Skrajojantis (R)olandas

Rašė Sandra Kliukaitė

Nuotraukos Andriaus Šidlausko ir „Raimonda Vysnia Photography“

Šiais laikais, kai apie išėjimą iš komforto zonos žmonės kalba ant kiekvieno kampo: darbe, bare, „Maximoje“, telike, feisbuke, konferencijoje ar dar vienoje gyvenimo būdo treniruotėje, imi galvoti, kas tai? Madinga klišė, klišas gyvenimo sprendimas, o gal paprastas išėjimas į kūrybinę laisvę? Mes nesiūlome palikti savo „rūmų“, maišo pinigų ar darbo įstaigoje vien tam, kad išeitume iš komforto zonos. Bet mums patinka žmonės, kurie renkasi laisvę tam, kad padarytų daugiau. Pasiraitojame rankoves ir kalbamės su žmogumi, kuris taip ir padarė. Rolandas Žigonis – grafikos dizaineris, meno direktorius, tapytojas ir laikrodžių kūrėjas.

Rolandai, daug metų dirbai meno direktoriumi kūrybinės reklamos agentūroje, bet vieną dieną viską metei. Kodėl?

– Meno direktoriumi dirbau šešerius metus. Prabėgus keleriems metams atsirado toks keistas jausmas, tarsi būčiau ne savo vietoje. Dar po kelerių metų suvokiau, kad tas jausmas buvo tarsi vidinis balsas, kuris sakė: „Hey, dude, ne čia pataikei, eik ieškoti toliau.“ Be to, neužteko atostogų dienų, nemažai keliaujame su žmona. Žinoma, jei ne tie šešeri metai, nebūčiau, kur esu dabar. Esu labai laimingas, kad teko įgyti daug geros patirties. Prireikė nemažai vidinės drąsos ryžtis išeiti iš darbo ir bandyti užsiimti projektais, kurie suteikia džiaugsmo ir laisvės, nepririša prie vienos vietos. Pasitikiu gyvenimu ir tuo, ką jis duoda, kai tai suvoki – supranti, kad rizika yra tik iliuzija, proto sukurtas barjeras.

– Reklamos agentūros kėdėje įgyta patirtis tau dabar praverčia?

– Taip, dirbdamas reklamos agentūroje įgijau daug patirties. Manau, jei ne agentūroje įgytos žinios ir patirtis, nebūčiau net ėmęsis laikrodžių projekto įgyvendinimo. Tai ne tik patirtis, bet ir pažintys, žmonės, iš kurių galima pasimokyti.

– Kaip pasikeitė tavo gyvenimas išėjus į laisvę? Kur dabar skrajoji per dienas?

– Nebesu pririštas prie vienos vietos, turbūt tai labiausiai ir džiugina, su žmona nuolat judame po Lietuvą, planuojame nemažai kelionių ir į užsienį. Net kartais juokaujame, kad esame kaip čigonai, neturintys savo vietos. Skiriu daugiau laiko sau, kad galėčiau pasigilinti į tai, kas aš esu, dėl ko gyvenu ar ko noriu pasiekti. Kai dirbdavau darbe, tam paprasčiausiai nebelikdavo laiko, galvą užgrūsdavo kiti svarbūs reikalai.

– Ar dar turi studiją Užupio meno inkubatoriuje? Kas yra tavo vadinamieji co-workeriai?

– Dalijomės darbo erdve su Erikahoc, „Bobriq“, Simona Samojauskaite. Deja, Užupio meno inkubatorius irgi praeitas etapas. Išėjau ir iš ten, tiesiog supratau, kad man nereikia sėslios vietos. Tiesiog man gera ten, kur esu. Galiu susikurti darbo sąlygas bet kur.

– Ar sostinę į gyvenimą gamtoje taip pat iškeitei norėdamas daugiau laisvės?

