Atsisveikinimas su idealizmu, susitaikymas su netobulumu

Auksė Podolskytė

Nuotrauka Monikos Penkutės

Poetės, žurnalistės ir dainininkės Indrės Valantinaitės naujausia poezijos knyga iš žalio aksomo. Lyg krėslas sename, vintažu dvelkiančiame kino teatre. Vadinasi ji – „Trumpametražiai“. Nieko nuostabaus, kad po kurio laiko pokalbis pakrypsta apie kiną.

– Nuo pirmos tavo knygos pasirodymo prabėgo kiek daugiau nei dešimt metų. Kaip keitėsi tavo santykis su poezija? Koks jis buvo tada ir dabar?

– Santykis su poezija, manau, nesikeitė. Šioji man buvo ir yra pastabumo menas, ugdantis gebėjimą atpažinti stebuklus greta. Tai šviesos stuburas, burė, kompasas, padedantis įveikti išsipildymo ilgesį, kuris dažnam iš mūsų toks neišvengiamas.

– Tris knygas skiria penkerių metų pertraukos. Kada supratai, kad pasirodys ir trečioji knyga? Ko gero, anksti klausti, bet gal jau turi minčių tolesnei?

– Tikrai ankstoka. Kaskart parašius eilėraštį atrodo, kad šis – paskutinis. Sudėjus eiles į knygą – jausmas toks pats. Įdomus sutapimas, kad išeinanti knyga visad žymi naują etapą. Manau, kad tai knyga apie šviesos ir tamsos santykį kiekviename iš mūsų bei aplink mus ir dėkingumą už suteiktas progas jausti, gyventi. O tai turbūt apskritai daugumos meno kūrinių amžina tema. Skirtingi autoriai skirtingais etapais tiesiog vis kitaip prie jos prieina, tad ką dar atrasiu per artimiausius penkerius metus – nežinau.

– Kaip manai, ką reiškia būti poete šiandien? Ar šiuolaikiniam žmogui kurti poeziją – prabanga, o gal būtinybė?

– Na, čia jau nepasirinksi. Kurti gali tik tada, jeigu kuriasi, o priešingu atveju būtų ne prabanga, o kančia. Gal prabanga ne pati poezija, o laikas, skirtas jai skaityti. Kad ištiestum ranką į poezijos knygą lentynoje, turi būti apimtas gana keistos, nekasdienės būsenos. Šiame vis greitėjančiame laike prabanga yra leisti sau jausti, pajusti, pasikuisti savyje. Tačiau nesutikčiau, kad poezijai skaityti ar rašyti reikia daug laiko. Ne, laikui imliausi yra didelės apimties prozos kūriniai. Šiuo, turbūt vieninteliu atveju poezija itin praktiška – perskaitęs gerą eilėraštį gali gauti tą pačią emociją, minčių šuorą kaip kad po keliatomio romano, skaityto visą mėnesį.

– Kaip jautiesi išleidusi trečiąją knygą? Ar panašiai kaip išleidusi ankstesnes dvi? Gal šis kartas kažkuo kitoks?

Išties kitoks. Dar sunku tiksliai nusakyti, tačiau anksčiau viskas vyko savaime, eilėraščių atėjimas, knygų išleidimas, o dabar tarsi pajutau viso to svorį, atsakomybę. Net pačiai keista, tačiau prieš pasirodant knygai išties jaudinausi. Eilėraščiai turi savo kainą. Pastebėjau, kad kuo žmogus talentingesnis ir produktyvesnis, tuo daugiau jam tenka pakloti. Tad gal ir į gera, kad mane eilėraščiai ištinka gan retai.

– Esi minėjusi, kad ši knyga žymi tavo atsisveikinimą su idealizmu. Kaip įvyko šis pasikeitimas, lūžis?

– Ir dalyvaujant gyvenime, ir stebint aplink vykstančius filmukus. Iki kokių 27-erių tikėjau, kad viskas gali ir netgi turi būti tobula, tiesiog reikia pasistengti. Branda padeda suvokti, kad tobulai paprasčiausiai nebūna. Netobulumas – vienintelis mums įmanomas šiame pasaulyje. Susitaikymas su juo suteikia gebėjimą džiaugtis tuo, ką turi. Perfekcionizmas gali būti vienas labiausiai kankinančių, užknisančių ir trukdančių džiaugtis gyvenimu dalykų.

– Kaip susidėliojo knygos turinys: gyvenimo stebuklai, į antrąją dalį sudėti eilėraščiai apie meilės stadijas, o pabaigoje – netektis?

Tarsi savaime. Buvo minčių pradėti nuo meilių, tarsi atkeliaujant iš „Pasakų apie meilę ir kitus žvėris“. Tačiau net ir meilės eilėraščiai šioje knygoje yra pirmiausia skirti įkvėpimui, gyvenimui ir jo grožiui. Visi skyriai kalba apie tą patį – kad pasaulis tolygiai, tuo pat metu nuostabus ir baisus, kad greta stebuklų visuomet egzistuoja įvairūs baubai.

– Esi minėjusi, kad šioje knygoje atsispindi nepaprastas žmonių gebėjimas pergyventi kelis gyvenimus. Kiek skirtingų gyvenimų esi nugyvenusi?

Kelis. Lankstumas – didelė vertybė. Kiekvieno gyvenimas susideda iš skyrių, o geras rašytojas visad žino, kada jo pasakojimui reikia naujos pastraipos, puslapio…

– Apskritai ar tiki pomirtiniu gyvenimu, reinkarnacija?

