Kaip pamilti lietuvišką kiną

Rašė Karolis Vyšniauskas

Nuotrauka Jovitos Valaitytės

Jeigu nemėgstate lietuviškų filmų, pasikalbėkite su Marija Fridinovaite. Paryžiuje gyvenanti prodiuserė yra „Sidabrinės gervės“ laimėtoja, jaunų Europos kino kūrėjų tinklo „Nisi Masa“ vadybininkė ir Portugalijos kino festivalio FEST komandos narė. Nuo „Šventojo“ iki nešvento Barto, Lietuvos kine 2017-ieji buvo įvykių metai. Marijos padedami, bandome juos įvertinti.

Prieš neriant į lietuvišką kiną, papasakok daugiau, ką dirbi Prancūzijoje?

– „Nisi Masa“ tikslas yra padėti jauniems kino kūrėjams Europoje. Pavyzdžiui, organizuojame „European Short Pitch“, trumpametražių filmų konkursą, kasmet atsirenkame apie 20 projektų. Lietuviams jame gerai sekasi. Pernai vienas iš laimėtojų buvo Saulius Baradinskas, pristatęs  projektą „Auksinės minutės“, anksčiau yra laimėjęs Karolio Kaupinio „Triukšmadarys“. Jeigu atrodo, kad tai mano įtaka – tikrai taip nėra! Karolio projektas atrinktas dar prieš man pradedant dirbti. Organizacijoje dirbu antrus metus, mano pagrindinės užduotys – finansavimo radimas ir biudžeto paskirstymas, projektų vykdymas, apskritai visos organizacijos koordinavimas. Kad tai padaryčiau, turiu susitikti su kitų šalių kolegomis, važiuoti į Europos kino festivalius. Galiu džiaugtis, nes nuolat matau naujų filmų.

Kaip atvykai į Prancūziją?

– Vasaromis dirbu Portugalijoje, jaunų režisierių festivalyje FEST – „New Directors, New Films“. Mano vadovė festivalyje pati buvo dirbusi „Nisi Masa“, susidraugavome. Ji pasiūlė atvažiuoti atlikti praktiką Paryžiuje. Kai grįžau į Lietuvą dirbti statant „Motinos dieną“ (Marijos prodiusuotas Kamilės Milašiūtės filmas, šiemet laimėjęs „Sidabrinę gervę“ kaip geriausias trumpametražis), vadovė paskambino ir pasakė: „Turi du mėnesius išmokti prancūzų kalbą.“

Ar dabar išgyvename lietuviško kino renesansą?

– Manau, kad taip. Vien šią vasarą Lietuvoje buvo filmuojama tiek filmų, kad prodiuseriai nepasidalijo žmonėmis. O ir patys filmai keičiasi. Atsiranda daugiau drąsos. Tai, ką matome kine dabar, anksčiau Lietuvoje nebuvo kurta. „Šventasis“ yra pirmas filmas, kuriame atvirai kalbamės apie ekonominės krizės poveikį žmonėms ne tik iš finansinės, bet ir iš psichologinės pusės. Eglės Vertelytės „Stebuklas“ yra taip ilgai lauktas nuotaikingas lietuviškas filmas, pristatytas ir Toronto kino festivalyje. Audriaus Stonio filmą „Moteris ir ledynas“, laimėjusį „Kino pavasaryje“, irgi būtina pažiūrėti. Apskritai A.Stonio darbai unikalūs, daugybę metų po Europos kino festivalius keliaujantys.

Pati daugiausia dirbu su trumpametražiais filmais. Saviškių neminėsiu, bet labai noriu atkreipti dėmesį į Venecijos kino festivalyje pristatytą Lauryno Bareišos „Pirtį“, naują Karolio Kaupinio filmą „Budėjimas“. Labai stiprus yra Dovilės Šarutytės „8 minutės“.

Dažnai apie lietuviškus filmus sakoma, kad „kaip lietuviškas, tai geras“. Mano manymu, lietuviškas kinas yra lygiavertis kitų šalių kinui – kitų šalių kūrėjams irgi taip atrodo. Tai savaime didelis pasiekimas žinant, kaip neseniai Lietuvoje pradėjo kurtis nepriklausomas kinas. Jis juda labai greitai, tik galbūt patys to nepastebime.

Dažnai žmonės vengia lietuviškų filmų, nes nujaučia, kad bus liūdna. Pavyzdžiui, „Šventasis“ nepalieka jokių prošvaisčių, kad tame miestelyje herojai taps nors kiek laimingesni. Atsimenu, koks beviltiškumo jausmas apėmė išėjus iš šio filmo, nors pats filmas patiko.

