Eiti ar neiti. Teatras Nr. 61

Recenzavo Goda Dapšytė

ALBERAI, WRU?

ŽIŪRĖKITE HOUSE OF PUGLU (Vilniaus g. 16, Vilniuje)

Rankų darbo aksesuarų, ūkininkų turgelių ir kitų išskirtinių gaminių laikais teatras taip pat gali pasiūlyti išskirtinį produktą: vienas spektaklis – vienam žiūrovui. Taip, tokia prabanga įmanoma jau ir Lietuvoje. Tačiau „House of Puglu“ pristatomas išskirtinis Pauliaus Markevičiaus monospektaklis neturi nieko bendra su šiuolaikine rinkos ekonomika, veikiau atvirkščiai – siūlo galimybę kiek daugiau nei valandai visiškai ją pamiršti.

Didžiąją spektaklio dalį P.Markevičius, įkūnijantis Albert’o Camus draugą ir leidėją Michelį Gallimardą, pasakoja apie vieno žymiausių egzistencializmo atstovų gyvenimą, baimes, meiles, nuotykius ir apie tai, ką reiškė būti šalia šio rašytojo. Pasakoja intymiai, bet su distancija tam vienam atėjusiam ir savo vietą erdvėje pasirinkusiam žiūrovui. Šis spektaklis nuo kitų tokio intymaus formato spektaklių skiriasi tuo, kad P.Markevičius čia gana klasikinėmis priemonėmis kuria vaidmenį, t.y. su tuo vieninteliu žiūrovu kalbasi ne tiesiogiai, bet per susikurtą personažą, kaip tikrame teatre. Gal taip lengviau kalbėti apie kaltę ir mirtį?

Egzistencializmo motyvai čia gana meistriškai projekcijoje supinami su pasakojimu apie paties A.Camus žūtį, originaliais jo šeimyninių vaizdų kadrais. P.Markevičius apgalvoja kiekvieną detalę, tačiau sugeba elegantiškai jų nesureikšminti. Šiek tiek sentimentų, šiek tiek filosofijos, dar truputis aistros gyvenimui ir keletas kasdienybės detalių. Visa tai sukuria subtilų pasakojimą, kuris tampa pagrindu žiūrovo laukiančiam egzistencialistiniam išbandymui.

Spektakliui baigiantis P.Markevičius pateikia klausimą – ką norėtum palikti po mirties, jei žinotum, kad tai paskutinė tavo gyvenimo diena, ir palieka tave su baltu popieriaus lapu ir savomis mintimis. Tai, kas seka vėliau, – ypatinga, kiek šiurpoka ir asmeniška patirtis: drąsesniesiems vertėtų leistis į savo egzistenciją permąstyti skatinantį nuotykį, o baikštesnieji tikriausiai ir taip nesiryš spektakliui, vykstančiam tête-à-tête režimu. Bet kokiu atveju verta žinoti, kad spektaklis pažadą suteikti individualią mirties ir atgimimo patirtį tikrai įgyvendina, o kiek jai pasiduoti – jau kiekvieno žiūrovo pasirinkimas.

Rekomenduojama pasiryžusiesiems prisiliesti prie vienos didžiausių žmogiškųjų baimių.

Nerekomenduojama kenčiantiesiems nuo klaustrofobijos.

 

DREAMLAND

ŽIŪRĖKITE LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilnius)

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatyta dar viena dokumentinė drama – „Dreamland“. Tai tarsi praėjusį sezoną pabaigusios „Žalios pievelės“ pratęsimas, tik šį kartą nagrinėjama ne atominės energetikos, o pabėgėlių tema. Gal ir neverta stebėtis antros serijos efektu, juk abiem spektakliams tekstą kūrė ir redagavo, kartu ir minties eigos logiką formavo dramaturgais tapę teatro prodiuseriai Kristina Savickienė ir Rimantas Ribačiauskas. Spektaklio režisūros šį kartą ėmėsi pradedantysis režisierius Mantas Jančiauskas.

