Klausykla Nr. 59

Rašė Jonas Braškys („Gintariniai Akiniai“)

Foo Fighters

Concrete & Gold

RCA

Viena didžiausių, svarbiausių ir kartu saugiausių šiuolaikinių roko grupių pagaliau žengė kelis rizikingus žingsnius, pagriežtino savo kartais į sentimentalumą ir nuspėjamumą nešusias gitaras ir sukūrė albumą, kurio pagaliau įdomu klausytis. Tai pranašumas. Trūkumas tai, kad įdomumas ima sklaidytis po pirmųjų šūvių – singlų „Run“ ir „The Sky Is a Neighbourhood“. Visa kita lyg lėktuvų viražai tarp kažko jaudinančio ir tokių nesąmonių kaip „Happy Ever After (Zero Hour)“, todėl „Concrete & Gold“ tampa darbu, iš kurio nori išskirti kelis aukso grynuolius, o visa kita sumesti į betono maišyklę ir pamiršti. Galima išskirti „Arrows“ kosminę atmosferą, „La Dee Da“ purvą ar „Make It Right“ būgnus, tačiau bendro, visa sujungiančio vaizdo ar koncepcijos tai nesukuria (nors ir vėl kalbama apie pasaulį pagal Trumpą). Neabejotinai, gyvai, prieš 100 tūkst. auditoriją visa tai skambės įspūdingai, bet, manau, galima būtų tiesiog pastatyti Dave’ą Grohlą su mandolina ant scenos ir tai bus keliskart nuostabiau nei kokio kito maištingo roko kolektyvo pasitaršymas. Be to, jau tradiciškai trukdo tai, kad „Foo Fighters“ ir šį kartą neskamba kaip originali grupė, o tiesiog daugybės roko grupių mišinys, sugebėjęs iš visos įtakų masės išdistiliuoti prieinamiausią produktą. O apie niekam nereikalingą animacinį albumo kūrimo filmuką net kalbėti neverta.

Svarbiausia daina: „Sky Is a Neighbourhood“

68/100

 

Tricky

Ununiform

False Idols

Tamsi ir bekompromisė Tricky muzika paauglystės metais buvo tapusi mano gyvenimo garso takeliu. Nuklausyti iki negalėjimo „Maxinquaye“ ir „Juxtapose“ vis stiprino mano triphopinį apsėdimą, kurį dar labiau kurstydavo „Portishead“ ir „Massive Attack“. Nenuostabu, kad tokia muzika paliko savo amžiną randą, net triphopui nutolus į muzikos istorijos paraštes, o jo korifėjams ėmus pauzuoti ar modifikuotis. Tricky modifikacija buvo ne pati geriausia – po nemažos pauzės išgirstas 2003-iųjų „Vulnerable“ taip atmušė sparnelius, kad naujos šio bristoliečio kūrybos išgirsti nebenorėjau. Vieni kiti kūriniai, albumai pasirodydavo, bet tai tebuvo senų laikų šešėlis, bebandantis reanimuoti tai, kas jau prarasta. „Ununiform“ šie epitetai taip pat tinka – Tricky bando eiti savo keliu, bet jis yra toks neaiškus ir toks neišartikuliuotas, kad gauname beformį eskizų koliažą, prie kurių ilgiau ir skrupulingiau padirbėjus būtų galima pristatyti puikų darbą. Iš pat pradžių „Ununiform“ man visai nepatiko, skambėjo lyg juodraštis, kuriame bandoma triphopinę estetiką pritaikyti šiam laikui. Po kelių perklausų tapau atlaidesnis, tačiau reikia pripažinti, kad nei EDM ritmai, nei minimalios gitaros ar klavišai nesukuria bendro vaizdo. Albumas, užuot buvęs minimalistinis, yra dažniau tiesiog skurdus ir neišraiškingas, lyg su dainomis nebūtų pakankamai ilgai dirbta. Nenuostabu, kad geriausiai skamba ilgiausi kūriniai, tokie kaip „The Only Way“,  „Running Wild“ ar „When We Die“. Iš nuobodumo tikrai nemirsite, o jei mėgstate Tricky kūrybą, tikrai rasite detalių ar kūrinių, kurie kabins ausį. Deja, viso to yra per maža, ypač prisimenant beprotišką grandioziškumą ir nepakeliamą pirmųjų darbų tamsą. Dabar, deja, liko tik sterili užslėpta grėsmė.

Svarbiausia daina: „The Only Way“

59 / 100

 