– Man atrodo, kad lietuviškų filmų liūdesį reikia vertinti. Be to, panaši nuotaika šiandien vyrauja daugelio šalių kine. Komedijų trūksta visur. Režisierius, turintis gerą humoro jausmą ir gebantis jį perteikti ekrane, yra retenybė. Tarp žymiųjų režisierių komikų yra vienetai. Manau, kad būtų nesąžininga iš dešimties esančių kino kūrėjų Lietuvoje prašyti, kad aštuoni iš jų būtų komikai.

Bet gal bent vienas galėtų?

– Bet yra! Lietuviškų filmų humoro jausmas labai specifinis. Jis kupinas sarkazmo ir ironijos. Šie aspektai kine labai vertinami. Pavyzdžiui, Laurynas Bareiša, kuris neabejotinai yra vienas iš lietuviško kino ateities kūrėjų, kartu yra ir humoro meistras. Jo filmas „Kupranugaris“ yra absurdo komedija, klausianti, ką daryti su zoologijos sode nugaišusiu kupranugariu. Kaip jį palaidoti, kai zoologijos sodo darbuotojams tai mažiausiai rūpi? O tada dar atvažiuoja tarptautinė delegacija patikrinti, kaip auga gyvūnai… Stebėti tai ekrane – be galo juokinga, bet kartu ir labai liūdna.

Lietuviškus filmus, ypač trumpametražius, sunku pamatyti. Atrodo, kad jeigu nenueini į pristatymus „Scanoramoje“ ar „Kino pavasaryje“, kito šanso ir neturėsi. O gal kažko nežinau?

– Dėl trumpametražių filmų sklaidos tikrai yra problemų – ir ne tik Lietuvoje. Bet neseniai pradėjo veikti Baltijos kino platforma „Baltic View“, kur gali pažiūrėti nemažai lietuviškų trumpametražių filmų. Senų lietuviškų filmų archyvas yra LRT tinklalapio mediatekoje. Tad filmus įmanoma rasti, bet reikia paieškoti.

Kaip vertini naują reiškinį lietuviškame kine – lietuviškus blokbasterius? Ar jie turi vertės?

– Jokiais būdais nesmerkiu komandų, kurios nori sukurti kuo daugiau žiūrovų patiksiantį filmą. Sunku juos ir kritikuoti, žinant, kokie yra biudžetai. Bet reikalaučiau vienintelio dalyko – gerbti žiūrovus. Lietuviškų masinių filmų kokybės standartą tikrai reikia aukštinti. Puiku, kad yra žmonių, žiūrinčių į kiną, kaip į verslą, tai joks nusikaltimas. Bet žiūrovų žeminti negalima. Negalima galvoti: ai, bus gerai.

Bet jeigu būna gerai?

– Bet ar gerai bus kitą kartą? Reikia žiūrėti iš ilgalaikės perspektyvos. Žmonės nueis į tris tokius tavo filmus, bet į ketvirtą jau nebe. Tai, kad žmonės kine nori pramogos, nereiškia, kad jie yra kvaili. Pati šiemet žiūrėjau daug puikių komercinių filmų, kaip pavyzdžiui „IT“. Žinoma, tai  Holivudo produkcija. Bet ir Lietuvoje prodiuseriai jau mato, kad ilgai taip tempti negalės – ir komerciniai filmai turės pagerėti.

Daugelis pasaulio kino meistrų turėjo sukurti daug vidutinių filmų, kad išmoktų, kaip veikia kinas ir tada jau pereitų į kitą lygą. Gal Lietuvoje irgi turime tai suprasti? Gal reikia mąstyti taip: turiu nueiti į naują lietuvišką filmą, kad režisierius galėtų vėliau sukurti kitą, geresnį?  Dabar atrodo, kad jeigu režisieriaus vienas filmas nepavyko – jo karjera baigta.

– Palaikymas yra velniškai svarbus. Kaip ir kalbėjimasis apie kiną apskritai. Kūrėjai, ne tik kine, yra linkę užsidaryti. Dažnai jie turi tik mažą ratą žmonių, su kuriais bendrauja, šie irgi būna iš kino bendruomenės. Jie užsidaro, nes bijo būti sukritikuoti. Dažniausiai jie labai jautrūs žmonės. Palaikymas tarsi avansu išlaisvintų kūrėjus, nes jie suprastų, kad jais pasitikima. Geriausia eiti į premjeras, kai salėje būna ir patys režisieriai, ir nebijoti klausti. Ypač jeigu filmas nepatiko. Turbūt nebus taip, kad pradės patikti – bet galbūt geriau suprasi, ką pamatei.