„Dreamland“ atlikėjai – realūs, Lietuvoje gyvenantys užsienio valstybių piliečiai, savosiose šalyse nebegalintys jaustis saugūs, nebegalintys ten kurti ateities. Keturi vyrai ir jauna moteris atstovauja skirtingoms tautoms, kultūroms ir religijoms, bet juos vienija įsitikinimas, kad Lietuvoje nors ir šalta, bet gyventi gali būti gera. Šiuolaikiniai rusų disidentai Lietuvoje kuriasi su šeimomis, stebisi, kad kalbame rusiškai ir nesame rusofobiška šalis. Programuotojas, prieš dešimtį metų atvykęs iš Libano, dažnai palaikomas italu, nes niekas nesitiki sutikti libaniečio Lietuvoje. VGTU studijuojanti turkė nuobodžiauja paskaitose, ilgisi politinių pasikeitimų išblaškytos šeimos ir susirinkusiuosius elegantiškai edukuoja apie moteris islame. O Pabradės pabėgėlių centre, tarsi Hade, įstrigęs azerbaidžanietis rizikuoja prarasti gimtojoje šalyje likusią šeimą.

Visi stovintieji scenoje joje atsidūrė bėgdami nuo karinių konfliktų ar politinių režimų. Lietuvoje jie ieško priebėgos, saugumo ir ateities galimybių. Čia jie atsiveža ne tik savo skausmą, bet ir savo kultūrą, kuri mus moko ir turtina, priversdama atmerkti akis ir žvelgti plačiau, nei siūlo portalų antraštės ar komercinės televizijos. Jų buvimas čia primena tai, ką kažkodėl pamiršome: Vilnius buvo įkurtas ir didžiąją savo istorijos dalį buvo įvairus ir daugiakultūris miestas.

Stipriausia spektaklio pusė – jo veikėjų pasakojimai. Tačiau nuo „Žalios pievelės“ šis spektaklis iš esmės skiriasi tuo, kad veikėjų pasakojimams ir išpažintims nesukuriamas kontekstas. Spektaklyje „Dreamland“ jautrios asmeninės istorijos nugali poreikį papasakoti kažką nauja ne tik apie pabėgėlius, bet ir apie pasaulį. Atrodo, kad kūrėjai daro prielaidą, jog geopolitinį kontekstą stebintieji ir taip gerai tai žino. Tad pirmenybė suteikiama pažinčiai su žmonėmis, kuriuos kūrėjams norisi ginti. Ir nors  jaunajam režisieriui nepavyko išvengti posūkių į poetines metaforas ir teatrališkumą, tarsi siekiančių atitolti nuo realybės (šioks toks meninis paradoksas dokumentiniame spektaklyje), tačiau tenka pripažinti, kad iš keleto pastaraisiais metais pasirodžiusių pabėgėlių ir jų prieglobsčio temas nagrinėjančių spektaklių (bent jau kol kas) „Dreamland“ – stipriausias.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje vis dažniau skamba skirtingos kalbos, kurdamos daugiakultūrį chorą, primenantį, kad Vilnius – Gedimino miestas, kurio vardas prieš 694 metus buvo susietas su kvietimu kitataučiams čia atvykti gyventi, dirbti ir tikėti be jokių apribojimų. 

Rekomenduojama politikams (!) ir tiems, kurie nesupranta, ko JIE čia važiuoja ir kodėl mums JŲ reikia.

Nerekomenduojama radikalams ir politinio korektiškumo sargams.

 

#beskambučio

VILNIAUS SALOMĖJOS NĖRIES GIMNAZIJOJE (VILNIAUS G. 32, VILNIUS), ŠALČININKŲ LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO GIMNAZIJOJE (ŠV. JONO PAULIAUS II G. 3) IR KITOSE MOKYKLOSE

„#beskambučio“ – netradicinės formos spektaklis, kuriame (paradoksalu!) nuolat skamba mokyklos skambutis. Gyventi ir kurti laisvai, o ne pagal komandą skatinantis aktoriaus ir šokėjo Pauliaus Tamolės režisuotas spektaklis vyksta mokyklose: Vilniuje, Alytuje, Šalčininkuose ir kituose šalies miestuose. Tai nenuostabu, nes vienas naujausių Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklių visų pirma skirtas moksleiviams ir švietimo bendruomenei.

P.Tamolė kartu su spektaklio dramaturgu Augustu Sireikiu ir vienuolika eksperimente „#beskambučio“ dalyvaujančių aktorių sukūrė savotišką trijų dalių žaidimą teatru mokykloje. Pirmojoje dalyje itin įvairaus amžiaus „moksleiviai“ (vilkėdami mokyklines uniformas juos įkūnija skirtingų kartų aktoriai) atlieka dramos būreliui būdingas užduotis, interpretuodami pagrindinį Hamleto dialogą. Trečiojoje – į sporto salę pakviesti žiūrovai vykdo iš įrašo skambančio balso diktuojamas užduotis, kurios nuo standartizuoto testo pereina iki filosofinių ir egzistencinių klausimų bei pasirinkimų (deja, gana retorinių).