Benjamin Clementine

I Tell a Fly

Virgin

Prieš porą metų visiems per kelius savo balsu ir pianinu trenkęs Benjaminas Clementine‘as grįžta su albumu, kuris, jo paties žodžiais remiantis, nebus toks populiarus, koks buvo jo debiutinis „At Least For Now“. Bet tikėtis ko nors kito iš žmogaus, kuris kelerius metus gyveno Londono ir Paryžiaus gatvėse (jo gatvinių pasirodymų dar galima rasti „YouTube“), yra žinomas kaip labai reiklus savo klausytojui, kurio išskirtinės garderobo detalės – basos kojos ir didžiulis paltas, yra mažų mažiausiai naivu. Ir albumu „I Tell a Fly“, mano nuomone, jis parodo didžiulį pasitikėjimą klausytoju, nes jam nepataikauja, o žvelgia kaip į lygų sau. Sunku keliais žodžiais apibūdinti šį darbą – tai klasikos įkvėptas avangardinis popdarbas, nepavaldus nei laikui, nei kokiam nors žanrui. Tekstai, maksimaliai priartėję prie poezijos, pasakoja apie tyčiojimąsi mokykloje, pabėgėlius, Alepą ir kitus politinius bei sociokultūrinius reiškinius, kurių centre yra dvi įsimylėjusios musės, nors, tiesą sakant, tiesiogiai jos niekur ir nėra paminimos. Nesitikėkite lengvo pasiklausymo, įsimenančių melodijų ar galimo paniūniavimo (bene popsiškiausiai skambanti daina „Jupiter“ yra lyg svetimkūnis nekontroliuojamoje žodžių ir garsų srovėje). Dideliam leidybinės kompanijos nusivylimui (Clementine‘as net grasino nutraukti sutartį ir išeiti į gatvę, jei jam nebus paklūsta), jis ėmėsi visos įmanomos rizikos ne lenkti medį, kol jaunas, ne kalti geležį, kol karšta, bet virsti tikru kūrėju. „I Tell a Fly“ yra teatrališkas, didingas, nelengvas klausyti, bet įdomus girdėti albumas, kuris turėtų būti svarbus kiekvienam, kas į muziką žvelgia kaip į meno sritį, kuriam ji nėra vien tik atsipalaidavimas ar pramoga, kuris nebijo mesti sau iššūkio. Telieka nekantriai laukti jo koncerto lapkritį.

Svarbiausia daina: „Quitessence“

93 / 100

 

The National

Sleep Well Beast

 4AD

„The National“ yra fenomenas: atrodo kaip universiteto profesoriai, o rengia vienus energingiausių pasirodymų roko scenoje, groja lyg ir tą patį, bet naujos kolektyvo muzikos lauki lyg oro, o jų vokalistas atrodo kaip tingus meškinas, kol pradeda daužyti taures, keliauti per žiūrovus ar laistyti baigiamo gerti butelio vyną. Iš esmės – tai ne grupė, o pažadintas arba iki tam tikros būklės privestas žvėris. Septintasis albumas „Sleep Well Beast“ visas pasakytas tiesas tik patvirtina: nusivylimas, mieguistas, bet kartais desperacija prasiveržiantis Matto Berningerio balsas, kažkur padebesiuose sklendžiančios gitaros ir su niekuo nesupainiojami tekstai. Tačiau šio darbo, kaip ir visų kitų „The National“ įrašų, klausytis nėra nuobodu, nes grupė visada turi ką pasakyti ir žino, kaip tai daryti. Ši vizijos, stiliaus, formos ir turinio harmonija ir yra žaviausia, todėl net sunku sakyti, koks „The National“ albumas yra geriausias: jų muzika yra tiek kokybiškai tolygi. „Sleep Well Beast“ yra tik dar vienas įrašas prie nuostabios diskografijos, nuo santykių žlugimų įkvėptų „The Day I Die“ ar „Guity Pleasure“ iki politinių „Turtleneck“ ir „The System Only Dreams In Total Darkness“. Neabejotinai vienas svarbiausių metų albumų, kuris nieko nenustebino, bet visus labai pradžiugino. Tiksliau, pavertė melancholiškesniais, liūdnesniais, ir visai jau pats užsimaniau to vyno.

Svarbiausia daina: „Guilty Party“

87 / 100

 

Prophets of Rage

Prophets of Rage

Fantasy

„Prophets of Rage“ iš pirmo žvilgsnio atrodytų turėtų būti tobula protesto prieš sistemą grupė – legendinių „Rage Against the Machine“ (toliau – „RAtM“), „Cypress Hill“ ir „Public Enemy“ nariai susibūrė, kad išrėktų neapykantą Donaldui Trumpui ir visai korporatyvinei visuomenei, smaugiančiai paprastą žmogų ir išnaudojančiai kiekvieną iš mūsų. Deja, šios „leftistinės žertvos“ skamba taip nešiuolaikiškai, kad pagalvoji, kad gal geriau neprotestuotų, nes didžiulę pagarbą užsitarnavę muzikantai skamba paprasčiausiai vaikiškai. Suprantu, kai tokius šūkius skanduoja 20-mečiai, kuriems įspūdį palieka bet kokia šiek tiek protingesnė knyga ir kurie jau yra įsitikinę, kad pasaulį sutvarkytų per kelias akimirkas. Bet kai tai daro 50-mečiai, norisi tik rėkti: „Subręskite, patys puikiausiai žinote, kad viskas ne taip paprasta.“ Bet net ir naivūs bei primityvūs šūkiai skambėtų neblogai, jei būtų įvilkti į patrauklų muzikinį drabužį. Deja, viskas skamba kaip prieš 20–25 metus ir taip, „RAtM“ tai darė geriau. Šią vasarą teko matyti „Prophets of Rage“ gyvai ir galiu užtikrintai pasakyti, kad tai geriausia pasaulio koverių grupė. Kai groja senųjų savo kolektyvų dainas, jie skambai puikiai, tačiau originali produkcija tėra kažkoks primityvus aidas be jokios išmonės ir išradingumo. Tiesiog banalus rap rockas, kurio dugnas yra pasiekiamas su „Legalize Me“. Iš visos šios nykios ir pavargusios plejados gyvybės turi tik „Strength In Numbers“, tačiau šio kūrinio tikrai neužtenka įtikinti, kad savimi patenkinti 50-mečiai pradės naują judėjimą. Na, bent jau Tomas Morello gitara papjausto.

Svarbiausia daina: „Strength In Numbers“

39 / 100

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top