko išgerti kavos. Mieste nėra nė vieno didžiojo kavos išsinešti tinklo, todėl gatvėje popieriniais puodeliais ginkluotų praeivių nepamatysi. Žmonės įpratę kavos gėrimu mėgautis – tai proga susitikti su draugais, pakeliui į darbą stabtelėti ir perversti laikraštį (vyresni žmonės vis dar perka ir skaito popierinę spaudą) ar pabūti vienam su savomis mintimis. Ar tai pasipriešinimas šiuolaikinėms madoms? Nemanau, greičiausiai tiesiog malonus įprotis ir būdas socializuotis, kurio nesinori keisti net ir tada, kai regiono ir apskritai šalies ekonomikos situacija nėra gera. Praėjusiais metais Galisijos gyventojų nedarbo rodiklis buvo aukščiausias iš visų Šiaurės regionų (Astūrija, Kantabrija ir Baskija), tačiau vis tiek mažesnis nei šalies pietinėje dalyje, Kanarų salose ar Afrikos žemyne esančioje Seutoje.

Pradžia

Ispanijos šiaurės širdyje – Santjago de Komposteloje – praleidau kiek daugiau nei dešimt mėnesių, savanoriavau. Kiekvieną dieną šiltuoju laikotarpiu, arba turistų sezonu, girdėdavau ar matydavau atžygiuojančius piligrimus – išvargusius, dainuojančius, permirkusius nuo lietaus. Kadangi gyvenau San Pedro rajone, mano manymu, jaukiausioje miesto dalyje, besiglaudžiančioje prie senamiesčio, žygiuotojus sutikdavau nuolat – eidama į šalimais esančią kepyklą, laukdama autobuso stotelėje ar tiesiog besižvalgydama pro balkoną. Šv.Jokūbo kelią nuėję piligrimai mieste ilgai neužtrunka. Visas jėgas atidavę pakeliui, per porą dienų atsigauna ir traukiniu ar lėktuvu keliauja namo. Vieną dvejus metus po pasaulį keliaujančią moterį, ėjusią dalį Kelio, buvau priėmusi keletui dienų apsistoti pas save, po to Keliu ėjo mano draugai. Greitai persisotinusi piligrimystės nusprendžiau, kad tol, kol čia gyvensiu, prie žygiuotojų būrio tikrai neprisijungsiu. Galisijos regionas yra kur kas daugiau nei tik El Camino de Santiago, kaip kad Ispanija yra daugiau nei paelija, sangrija, korida, siesta ir flamenkas. Ispanija yra labai skirtinga, kiekvienas regionas – lyg atskira šalis. Užtenka prisiminti tai, kad čia yra keturios oficialios kalbos. Rašydama „kalba“ būtent ją, o ne dialektą, turiu omenyje. Geriau nesuklysti – vietiniai kaipmat įsižeis. Jei nors kiek suprantate ispaniškai, gana greitai pastebėsite, kad gatvių pavadinimai, meniu ir įvairios iškabos šiame šiaurės rytuose esančiame regione parašyti ne bendrine kalba, o kita. Žmonės čia vartoja vietinę galisų kalbą. Apie baskų ar už nepriklausomybę aršiausiai kovojančių katalonų kalbą daugelis yra girdėję, tačiau galisų, esu tikra, girdėta nedaugeliui. Gallego stipriai primena portugalų. Joje gausu garso „š“, kuris rašomas „x“, prie daugelio bendrinės ispanų kalbos žodžių pridedama priesaga „ińo”. Vietiniai draugai visuomet sakydavo, kad supranta portugališkai. Susikalbėjimas vyksta šitaip: portugalai kalba portugališkai, o galisai – galisų kalba. Priežastis ta, kad anksčiau Galisijos regionas ir Šiaurės Portugalija buvo viena valstybė, kur visi kalbėjo viena kalba. Vietiniai iki šiol jaučia simpatiją kaimynei ir būtent ten vyksta atostogauti. Be to, Portugalijoje pigiau. Portas, iki kurio nuo Santjago nuvažiuoti automobiliu galima per keletą valandų, dažnai tampa vieta praleisti savaitgalį, o Madeira, Lisabona ar Portugalijos pietūs ilgesnių atostogų taškais. Ne tik kalba sieja galisus ir portugalus, bet ir melancholiškas ilgesys, vadinamas saudade. Portugalai sentimentus tam, kas buvo, arba tam, kas toli, yra plačiai apdainavę. Nostalgiškiems jausmams žmogui, kurio nebėra, vietoms, kurios toli, ateičiai, kuri neaiški, ar įvykiui, kuris nebepasikartos, apibūdinti galisai naudoja žodžius saudade ir morrińa. Abu jie yra sinonimai, tačiau morrińa nurodo į ilgesį tėviškei ar tai, kas su ja susiję. Nemaža dalis galisų skirtingais laikotarpiais emigravo į Lotynų Ameriką, Europą, o vėliau į kitas Ispanijos vietoves dėl sunkių gyvenimo sąlygų regione, todėl sąvokos apibūdina tais laikais atsiradusią vidinę būseną. Išvykę vyrai paliko savo vaikus ir žmonas, kurios, kaip rašė žymi vietos poetė Rosalia de Castro, tapo gyvų ir mirusių našlėmis.

