Nepriklausoma Katalonija: būti ar nebūti

Rašė Mantas Stočkus

Nuotrauka Jorge Guerrero („Scanpix“ / AFP)

Neseniai pasaulį supurtė du nepriklausomybės referendumai – vienas vyko rugsėjo 25 d. , kitas – spalio 1 d. Tarp jų – lygiai viena savaitė. Tiek pat, kiek, pasak Biblijos, Dievui prireikė sukurti pasaulį. Noras kurti taip ir liko žmonių atmintyje dar nuo pirmo obuolio kąsnio ar išlipimo iš medžio. Pasaulio žemėlapis galėtų būti geriausias to liudininkas.

Imperijos, karalystės, valstybės ir sąjungos kūrėsi ant jo paviršiaus, vis nubrėždamos šviežias linijas, maišydamos tautas, pakeisdamos pavadinimus ar valdymo formas. Atrodo, kad būtent kurdama žmonija niekada nenurims: visuomet bus kovojančiųjų už nepriklausomybę, norinčiųjų susigrąžinti prarastas teritorijas ir besistengiančiųjų išlaikyti turimas valstybes.

Visi šie scenarijai mums yra pažįstami. Iš viso 399-erius metus praleidome kartu su tautomis iš pradžių kaip sąjungininkė, o vėliau kaip okupuota šalis. Visą tą laiką žmonės migravo, maišėsi, kūrė šeimas ir gyveno apsupti svetimos kalbos ir kultūros. Tokioje aplinkoje iš kartos į kartą sugniaužtuose delnuose buvo perduodama idėja apie nepriklausomą valstybę, kai negalėjai net įkvėpti neapsidairęs. Žmonės rizikavo viskuo, ką turėjo, prisidėdami prie pogrindinių judėjimų, skatinusių nepriklausomos spaudos ir literatūros kūrimą – pagrindinius ginklus idėjai skleisti. Turint tai galvoje, yra akivaizdu, kaip žmogus geba prisitaikyti prie aplinkybių. Gamtos suteiktas išgyvenimo instinktas labai stiprus kiekvieno iš mūsų. Lietuvių tauta jautė ir suvokė esanti kitokia, sugebėdama veidrodyje atpažinti save, matyti šalį žemės plote, kuris dėl politinių jėgų priklausė kitai valstybei ir, priklausomai nuo situacijos, gali išsiplėsti, susitraukti arba visai išnykti. Istorijos vadovėlių puslapiai prigrūsti panašių pavyzdžių.

Kad ir kaip būtų patriotiška klausytis tokių kalbų, tiesa yra šiek tiek kitokia. 1918 ir 1990 m. mums pasisekė, nes atsidūrėme šalia palankių įvykių: revoliucijų Rusijos, Vokietijos imperijose ir Sovietų Sąjungos kaip valstybės nusilpimo. Tai turėjo milžiniškos įtakos, leidusios mažai tautai užaugti. Kitu atveju nepriklausomybė tebūtų sapnas, terpė kolektyvinei ir istorinei sąmonei egzistuoti. Ir panašiame sapne dabar yra įstrigusi Katalonija.

Ši tauta ilgus šimtmečius yra laikoma po kita ranka laikomu skėčiu ir nepriklausomybės saulė jai turėtų atrodyti lyg nublukęs prisiminimas. Vis dėlto žiniasklaidoje matomos antraštės perša priešingą mintį. Katalonija sugebėjo išsaugoti idėją apie nepriklausomybę nepaisant atsiradusių sunkumų. Jų identitetas irgi buvo gniuždomas – ypač po 1714 m. pasibaigusio Ispanijos įpėdinystės karo, kai vietoje Katalonijos institucijų buvo įvestos Kastilijos, o ispanų kalba tapo oficialia kalba regione. Tik buržuazijos dėka XIX a. pabaigoje į užspaustą kultūrą buvo atkreiptas dėmesys, ypač suklestėjo literatūra, teatras ir menas – pagrindinės arterijos, kuriomis galima transliuoti paslėptas žinutes ir puoselėti savarankiškumo idėjas. Juk kalba yra viena iš pagrindinių kūrybos priemonių; savimonės, būdo, papročių, mąstymo išraiška. Tuo labiau kad Katalonijoje ji yra gyva daugiau kaip 900 metų.

Ginčai su Madridu prasidėjo dar XIV a. Net ir suvienijus Ispaniją, abi pusės išlaikė atskiras institucijas, teismus ir įstatymus. Katalonija turėjo stiprią autonomiją, tačiau tapo priklausoma nuo Madrido užgaidų, kuris į savarankiškas tautos mintis reaguodavo panaikindamas turimas katalonų privilegijas.

Po kultūrinio renesanso sekė dar vienas nuosmukis, trukęs 39 metus, kurio pradžioje kilo represijų banga, mokyklose uždrausta katalonų kalba, o tiems, kurie nepakluso, buvo taikomos griežtos bausmės. Šalį imta centralizuoti, panaikinant autonominius regionus. Pogrindinis judėjimas išgelbėjo katalonų kultūrą, leisdamas jai išsilaikyti paviršiuje.