Vis dėlto emociškai stipriausia ir įtaigiausia – antroji spektaklio dalis. Čia vienuolika aktorių, kiekvienas savo grupei žiūrovų pasakoja apie save: nuoskaudas, patirtis ir atradimus. Kokia ta istorija ir kuo ji svarbi aktoriui ir žiūrovui, priklauso nuo raidelės, kurią gausite vos peržengę vienos ar kitos mokyklos slenkstį. Ta istorija gali būti skaudi, tačiau labai artima, arba nepažinta, bet bendražmogiškai suvokiama, stebinanti ir įkvepianti. Ir juokas, ir ašaros čia tikri, mat pasakojama ne personažo, o savo vardu, apie savo gyvenimą, atradimus ir netektis jame. Savotiška išpažinties teatro terapija, kurianti itin asmenišką patirtį.

Šiokių tokių abejonių kelia gana platūs minties šuoliai tarp minėtųjų spektaklio dalių. Stebina ir teatro kūrėjų prisirišimas prie paties teatro – tradicinę teatro formą ir mokyklos atmosferą siekiantis suardyti spektaklis remiasi vienu kanoniškiausių, programinių dramos kūrinių. Kas kartą teatrui apie gyvenimą mėginant kalbėti per paties teatro kasdienybę norisi kvestionuoti kūrėjų akiratį.

Pagrindinės „#beskambučio“ vertybės – nuoširdumas ir laisvė kurti, be baimės suklysti, kurios, norėtųsi tikėti, gali įkvėpti jaunimui kūrybiškumo ir drąsos laisvai rinktis ir nepasiduoti.

Rekomenduojama moksleiviams ir dar neatradusiesiems teatro netradicinėse erdvėse.

Nerekomenduojama besitikintiesiems tradicinio spektaklio apie mokyklą.

 

DVASINIAI REIKALAI

ŽIŪRĖKITE VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE (Gedimino pr. 22, Vilnius)

Po ilgos pertraukos Valstybinio Vilniaus mažojo teatro scenoje – monospektaklis. Garsiojo švedų kino ir teatro režisieriaus ir scenaristo Ingmaro Bergmano monologą „Dvasiniai reikalai“ scenoje įkūnija vidurinės šio teatro kartos aktorė Gintarė Latvėnaitė.

Jau nuo pirmų akimirkų Kirilo Glušajevo režisuoto spektaklio estetika alsuoja elegancija ir rafinuotumu. Juodą scenos erdvę pagyvina veiksmą iliustruojančios ir lydinčios minimalistinės, tačiau tikslios Miko Žukausko vaizdo projekcijos, o veiksmo vietą bei nuotaiką keičianti šviesa (šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas) sukuria foną pagrindinei juoda ilga suknia vilkinčiai ir aukštakulniais avinčiai moters figūrai (kostiumų dailininkė Marija Zalensaitė). Baltaplaukė moteris lėtai ir ryžtingai dažosi ekrane. Netrukus su tokiu pačiu ryžtu ji įžengia į sceną. Elegancija ir ryžtas išsisklaido vos G.Latvėnaitės kuriamai Viktorijai Egerman ištarus pirmuosius žodžius.

G.Latvėnaitė savo monologą iš karto pradeda aukšta nata ir jos nenuleidžia per visą spektaklį. Teatrališka beprotybė, kuri pateikiama kaip dominuojantis jos veikėjos bruožas, akivaizdi nuo pirmų teksto eilučių iki finalo beprotnamyje. Tad pašliję Viktorijos santykiai su vyru, neadekvačios reakcijos viešumoje ar vyro šermenyse stebina kur kas mažiau, nei turėtų, mat įtampa ne kyla, o palaikoma daugmaž tokia pati visą spektaklį. Beprotybės istorija pateikiama ne kaip kreivė, o veikiau tiesi linija, tik įtempta lyg styga. Tiesa, toks pasirinkimas monologui psichiatrijos ligoninėje suteikia nuoširdumo ir paradoksalaus adekvatumo.

Nors aštuntojo dešimtmečio pradžioje sukurtas monologas šiam spektakliui buvo adaptuotas (teksto redaktorė – Birutė Kapustinskaitė), tačiau laikmetis lieka nesuvokiamas, pasiklydęs tarp amžiaus pradžios suknelės silueto ir šiuolaikinių projekcijų. Todėl pasakojimai apie santykių problemas, visuomenės reakcijas ir kai kuriuos drąsius pasirinkimus atrodo atklydę iš labai tolimo laiko ir neaktualūs, tarsi savitai poetinis visa apimančios G.Latvėnaitės Viktorijos beprotybės sluoksnis.