– Taip, prieš trejus metus persikėliau gyventi į Trakus. Nuo pat pirmų dienų gyvenimas gamtoje tapo džiaugsmu, ir po kiekvienos darbo dienos būdavo vis smagiau grįžti atgal. Ten, kur iš tikrųjų pailsėdavau, vien išsimaudymas ežere nuplaudavo visas dienos dulkes. Gyvenimas Trakuose sustiprino ryšį su gamta, ir dabar jau galvojame apie dar atokesnę vietą kur nors miške prie vandens. O tie 30 km iki Vilniaus yra vienas juokas, kai kurie žmonės net gyvendami pačiame Vilniuje ilgiau užtrunka nuvažiuoti į darbą. Be to, kaip minėjau, gana gerai jaučiuosi kelionėje. Yra tekę devynis mėnesius važinėti kasdien iš Kauno į darbą Vilniuje traukiniu, bet tuomet suvokiau, kad ta pora valandų traukinyje kas dieną yra puiki proga susikoncentruoti ir darbuotis ties savo projektais. Taip ir gimė laikrodžių dizainai – ant bėgių.

– Laikrodžiai „Faust“, galima sakyti, yra tavo kūrybinis pirmagimis. Kas „kūdikiui“ davė tokį gan dramatišką vardą? Ar tai kaip nors susiję su kultine Johanno Wolfgango Goethe’s tragedija „Faustas“, o gal kompozitorius Faustas Latėnas čia kaip nors nagus prikišo?

– Pavadinimas, kaip ir pati laikrodžių kūrimo idėja, kilo mano partneriui Dariui Kališauskui. Pasiūlęs prisijungti prie idėjos vystymo ir įgyvendinimo, jis pasiūlė ir prekės ženklą taip pavadinti. Jo sūnaus vardas Faustas. Man tai pasirodė labai tinkamas vardas ir laikrodžių prekės ženklui, juo labiau kad kyla geros asociacijos su laikrodžiu. Goethe’s „Fausto“ filosofija artima laikui, vokiškai „faust“ reiškia kumštį.

– Kaip atrodo laikrodžio kūrybos procesas? Juk tai kur kas sudėtingiau, nei pasiūti kokią suknelę…

– Iš pradžių atsiranda noras ir vizija. Išsigryniname su Dariumi šią viziją į abstraktų laikrodžio vaizdą. Nusistatome kryptį, o tuomet jau aš imuosi dizaino eskizavimo darbų. Gimsta keli eskizai elektroniniu pavidalu. Tuomet atiduodame visus eskizus ir pamąstymus gamintojui, nurodome, kokie mechanizmai turi būti, kokios medžiagos, dydžiai, atstumai ir kita. Tada gamintojas pagamina prototipą, kurį vertiname ir, esant reikalui, koreguojame. Galiausiai pasitvirtinus prototipą  gimsta po 100 vienetų kiekvieno modelio laikrodžių.

– Kas tave įkvepia būtent tokiems minimalistiniams dizainams?

– Baltiškas oras. Tai keturi metų laikai, kurie nuolat mainosi, o paskui juos ir mūsų apranga. Kadangi mūsų regione oras toks dinamiškas, permainingas tampa ir žmonių laikas: nuo pasisėdėjimų madingose miesto kavinėse iki wake parkų, nuo laisvalaikio miškuose iki darbo biure.

– Kad jau užsiminei apie kavines… Esi užkietėjęs vegetaras ir anksčiau tau kasdien per pietų pertrauką tekdavo leistis į gerų vegetariškų dienos pietų paieškas mieste. Dabar to nebereikia daryti, gal pagaliau pradėjai kurti virtuvėje?

– Nebuvau užkietėjęs virtuozas virtuvėje, labiau atsirasdavau joje iš reikalo. Bet dabar, atsiradus daugiau laiko kasdienybėje, žengiu į virtuvę ir gaminu. Pastebiu, kad ima patikti pats gaminimo procesas, jau net turiu keletą savo specialių patiekalų, apie kurių receptūrą klausia ir draugai. Su žmona esame vegetarai, bet galbūt jau greit tapsime ir veganais, nes kurį laiką nebenaudojame ir pieno produktų. Dėl to esame priversti eksperimentuoti virtuvėje, kad netektų valgyti tik košę (šypsosi).