Adaptacija

Apsiprasti ir pasijusti „vietine“ Santjage nebuvo labai sunku. Ilgainiui gatvėse atsirado pažįstamų veidų, mintinai žinojau netgi išmaldos prašytojus. Šiame nedideliame beveik 100 tūkst. gyventojų turinčiame mieste man svarbiausia buvo išmokti bendrinę (kastilų) kalbą, nes daugelis gyventojų angliškai kalba taip, kad pašnekėti daugiau, nei kaip kam sekasi, nepavyksta, nekalbant apie vyresnius žmones, kurie apskritai dažnai kreipiasi vietine kalba (galisų). Iki dabar prisimenu tą kartą, kai pirmąkart atvykau į centrą, kuriame savanoriavau. Nepaisant šlykštaus oro tą dieną, mano būsimas kolega, kuris turėjo kalbėti angliškai, iš tikrųjų vargiai galėjo papasakoti, ką veiksiu. Pastaraisiais metais šios kalbos mokosi visi, kas netingi. Tuo pati įsitikinau suaugusiesiems vesdama pasikalbėjimus anglų kalba ir keletą mėnesių privačiai šios kalbos mokydama vaikus. Mano jauniausia mokinė buvo trimetė, o vyriausias – virš 70 metų pensininkas. Anglų kalbos stovyklos, „Baby English“ užsiėmimai, papildomos pamokos – organizuojama labai daug veiklų vaikams, skirtų susipažindinti su anglų kalba. Apskritai, ispanai į savo atžalų išsilavinimą ne tik investuoja nemažai pinigų, bet ir apkrauna kita popamokine veikla. Pamenu, kaip aštuonmetė Carmen sakė neturinti laiko ateiti į centre mano organizuojamus užsiėmimus, nes kiekvieną dieną po pamokų lanko būrelius. Su kitos aštuonmetės mama susitarėme, kad anglų kalbos pamoką vesiu vienąkart per savaitę, nes kitomis dienomis jos duktė Carlota užsiėmusi. Tai tik keli pavyzdžiai.

Prisitaikyti prie vietos gyvenimo būdo reiškė perimti tam tikrus įpročius, pavyzdžiui, vėliau keltis, vėlai grįžti namo ar dažnai lankytis kavinėse ir baruose. O kaip nesilankysi, kai net kaimeliuose yra bent po vieną kavinę, o mieste jų pilna ant kiekvieno kampo! Čia niekas neina į svečius (jei ir ateina, tai nenusiauna batų), nes susitinkama kavinėse ir baruose. Ispanijos kavinių kultūra neatsiejama nuo tapas, vieno ar kelių kąsnių užkandžių, kurie, akcentuoju, Galisijoje ir dar keliuose Ispanijos regionuose prie gėrimų tradiciškai yra nemokami. Prie kavos patiekiamas puraus biskvitinio pyrago gabalėlis (isp. bizcocho esponjoso) ar, tarkime, dvi churros, apibarstytos cukrumi. Prie gaiviųjų ar alkoholinių gėrimų įprastai atnešama sūdytų žemės riešutų, alyvuogių ar bulvių traškučių. Tačiau restoranuose ar užkandinėse tapas būna kur kas kūrybiškesnis ar sotesnis užkandis – nedidelė lėkštelė avinžirnių troškinio, ispaniško mėsos, žuvies ar daržovių pyrago (isp. empanada) gabalėlis. Kai kuriose užeigose tapas galima pasirinkti ar, be abejonės, nusipirkti. Užkandis, persmeigtas mediniu pagaliuku, turi kitą pavadinimą – pinchos. Taigi po poros gėrimų ir keleto užkandžių dažnai net nevakarieniaudavau. Maistas čia labai svarbus, prie stalo praleidžiama nemažai laiko, todėl ir suvalgoma daug.