Žmonės į filmų kūrybą įdeda be galo daug darbo. Trumpametražiui turi skirti minimum dvejus savo gyvenimo metus. Pilnametražiui – dar daugiau. Jei kas nors tiek laiko skyrė savo kūriniui, verta atkreipti dėmesį. Kiekvienas keičia pasaulį taip, kaip geba. Kinas yra režisierių būdas jį keisti. Verta suteikti šansą pamatyti, kaip jiems pavyko.

2017-ieji yra ir #metoo metai. Aktorė Julija Steponaitytė papasakojo apie patirtą režisieriaus Šarūno Barto priekabiavimą, panašią patirtį paliudijo kino dailininkė Paulė Bocullaitė. Daug kas sakė, kad „pagaliau apie tai prabilta“, pati Julija minėjo, kad toks režisieriaus elgesys buvo vieša paslaptis. Kilo lig tol daug metų slėpta diskusija apie režisierių ir aktorių, apskritai vyrų ir moterų santykius. Kaip tu žvelgi į šią situaciją?

– Žinau, kad didžiajai daugumai moterų – o gal ir vyrų? – patekti į panašią situaciją yra tekę patekti. Apie psichologinį smurtą, kuris neretai veda ir į seksualinį išnaudojimą, itin sunku kalbėti, kai tuo naudojasi galios poziciją užimantis žmogus. Stebint reakcijas Lietuvoje, atrodo, kad vis dar nesuprantame, ką reiškia toks išnaudojimas ir kaip sunku su juo kovoti.

Todėl esu labai dėkinga Julijai ir Paulei už drąsą. Vien tai, jog žmogus žino, kad nesvarbu, kokią poziciją jis užima ir kiek šaliai svarbūs jo darbai, padariniai vis dėlto egzistuoja, yra itin svarbu. Šiuo atveju nekalbu vien apie baudžiamąją atsakomybę. Kalbu apie vidinį sukrėtimą – o tai galbūt net svarbiau. Tikiu, kad tokie sukrėtimai gali paskatinti pokyčius asmeniniame gyvenime. Viliuosi, kad šių jaunų moterų dėka pradėsime naują, šviesesnį etapą.

 

Neatrasti arba užmiršti. Marijos lietuviško kino rekomendacijos:

 

Adomas nori būti žmogumi“ (Vytautas Žalakevičius)

„Mano visų laikų mylimiausias filmas. Buvo metas, kai jį žiūrėjau kiekvieną vakarą. Apie jaunuolį, įsimylintį merginą, kuri yra pažadėta vyresnio amžiaus verslininkui. Jis kurpia planus, kaip gauti paskolą ir išvažiuoti su ja į Buenos Aires. Filmas skirtas norintiesiems atrasti senojo lietuviško kino grožį.“

 

Viena“ (Audrius Stonys)

„Apie mergaitę, kurią veža į kalėjimą aplankyti mamą. Filme nėra nei dialogų, nei monologų. Bet jis ypač paveikus. Nuolat žiūri į vaiką, kol galiausiai suvoki, kad jis išties yra suaugęs žmogus. Jis vaikas, bet jau tiek perėjęs, kad suaugęs – bent jau tokia mano interpretacija.“

 

8 minutės“ (Dovilė Šarutytė)

„Atsispirdama nuo to, kad herojei kraujyje stinga vitamino D, režisierė filme perteikia depresiją, miesto niūrumą, kitas, daug didesnes problemas. Drąsus, stilingas ir protingas filmas, kuriam užteko 8 minučių perteikti komplikuotą pasaulį.“

 

Pirtis“ (Laurynas Bareiša)

„Filmas labai sunkia tema: apie seksualinę prievartą. Bet, kaip ir kiti Lauryno filmai, jis naiviai žavus. Režisierius, kuriantis filmą tokia tema, turi būti labai įsigilinęs. Laurynas visada skiria labai daug laiko temos tyrimui – ir tai jaučiasi. „Pirtis“ fokusuojama ne tik į auką, bet ir į prievartautojus. Pasaulinė premjera įvyko Venecijoje, Lietuvoje dar reikės luktelėti.“

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top