„7O cm³ of Your Chest“: Berlynas, hardcore, politika ir estetika

Rašė Jorė Janavičiūtė

Zlatos Burgerovos nuotr.

Berlyne įsikūrusi lietuvių grupė „70 cm³ of Your Chest“ savo žanrą feisbuko „Apie“ skiltyje apibrėžia kaip post-something, nors dažniausiai jie priskiriami prie hardcore scenos. Susitikome su grupės nariais – bosiste Justina ir gitaristu bei vokalistu Arnu – nedideliame Frydrichšaino rajono knygyne įsikūrusioje beigelinėje. Kiek neįprasta erdvė susitikti su tokio žanro grupe? Ir pati grupė kiek neįprasta. Kalbamės.

– Kada ir kodėl atvykote į Berlyną?

Arnas: Atvykome prieš metus.

Justina: Aš asmeniškai konkrečios priežasties persikraustyti į Berlyną neturėjau, tiesiog jaučiau, kad turime čia būti. Niekada nebuvau tas žmogus, kuris skundėsi, kad Lietuvoje nuobodu ar nėra ką veikti, kad nėra perspektyvų. Manau, kad erdvės naujiems dalykams, veikloms Lietuvoje kartais netgi daugiau negu čia.

Arnas: Ir tiesiog nenorėjome užsibūti vienoje vietoje.

Justina: Berlynas greičiausiai nėra mūsų paskutinė stotelė. Tikimės, kad jų bus daugiau.

– Kodėl būtent į Berlyną, o ne Londoną ar kažkur kitur?

Arnas: Buvo labai daug pasirinkimo variantų. Mes svarstėme ir apie Niujorką, Oslą, Paryžių, Reikjaviką ir kitus miestus. Tuomet pagalvojome – kodėl gi ne Berlynas? Arti, pigu, paprasta su kalbomis – visi kalba angliškai, muzikos scena, kuriai mes priklausome, čia yra plati.

– Kaip jums čia sekėsi įsitvirtinti, kai atvykote? Kas buvo kitaip nei Lietuvoje?

Justina: Berlyno hardcore muzikos bendruomenė turbūt yra didžiausia Europoje. Ją vis dar sunku aprėpti. O Vilniuje mes beveik viską žinome, yra bene vienintelė koncertų vieta. Kai vien Berlyne galima padaryti kelių dienų turą koncertuojant skirtingose vietose. Tarsi norėtųsi sakyti, kad pradžioje, kai atvykome, buvo sunku, bet iš tiesų – nebuvo. Viskas įvyko labai natūraliai. Atvažiavome – lengvai radome butą, Arnas susirado darbą, po to aš, pradėjau tatuiruoti, susiradome būgnininką… Manau, čia yra būtent Berlyno dalykas. Šiame mieste paprasta gyventi.

– Kuo visa Berlyno hardcore scena, neskaitant dydžio, žinoma, skiriasi nuo lietuviškos?

Justina: Skirtumus pradėjome matyti ne taip seniai ir dar su jais mėginame susipažinti. Mes vis tiek čia esame užsieniečiai, negalime visko suvokti iki galo. Mus taip pat riboja kalbos barjeras. Atėjo toks suvokimas, kad esame tam tikri  autsaideriai visur, nes nebegalime savęs priskirti nei Berlyno, nei lietuviškai bendruomenei. Didelis skirtumas tas, kad čia hardcore scenoje vyrauja radikalios kairiosios pažiūros. Kadangi esame lietuviai, turime visai kitą požiūrį į tai. Vokietijos jaunimas nematė tokio komunizmo, kokį matė mūsų tėvai ir seneliai. Jie dažnai suvokia tai kaip absoliutų gėrį, vienintelį įmanomą pasaulio modelį. Mes su Arnu labai skaudžiai į tai reaguojame. Ir tai vyksta ne tik Berlyne, bet ir kituose Vokietijos miestuose.

Arnas: Pradžioje galvojome, kad tai tik keli žmonės, su kuriais susipažinome. Vėliau teko labai daug koncertuoti – per penkis mėnesius Vokietijoje surengėme tris turus. Sutikome vis daugiau ir daugiau žmonių su tokiomis pažiūromis ir supratome, kad tai vyraujančios politinės pažiūros. O Lietuvoje hardcore scena, palyginti su Vokietija, yra apolitiška. Tik pankroko grupės kažkiek politizuodavo savo tekstus…

Justina: Ir tas politizavimas būdavo labai lokalus. O čia komunizmas yra the new cool. Viskas su tuo siejama, būna labai daug demonstracijų, paramos koncertų, muzika yra su tuo siejama. Dėl to jaučiamės šioks toks andergraundas andergraunde. Mes grojame šios scenos muziką, tačiau patys nesame jos bendruomenės dalis. Dar ne iki galo suvokėme, kaip galėtume išreikšti savo galbūt nepopuliarią poziciją.