Rekomenduojama itin teatrališkų damų gerbėjams.

Nerekomenduojama į gyvenimą žvelgiantiesiems gana paprastai.

 

TERAPIJOS

OKT STUDIJOJE (AŠMENOS G. 8, VILNIUS)

Mūsų teatrų repertuaruose šiuolaikinė nacionalinė dramaturgija (ne pastaruoju metu populiarėjanti kolektyvinė kūryba, o iš anksto sukurtas dramos tekstas) – vis dar retenybė. Dar rečiau lietuvių dramaturgija kalba konkrečia, šiuolaikine, gyvenimiška tema. OKT/Vilniaus miesto teatre Kirilo Glušajevo režisuotos Birutės Kapustinskaitės „Terapijos“ – būtent tokia reta išimtis. Be to, spektaklyje vaidmenis kuria geriausių Lietuvos moterų aktorių septynetas. Tiesa, „Terapijų“ tema, nors ir gyvenimiška, tačiau nepaprasta – spektaklio veiksmas vyksta onkologijos ligoninėje.

Lašelinės stovas su raudonais vaistais ir ilgainiui antkapiais virstančios sulankstomos kėdės (dailininkas Antanas Dubra), magnetinio rezonanso skenerio ir kiti ligoninėms būdingi garsai (kompozitoriai Ignas Juzokas ir Tomas Stirna) – vos kelios, tačiau tikslios detalės, kurios ankštoką OKT studiją paverčia ligonine. Stilizuoti, pilki, kiekvienai moteriai individualiai pritaikyti Marijos Zalensaitės kostiumai ne tik atstoja pižamas, bet ir leidžia spektaklio herojėms išlaikyti orumą.

B.Kapustinskaitė jautriai ir tiksliai aprašė šešias vienos ligos ir vienos palatos susietas moteris: šeimyniškoji Rasos Samuolytės Sandra, santūrioji Nelės Savičenko Rima, kuklioji Viktorijos Kuodytės Aldona, jausmingoji Aldonos Vilutytės Dalia, žodžių nesirenkanti Oneidos Kunsungos Marija, nekaltoji Severinos Špakovskos Eglė. Visų jų likimai itin skirtingi, tačiau jas sieja bendra akistatos su mirtimi patirtis. Čia nesvarbios jų profesijos, nes šiame gyvenimo etape jos pirmiausia mamos, žmonos, draugės, meilužės, dukros, našlės. Būtent per santykius su artimaisiais ir vienos su kita dramaturgė atskleidžia kiekvienos jų požiūrį į ligą, mirtį ir viltį. Pasikliaudamos B.Kapustinskaitės tekstais aktorės taikliai parodo skirtingas reakcijas į mirtį ir skirtingas gyvenimo su liga fazes. Paradoksalu, tačiau pasveikimas ilgainiui gali tapti ne mažiau gąsdinančia perspektyva. Tiesa, sunkiausias ir nepalankiausias vaidmuo teko Vilmai Raubaitei, kuriai reikia įkūnyti funkcinius personažus – gydytoją, psichologę, seselę ir religinės bendruomenės atstovę – scenoje pasirodančius vien tam, kad atskleistų vieną ar kitą palatos gyventojų reakciją.

Atrodo, kad spektaklio režisierius K. Glušajevas siekė kuo mažiau kištis į dar praėjusią žiemą pjesės skaitymo metu susikūrusią šio puikių aktorių kolektyvo vidinę dinamiką ir susikurtus vaidmenis, tik pamėgino veiksmą įrėminti keletu detalių. Tačiau jo pasirinktas nuosaikus santykiškumas čia nėra vientisas, mat į jį įsismelkia iliustratyvios detalės, tarsi režisieriui kartkartėmis pritrūktų pasitikėjimo publika ar aktorėmis.

„Terapijose“ nėra socialinės kritikos pasažų, nesiekiama edukuoti onkologinių ligų klausimais, neieškoma ligos priežasčių. Tragikomiškų situacijų ir atpažįstamų tipažų kupinas, nuolat publikos juoko lydimas spektaklis paprasta ir gyvenimiška kalba intymioje OKT studijos erdvėje pasakoja apie neišvengiamybę, būtį ir jos buitį.

Rekomenduojama norintiesiems pasimėgauti moterų teatru.

Nerekomenduojama vengiantiesiems rimtų temų.

Apie autorių

Tamsta dėstytoja, jaunosios kartos teatro kritikė

Straipsniai : 36

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top