– Koks tavo santykis su sportu? Yra toks stereotipas, kad kūrybininkai su sportu dažnai išsiskiria…

– Tai klausimas, kuris iš pirmo žvilgsnio nepatogus, nes šiuo metu nesitreniruoju ir nesportuoju. Buvau aktyviai pradėjęs vaikščioti į sporto salę, tuomet turėjau planų pradėti lankyti irklavimą, bet kažkaip per visas keliones išsimušiau iš ritmo ir galiausiai praradau norą. Tebūnie šis klausimas man tampa pažadu sau pačiam, kad atrasčiau kas dieną laiko kūno mankštai ir stiprinimui.

– Dar viena tavo meilė – tapyba. Būtų nuodėmė netapyti, kai nereikia sėdėti įstaigoje, ar ne?

– Taip, tapyba – mano sena, pirma meilė. Tapau ir gyvenu apsistatęs savo paveikslais ir vis suku mintis, kaip čia pradėjus tapyti dar dažniau ir dar daugiau. Anksčiau tapydavau dėl kitų žmonių, tarsi norėdamas jiems įtikti, bet kartą kažkas manyje sprogo ir užtiško ant drobės, tuomet suvokiau, kad tapau dėl savęs. Tapyba man kaip meditacija, kai protas išsijungia, kai nieko nenori niekam pasakyti ar įrodyti, atsipalaiduoji ir tampi tarsi laidininkas, per kurį energija išsireiškia ant drobės. Inspiruoja pats gyvenimas, jo nepastovumas, Dievas. Neseniai perskaičiau ant vienos bažnyčios žodžius: „Mes ne savo ugnimi žėruojam, mes ne sau aplinkui šviesą liejam…“ Tapydamas suvokiu, kad tapau ne aš ir mano rankos – tik instrumentai.

– Neseniai dalyvavote tarptautinėje parodoje Danijoje. Kaip sekėsi?

– Taip, teko aplankyti mados parodą Kopenhagoje – CIFF (Copenhagen International Fashion Fair). Nusprendėme susijungti su dar trimis prekės ženklais ir sukurti bendrą stendą parodoje, nes taip pigiau, patogiau ir linksmiau. Parodoje mūsų stendas buvo tikras lietuviško dizaino desantas, dalyvavo „Erikahoc“, „Bobriq“, Renata Mikailionytė ir mes. Sulaukėme susidomėjimo, be to, tai buvo puiki proga pasitikrinti, ar esame pasirengę tarptautinei arenai ir konkurencijai su žymiausiais pasaulio ženklais.

– O kokie nauji kūrybiniai konceptai dabar sukasi tavo galvoje?

– Kol kas tyrinėju save ir bandau sužinoti tai, ko noriu. Savo veikloje turėdamas daug projektų pamačiau, kad daug svarbiau į savo gyvenimą pažiūrėti kaip į vieną didelį projektą, išsigryninti, kas aš esu, ką noriu pasiekti ir ką palikti po savęs. Tad nenustebsiu, jei staiga mano veikla paims ir pakeis kryptį.

– Tai kur artimiausiu metu skries skrajojantis Rolandas?

– Ruošiuosi kelionei į Peru, išvykstu spalio pabaigoje, kur praleisiu tris savaites. Kol kas tai yra įvykis, į kurį labiausiai šiuo metu koncentruojuosi ir apmąstau. Visą laiką praleisime su vietiniais šamanais ir gydančia gamtos medicina, tad manau likusios gyvenimo kelionių kryptys paaiškės po šios kelionės.

– Kur ko kuo norėtum būti po dešimties metų?

– Po dešimties metų matau save kaip nepriklausantį nuo aplinkinių ar aplinkybių, kuris padeda kitiems ir įkvepia kitus išsilaisvinti nuo savo susikurtų problemų. Atsikratysiu visų savo savybių, kurios dar kartais sutrukdo pajusti laisvę. Matau save kaip dar daugiau keliaujantį ir tęsiantį pažintį su pasauliu.

Apie autorių

Alisos stebuklų lentynos turinio ekspertė

Straipsniai : 45

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top