Nežinau, niekuo nesu tikra, išskyrus tai, kad visa tikrai nėra matoma, pažinta, kad egzistuoja didi paslaptis. Gal po visko pateksime į kino salę, kurioje dalyvausime savo gyvenimo filmo pristatyme ir už šį kūrinį būsime įvertinti „Oskaru“ arba „Aviete“?

– Knyga „Trumpametražiai“ yra tamsiai žalios spalvos ir aksominė lyg kino salės kėdžių apmušalai. Kaip manai, kiek svarbi knygos išvaizda, pristatymas ir kitos detalės? Atrodo, kad tau tai svarbu.

Man svarbi estetika. Ir kaip patiekalas atrodo lėkštėje, ir net tai, kaip produktai išdėlioti šaldytuve. O ką jau kalbėti apie knygas… Viršelis knygai – kaip suknelė moteriai: turinio nepakeis, bet… Svarbu, kad sudarytų vientisą koncepciją, derėtų su turiniu, papildytų, perteiktų mintį dar net neperskaičius pirmojo sakinio.

– Esi sakiusi, kad tavo poezijos stiliui, išraiškos priemonėms įtakos turėjo nuo pat vaikystės matyti filmai, skaitytos knygos, muzika, sutikti žmonės, aplankytos šalys. Kokie menai, kasdienybės atributai ar kiti veiksniai labiausiai paveikė kuriant šią knygą?

Visa taip pat, tik branginti, lankyti, matyti, klausyti jau šį penkmetį. Kadangi daug kalbu apie pokyčius, trečdalis šios knygos yra parašyta viešbučiuose – laikinumo šventovėse. Labai mėgstu įsitaisyti laukiamajame su gėrimu ir stebėti žmones, skaityti, rašyti, klausytis jų pokalbių nuotrupų.

– Antroji tavo knyga „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“ gana kinematografiška, šioje taip pat ryškios sąsajos su kinu. Vizualumas tau gana svarbus. Koks tavo santykis su kino menu?

Jeigu tik turėčiau talentą, tapyčiau. Eilėraščius pirmiausia pamatau, tik tada išverčiu į žodžius. Kinu domiuosi gana nuosekliai – nuo senųjų filmų ir pirmųjų kino meistrų retrospektyvų iki šviežiausių festivalinių premjerų. Beje, paskutinį lietingą vakarą namuose žiūrėjau F.Fellini „Kabirijos naktys“. Stebėtina, bet vis dar atrandu pražiopsotų nuostabių kūrinių.

Man svarbi ir dailė. Stengiuosi aplankyti kuo daugiau parodų, o kai turiu laisvą pusvalandį, vartau meno albumus. Labai daug visko norisi spėti į save sugerti.

– Tavo eilėraščiai – trumpos istorijos, tarsi trumpametražių filmų siužetai, tad knygos pavadinimo prasmė gana akivaizdi. Ar vis dėlto už to slypi kai kas daugiau? Beje, ar pati žiūri trumpametražius filmus? Gal net kada buvai pagalvojusi apie trumpametražio filmo kūrimą?

Visa knygoje sukasi apie tą banalų laikinumo pastovumą. Juk kinas per kelias minutes gali įrodyti, kad gyvenime nėra nieko amžino. Ne tik mūsų gyvenimai susideda iš trumpametražių skyrių, bet ir vieni kitiems bei patys sau esame tokie bendrame gyvenimo arba amžių kontekste. Duok Dieve, kad kuo daugiau sugebėtume patirti, perduoti, suteikti vieni kitiems per tą ne itin ilgą laiką, mums skirtą čia.

Buvo mintis knygą pradėti Lewis Carroll „Alisa Stebuklų šalyje“ citata, kurioje į klausimą „Kiek ilgai trunka amžinai?“ Katinas atsako, kad „kartais tai tėra viena sekundė“. Tačiau paskutinę minutę persigalvojau, nenorėjau, kad knygos sugultų į trilogiją.

Dauguma šios mano knygos personažų išgyvena pokyčių, lūžio etapus, po kurių nebebus taip, kaip anksčiau. Atskleidžiu trumpą atkarpą ir leidžiu skaitytojui pačiam baigti istoriją.

Dar viena reikšmė susijusi su gana teisingu patarimu, kurį kadaise esu gavusi pati ir dalijuosi juo su savo draugais, kai jiems būna sunku: atsitrauk ir stebėk savo gyvenimą tarsi iš šalies, kaip kino filmą. Žiūrėk, kas ir kaip nutinka jo pagrindiniam veikėjui, ir netruks pasidaryti įdomiau gyventi, o sunkusis etapas praslinks visai nejučia.

Be to, itin vertinu kalbos švarumą, taupumą. Su kuo mažiau atskleisti kuo daugiau – manau, kad tai jungia poeziją ir kiną. Juk kur, jeigu ne filme, galima per valandą atskleisti kartos ar net kelių kartų istoriją, eilėraštyje – eilutė gali talpinti pasaulį savyje.

O idėja sukurti filmukus keliems eilėraščiams buvo, bet ji kažkur pasimetė per kelerius metus, kaip kad nusimeta labai daug idėjų… Trumpametražius žiūriu itin retai.

– Kokiu kinu, autoriais žaviesi?

Oi..! Nuo Andrejaus Tarkovskio iki brolių Coenų, nuo Ingmaro Bergmano iki „Sostų karų“. Man būtų lengviau išvardyti tai, ką praleidžiu pro akis. Pernelyg lengvą, paiką, emocijų nesukeliančią produkciją. Nors kartais nueinu ir į kokį kvailoką filmą, prieš tai, žinoma, nusipirkusi didelį rinkinį spragėsių. Esu smalsi.

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top