Kaip suorganizuoti lietuviško kino festivalį Berlyne?

Pokalbis su „Litauisches Kino Goes Berlin“ organizatore Giedre Simanauskaite

Rašė Jorė Janavičiūtė

Nuotrauka Miglės Mačiūnaitės

 Auksinės lapkričio šviesos užpildytos gatvės. Tik ir norisi, nesvarbu, kad lapkritis, prisėsti vienoje lauko kavinių, pasimėgauti saule. To iš berlyniečių neatimsi – jų laiko sėdėti saulytės atokaitoje ir mėgautis gyvenimu. Tačiau mes, lietuviai, ilgai taip dykai sėdėti negalime – reikia veikti. Skubame geltonų metro vagonėlių raizgalyne į Noikelne įsikūrusį „Sputniko“ kino teatrą. Čia vyksta 7-asis lietuvių kino festivalis Berlyne „Litauisches Kino Goes Berlin“. Jo organizatorės G.Simanauskaitės klausiame, ką reiškia Berlyne organizuoti festivalį.

– Kaip atvykai į Berlyną ir kaip gimė festivalis?

– Atvykau į Berlyną prieš aštuonerius metus. Važiavau į Berlyną trumpam, neturėjau planų pasilikti čia taip ilgai. Važiavau, nes gavau tuo metu egzistavusią kino profesionalams skirtą stipendiją pagal „Nipkow“ programą. Norėjau pasisemti praktikos kuruojant kino programas. Atlikau praktiką viename Berlyno kino teatrų. Po trijų mėnesių praktikos paprašiau, kad stipendiją pratęstų. Iš to pratęsimo ir gimė „Litauisches Kino Goes Berlin“. Pradžioje norėjau rengti savo tuo metu mėgstamo režisieriaus retrospektyvą, bet paskui nusprendžiau parodyti kažką nematyto, kad tikrai būtų prasminga tai rodyti, ir taip gimė mintis dėl lietuviškų filmų.

– Kokia tolesnė festivalio istorija?

– Pasidomėjusi supratau, kad Artūras Jevdokimovas daro panašius dalykus… Tai buvo 2011 m. Tuo metu jis įvairiuose pasaulio miestuose rodė lietuviško kino programą. Parašiau jam ir paklausiau, ar jam būtų įdomu bendradarbiauti ir lietuviškus filmus Berlyne rodyti kartu. Taip pirmais metais kartu surengėme Lietuviško kino savaitę. Buvo rodomi trumpo ir pilno metražo filmai „Babylon“ ir „Sputnik“ kino teatruose ir kine po atviru dangumi „Insel im Cassiopeia“. Žmonių gal ir neatėjo labai daug, bet pastebėjau, kad didelio susidomėjimo sulaukė lietuviški trumpametražiai filmai.

Po pirmų metų, kadangi indėlis jau buvo, nusprendžiau šios idėjos neatsisakyti, ją plėtoti, organizuoti toliau. Antraisiais metais atrinkau vieną trumpametražių filmų programą ir ją per savaitgalį parodžiau trijuose kino teatruose. Taip, pamažu eksperimentuojant ir plečiant programą, auginant publiką, peržiūras tęsiau ir trečiais metais, ir ketvirtais, ir penktais… Iki 2015 m. peržiūras organizuodavau faktiškai viena, padedama poros gerų draugų, kurie prisidėjo prie dizaino, tekstų ir pan. Tačiau dabar turime komandą – esame aštuoniese, todėl galėjo augti ir festivalio apimtis.

– Kas yra festivalio žiūrovai? Daugiausia Berlyne gyvenantys lietuviai ar užsieniečiai?

– Pradėjus organizuoti lietuviško kino peržiūras, kažkuria prasme norėjosi ir šviesti žmones apie Lietuvą, kadangi tuo metu vis susidurdavau su neteisingais spėliojimais apie sostinę, kalbą, religiją… Bet tai šalutinis motyvas. Mano tikslas – kad lietuvišku kinu susidomėtų žmonės, kad publika jį atrastų, pažintų. Niekada nesiorientavau tik į lietuvišką auditoriją. Vis dėlto manyčiau, kad dauguma, t.y. apie 70 proc. žiūrovų, yra lietuviai. O likę 30 proc. – žmonės, kurie domisi lietuvių kultūra, kinu. Arba žmonės vienaip ar kitaip susiję su Lietuva: per partnerį ar partnerę, draugus, nes mokėsi pagal ERASMUS, važiavo į kelionę per Baltijos šalis ir jiems čia labai patiko.