– Kaip per muziką gali būti išreiškiamos pažiūros?

Justina: Man patinka ieškojimo procesas. Politinius žodžius dainai sukurti labai lengva. Bet tai yra labai tiesmuka. Mes to nenorime. Tai nėra mūsų stilius. Manau, įvairios organizacijos dabar yra atviros muzikai. Tik galbūt kartais yra baugu bandyti tai, kas dar neišbandyta.

Arnas: Pavyzdžiui, jungti savo veiklą prie organizacijų, kurių veiklą tu propaguoji, pvz., feministinių, žmogaus ir gyvūnų teises palaikančių organizacijų.

Justina: Pavyzdžiui, yra žinomas hardcore scenos tinklaraštininkas Miss the Stars. Jis vieną ar du kartus per metus padaro jam patikusių grupių dainų compilation. Šią vasarą į tokį buvome įtraukti ir mes. Jo idėja buvo ta, kad visa suma už internete parduotas skaitmeninių albumų kopijas bus paaukota seksualinės prievartos aukas remiančiai organizacijai. Tai jau yra politinis žingsnis. Grupės prie to prisideda. Tai yra žinutės skleidimas. Tai parodo, kas mes esame ir už ką kovojame.

– Ką jums svarbiausia perteikti savo muzika?

Arnas: Čia būtų galima pereiti prie klausimo apie mūsų grupės pavadinimą. Jį sugalvojo Justina. Mes nuo pat pradžių su Justina mąstėme, kad mūsų grupės muzika bus konceptuali. Kad tai nebus tiesiog albumai, kurie susideda iš atskirų dainų, kad tai bus istorijos. Kad dainos bus susijusios ir pasakos istoriją. Galbūt aš grupėje esu labiau emocionali dalis, ji – racionali. Mes žinojome, kad jei ir keisis kiti grupės nariai, mes su Justina vis tiek liksime grupės branduoliu. Todėl ir į grupės pavadinimą norėjome įdėti dalelę savęs – savo širdies. Kai ji pasiūlė pavadinimą, man iškart labai patiko. Tai labai asociatyvus ir kartu stiprią emociją skleidžiantis pavadinimas.

Justina: Yra ir mokslinė dalis. „70 cm³“ yra kraujo kiekis, kurį širdis išstumia vienu dūžiu.

– Minėjote, kad jūsų grupės muzika yra konceptuali. Gal galite daugiau papasakoti apie tai?

Justina: Mes grupėje labai pasiskirstę pareigomis. Arnas rašo muziką – aš prie jo prisidedu labai nedaug, nes iš tiesų nelaikau savęs muzikante, man nėra labai svarbi atlikimo technika, visiškai pasitikiu jo muzikine estetika. Aš esu atsakinga už visą vizualinę pusę ir dainų žodžius. Kiekviename albume pasirenkame kitą idėją, konceptą ir bandome jį išpildyti. Pirmas albumas labai susijęs su mūsų pavadinimu – emocine ir racionaliąja puse. Pasirinkome kūno anatomijos motyvą, kalbėjome apie tai, kaip emocija yra priklausoma nuo kūno, kad tai nėra atskiri dalykai.

Kurdami antrą albumą labai daug mąstėme apie chaosą, tamsą, erdves. Daugumai chaosas asocijuojasi su netvarka, stresu, nežinomybe. Aš pradėjau apie jį galvoti, domėjausi astrofizika, skaičiau apie chaoso teoriją ir pradėjau galvoti, kad chaosas tiesiog yra tokia tvarka, kurios mes nesugebame suprasti. Kai žmogus kažko nesupranta, pradeda to bijoti, jam tai sukelia nerimo būseną. Taip pat mes naudojome tuščios erdvės, tamsos motyvus tiek dainų žodžiuose ir vizualikoje. Tuščia erdvė irgi sukelia pasimetimo, nesaugumo jausmą. Ji sukuria pasaulį tokį, kokį mes matome. Pirmosios dainos pavadinimas yra „Heaven“, paskutinės – „Earth“. Visas albumas yra kaip perėjimas, ryšys tarp abiejų. Esu ateistė, „Heaven“ man nėra rojus. Tai metafora, padedanti apibrėžti tuščią erdvę (ir kartu jos neapibrėžiamumą). Sakytum tas visas chaosas taip plyšta ir pasklinda…lyg per Didįjį sprogimą.