Diktatoriaus F.Franco mirtis suteikė progą pagalvoti apie pokyčius. Netrukus vėl buvo leista vartoti kalbą, o po demonstracijų, kuriose dalyvavo milijonai žmonių, Katalonija atgavo regioninę autonomiją. Ispanija, priimdama naują demokratinę konstituciją, pamiršo apie joje esančias šalis ir uždarė bet kokius legalius kelius į jų atsiskyrimą nuo Ispanijos Karalystės. Ir nors nepriklausomybė atrodytų kaip natūralus, link to judančios katalonų šalies žingsnis, tačiau be vienos iš didžiųjų valstybių palaikymo, deja, atrodo neįmanomas.

Paskutinė tai padariusi valstybė – Pietų Sudanas. Prireikė 2 mln. gyvybių, kad būtų atkreiptas dėmesys į šalį, 39 metus draskomą pilietinio karo tarp šalies šiaurėje dominuojančių musulmonų ir krikščionių pietuose. 2011 m. liepos 9 d. Pietų Sudanas paskelbė nepriklausomybę nuo Sudano Respublikos. Šį aktą greitai pripažino tarptautinė bendruomenė, tam ypač didelės įtakos turėjo JAV, padėjusi tam, kad nauja šalis būtų oficialiai pripažinta. Situacija tam buvo palanki, o ir pažinčių bei įtakos ratas leido žengti tokį žingsnį vienai įtakingiausių planetos valstybių.

Pietų Sudanas yra absoliutus politinis naujagimis, o Katalonija – šalis, prieš šimtmečius įsikūrusi Barselonos, Žironos, Leridos ir Taragonos provincijose. Turinti viską, ko reikia nepriklausomai valstybei. Vis dėlto ilgus metus vykusi imigracija ir plati autonomija užmigdė daugumą nepriklausomybės šalininkų, kurie nerado stipraus argumento užpulti Madridą. Ilgus dešimtmečius vos 20 proc. palaikė nepriklausomos Katalonijos idėją, daugumai tiko esamos sąlygos ir gyvenimo kokybė. Viskas pasikeitė po finansinės krizės, kuri leido, prisidengiant kritika, atgaivinti merdėjantį tikėjimą nepriklausomybe. Kad ir kaip ten būtų, autonomija padarė savo, palikdama žmonių galvose vietos savarankiškoms mintims, kurios su laiku ir tinkama situacija turi jėgos sukurti vieningos šalies jausmą.

Kyla klausimas, ar, paremtas ekonominiais argumentais, sąjūdis išlaikys žmonių dėmesį tiek, kiek reikia, kai žiniasklaida jau pradeda atsukti nugarą kasdien girdimai naujienai. Šių dienų skaitytojas greitai įpranta, o nustatytas tempas reikalauja vis naujų žinių vos ne kiekvieną dieną. Netrukus Katalonija gali atsidurti tarp tebevykstančių pilietinių karų Ukrainoje, Sirijoje, Irake ir pamirštų pabėgėlių istorijų apdulkėjusiu paviršiumi.

Nesutarimai tarp Madrido ir Katalonijos tęsiasi daugiau kaip 500 metų su didesnėmis ar mažesnėmis pertraukomis. Pastaruoju metu Ispanija išgyvena ekonominę krizę, kai finansiškai stiprus katalonų regionas padeda išlaikyti likusią valstybės dalį, tačiau tarptautinės bendruomenės akyse abu poliai priklauso tai pačiai valstybei ir turėtų paremti vienas kitą sunkiu momentu. Yra labai daug kampų, iš kurių galima stebėti šį spektaklį, analizuoti galimus variantus ir padaryti išvadas.

Tiesa yra paprasta, viskas yra palikta spręsti vidaus vyriausybėms, kur didesnį pranašumą turi Madridas, laikantis savo rankose Ispanijos konstituciją, leidžiančią panaikinti Katalonijos autonomiją ir perimti tiesioginį regiono valdymą.

Susidaro toks įspūdis, kad nesutarimai tarp šių regionų yra amžini. Nepaisant Madrido bandymų užmigdyti katalonus vis didesnėmis autonomijos teisėmis, atsiradus bent menkiausiai progai, jie prašys daugiau. Neatrodo, kad tai nurims ir viena iš pusių bus priversta imtis drastiškų veiksmų. Katalonijos atžvilgiu be išorinės pagalbos nėra bent jau kol kas demokratinio būdo, su kuriuo Ispanija sutiktų priimti bendrą nutarimą. Viskas labiau primena pilietinio karo pradžią, nes nė vienas ožys nesiruošia pasitraukti iš kelio.

Ispanija, nors ir susilpninta ekonominės krizės yra Europos Sąjungos, kuri negali sau leisti dar vieno „Brexit“, narė. Atrodo, kad Katalonija yra įstrigusi savo pačios išsireikalautoje autonomijoje ir nepanašu, kad jiems atsivers lengvas kelias į nepriklausomybę, jei toks apskritai susidarius dabartinei situacijai egzistuoja.

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top