Pastebėjimai

Po kurio laiko priėjau išvadą, kad tarp Galisijos ar netgi visos Ispanijos šiaurės pakrantės galima rasti panašumų su Lietuva. Iki šiol taip manau. Įsivaizduokite ispanišką Lietuvos versiją: žaluma ir miškai lieka, tik pridėkite šiek tiek daugiau ir aukštesnių kalvų, vandenyno gaudesio ir didesnių kriauklių pakrantėse. Žmonės palyginti su Andalūzijos gyventojais, kur kas santūresni, svetimų žmonių taip paprastai neprisileidžia. Žiemą čia šaltoka, tačiau sniego nėra, o jei būna, tai pasninga valandą ir lengvu baltu sluoksniu padabinta katedra ar senamiestis kaipmat atsiduria socialiniuose tinkluose. Kiekvienas sutiks, kad Galisijoje oras kaprizingas, – regioną galima vadinti lietaus žeme. Todėl pagrindinis aksesuaras mieste yra skėtis. Kai kas gali nustebti kavinėse, parduotuvėse, bankuose ir kitur išvydęs specialius stovus – dėklus skėčiams, kai kur jie netgi rakinami. Užraktas ne veltui, mat skėčius paprasta supainioti. Apskritai geriausia į šią apsaugą nuo lietaus daug neinvestuoti. Vietiniai Galisiją vadina vieta „onde a choiva é arte“ (liet. kur lietus yra menas). Menas ar ne menas, keliaujančiajam ne taip svarbu. Faktas, kad Santjago de Kompostela yra vienas lietingiausių miestų Europoje, aktualesnis. Tik nereikia baimintis. Oras mieste keičiasi labai dažnai: po lietaus pasirodo saulė, o po to gali būti, kad pakapsės ir vėl. Juokinga, tačiau vos išvykus iš miesto oro sąlygos kaipmat pasikeičia. Taigi oro kaprizai įveikiami.

Prieš atvažiuodama į Galisiją maniau, kad vasaros savaitgalius galėsiu leisti maudydamasi. Deja, naiviai apsirikau. Nors iki vandenyno nuvažiuoti galima per pusvalandį, tačiau vanduo jame ledinis. Dažniausiai visą laiką leisdavau ant smėlio, tačiau nė karto nenusivyliau, nes paplūdimių ir pakrančių grožis pakeri. Tiesa, nuvažiuoti iki kai kurių paplūdimių galima tik automobiliu, todėl iki šiol žymusis Playa de las Catedrales paplūdimys taip ir liko neaplankytas.

Šiaurės rytuose esančio regiono žaluma hipnotizuoja. Miškai, kur medžiai apraizgyti vijokliais, atrodo tarsi neįžengiamos girios iš filmų. Žinomiausias ispanų režisierius Pedro Almodóvaras, kurio patys ispanai nemėgsta, dalį savo naujausios juostos, kurią praėjusiais metais rodė Lietuvos kino teatrai, filmavo Galisijoje. Komentuodamas filmą „Chuljeta“ (Julieta, 2016) jis sakė, kad Galisijos peizažas dėl turimo dramatiškumo ir stiprybės yra lyg atskiras filmo veikėjas. Žiūrint šį filmą man kaipmat sukilo prisiminimai. Redes miestelyje filmuodamas P. Almodóvaras sudėjo nemažai Galisiją reprezentuojančių ženklų: parodė atšiaurų mažakalbių vietinių charakterį, į svetainės lentynas sustatė vietinę „Sargadelos“ keramiką, o vieną iš pagrindinių veikėjų, kaip tuo metu regione buvo įprasta, pavertė žveju. Nuo Franko diktatūros laikų (jis, beje, kilęs iš Galisijos) vyraujančios nuostatos, kad regionas agrarinis ir atsilikęs, o jo gyventojai – kaimiečiai, dar gajos. Tiesa, anksčiau pagrindinės veiklos regione buvo žvejyba ir žemdirbystė, tačiau laikui bėgant situacija pasikeitė. Apskritai kiekvieno regiono gyventojai randa, kaip pašiepti likusius. Pavyzdžiui, baskams dėl anksčiau teroristinės organizacijos ETA įgyvendintų sprogdinimų ir ginkluotų išpuolių vis dar retkarčiais priklijuojama teroristų etiketė. Visus stereotipus apie Andalūzijos, Baskijos ir Katalonijos gyventojus gana gerai atskleidžia dvi populiarios ispaniškos komedijos „Ispaniška afera“ (Ocho apellidos vascos) dalys. Kalbama, kad trečiojoje sagos dalyje gali būti pašiepiama Galisija.

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top