– Arnai, papasakok apie muzikos kūrimą…

Arnas: Prieš rašydamas muziką paprastai jau labai gerai žinau, kokia yra viso albumo idėja. Man apie muzikos kūrimą labai sunku kalbėti. Tiek kartų, kai reikėdavo, atsisėsdavau kurti, bet galva būdavo visiškai tuščia, nieko nepavykdavo. Artimiausios širdžiai melodijos visada gimsta visiškai netikėtai: einant gatve, rūkant balkone, darantis vakarienę ar geriant arbatą antrą valandą nakties. Tada galvoje suskamba tam tikros natos. Negali tos minties ar garsų paleisti… Labai sunku pasakoti apie muzikos kūrimą ir susiejimą su albumo konceptu. Tai yra tam tikri garsų dažniai, tam tikros aukštos, žemos natos, minorinės arba mažorinės dermės… Tai labai intuityvu. Džiaugiuosi, kai pavyksta sukurti organišką ir harmonišką kūrinį, kuris ir skamba taip, kaip skambėjo mano galvoje prieš jį parašant.

Justina: Kaip filmas, sulipdomas iš kadrų, nufilmuotų skirtingomis dienomis.

– Minėjote, kad lietuvių grupės labai apolitiškos. Ar Berlyne jūs skiriatės nuo kitų tuo, kad esate konceptualūs ir apolitiški?

Justina: Kai per „Swamp Fest“ klausėme kolegų lietuvių grupės „No Real Pioneers“, jų muzika mums skambėjo visai kitaip nei vokiečių grupių. Anksčiau to nepastebėdavome. Tiek jie, tiek mes, patyrėme kitokias įtakas nei vietinės Berlyno grupės. Todėl gali būti, kad į Berlyno muzikos sceną įnešame kitoniškumo. Mes skambame kitaip ir žmonės mums tai sako. Mes patys to nejaučiame, mums tai atrodo normalu. Kai žmonės paklausia, man labai sunku atsakyti, ką mes grojame. Man sunku pasakyti, kad mes grojame hardcore. Aš galvoju, kad mūsų muzika iš dalies yra muzika masėms, nes ji lengvai klausoma, melodinga, gal kiek primena postroką, bet irgi negali taip įvardyti. Vienas draugas mūsų atliekamą muziką apibūdino kaip melodingą, gyvų instrumentų muziką su rėkiančiais vokalais (juokiasi).

– Ir su skaičiais pavadinime.

Justina: Taip (juokiasi). Tai taip pat vienas identifikacinių ženklų. Kitoniškumas pasireikšdavo ir Vilniuje, mes buvome ir ten autsaideriai visai hardcore scenos kultūrai, per daug fashion toje bendruomenėje, nepakankamai kieti.

– Juste, bet kostiumo dizainas yra tavo specialybė, kurios mokeisi…

Justina: Taip. Dabar man jau nėra gėda pripažinti, kad myliu madą. Nemėgstu stereotipų ir nuostatų, kai dvi skirtingos sritys laikomos kontrastingomis ir viena su kita nekoreliuojančiomis. Jei man patinka mada, man turi nepatikti punk. Kodėl negali patikti abu?

– Labai daug koncertuojate. Kaip jums tai pavyko?

Justina: Žmonės dažnai viską įsivaizduoja sudėtingiau nei yra. Taip pat ir turus. Vyrauja įsitikinimas, ypač pogrindyje, kad rengti turus pavyksta tik didelėms, pripažintoms grupėms – ,,čia ne mums“. Tiesa, kad tikriausiai niekas nepasibels į duris su pasiūlymu leistis į Europos turą. Tačiau priklausydami šiai scenai esame privilegijuoti, nes viską galime pasidaryti patys – nuo vinilų leidybos iki turų visame pasaulyje. Tai visiškai realūs ir kiekvienai hardcore grupei pasiekiami tikslai. Manau, kad dauguma grupių nevažiuoja į turus, nes iš anksto yra nusiteikę nesėkmei: iš kur gauti transportą, muzikinį inventorių, kam rašyti dėl koncertų organizavimo, o didžiausias priešas – baimė prašyti pagalbos, kai esi jaunas ir pradedantis. Bet vieną kartą pabandžius nebeatrodo taip baisu.

– Jūs esate pora. Kaip jums sekasi tai suderinti su grupe?

Justina: Mums yra labai lengva, nebereikia derinti planų. Atkrenta problema, kad reikia praleisti laiko su savo artimu žmogumi. Žodžiu, labai patogu. Bet kada galime pasikalbėti, pulti kažką kurti.

Arnas: Mes nedarome susitikimų, kad pasikalbėtume apie tolesnę grupės veiklą. Mes tiesiog tame gyvename.

 

Christopho Richterio nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

Zlatos Burgerovos nuotr.

„Furyo State Photography“ nuotr.

Apie autorių

Budinti audiovizualinio skyriaus tyrėja

Straipsniai : 11

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top