Šiais metais labai gera buvo matyti beveik visus seansus, pilnus žiūrovų. Iš viso apsilankė apie 1 000 žmonių. Juk juk nėra geresnio feedbacko, nei matyti, kad tai, ką darai iš idėjos, nėra veltui, yra įdomu ir kitiems (šypsosi).

– Greičiausiai festivalio metu sutinki daug lietuvių. Gal žinai, ką dažniausiai jie čia veikia?

– Sunku pasakyti, nes žmonės labai skirtingi, tad sunku daryti bendras išvadas. Tačiau šiais metais, ieškant komandos ir savanorių, pasijautė, kad nemaža dalis aplikuojančių – jauni žmonės iš kūrybinio sektoriaus, ką tik atvykę į Berlyną ir norintys čia apsigyventi, sužavėti šio miesto vylių.

– Kas įdomu užsieniečiams?

– Nemažą festivalio programos dalį sudaro trumpametražiai filmai, daug ateinančių domisi būtent jais. Kai kam įdomūs pilnametražiai filmai kaip šalies, istorijos pažinimo šaltinis. Tiesą sakant, nelabai kas žino lietuvišką kiną, nežino netgi Šarūno Barto, ne taip, kaip Prancūzijoje. Kai kas visą Baltijos bloką mato kaip stiprios animacijos šalį. Bet ryškaus įspūdžio apie mūsų kiną nelabai turi.

Vienas iš mano tikslų yra sukurti platformą lietuvių filmams, kad jie būtų pastebėti ir kad tokiu būdu keliautų toliau. Tai po truputį vyksta. Pavyzdžiui, ir šiais metais „Lichtenbergo kino naktų“ Berlyne organizatorė mūsų festivalio metu pastebėjo ir į savo programą pakvietė trumpametražių konkursą laimėjusį Rimanto Oičenkos dokumentinį filmą „Holivudas pasiūlė per mažai“ ir „Šventinio bankucheno“ vaizdo klipą „Lietuvos istorijos repas“.

– Sakoma, kad vien Berlyne per metus vyksta apie 70 kino festivalių. Matau, kad, vos pasibaigus „Litauisches Kino Goes Berlin“, tame pačiame kino teatre vyksta Estų kino dienos. Ar stengiatės kažkaip išsiskirti, pritraukti žiūrovą?

– Estai šiais metais pirmą kartą organizuoja tokį festivalį. Esu beveik įsitikinusi, kad jie nuo mūsų nusižiūrėjo (juokiasi). Yra daug panašaus formato festivalių: Bulgarijos, Rumunijos, Arabų šalių kino dienos ir daugybė kitų. Kai pradėjau organizuoti „Litauisches Kino Goes Berlin“, tai dar nebuvo taip populiaru. Bet tuomet vis tiek susidūriau su tuo iššūkiu, kaip Berlyne prisikviesti auditoriją. Atvykau iš Vilniaus, kur viskas, bent jau tuomet, buvo daug paprasčiau. Organizuojant unikalesnį renginį, buvo paprasta sulaukti žurnalistų dėmesio. Berlyno kultūros scena labai prisodrinta. Kas dieną vyksta labai daug įdomių, skirtingų renginių. Nėra lengva būti pastebėtam. Reikia strateguoti, turėti partnerių. Tačiau mes organizuojame festivalį jau septintus metus – per tiek laiko susikūrėme savo nišą, atradome kanalus, per kuriuos ir pasiekiame žiūrovus.

– Kaip atrenkate filmus?

– Jau treti metai kino kūrėjai kviečiami siųsti savo filmus. Bendradarbiaujame ir su „Lithuanian Shorts“, „Skalvijos“ kino akademija, pažiūriu, kas kuriama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kas rodoma „Kino pavasaryje“, „Scanoramoje“, kituose Lietuvos festivaliuose, rašau kūrėjams kad atsiųstų sudominusį filmą peržiūrai. Stebiu lietuviško kino realijas ir žiūriu, kas galėtų būti įdomu mūsų festivaliui. Konkursinei programai filmai turi būti ne senesni nei dvejų trejų metų. Pastebiu, kad jaučiamas suintensyvėjimas: pradžioje tekdavo peržiūrėti apie 40–50 trumpametražių, o pastaraisiais porą metų – apie 100. Filmus peržiūrime su komanda. Stengiamės, kad programa būtų įvairiapusė, kad atspindėtų lietuviško kino veidą, nustumiame į šoną asmeninį skonį.

Tik nuo praeitų metų vėl pradėjome rodyti pilnametražius lietuviškus filmus. (Buvo pertrauka, kai rodėme tik trumpametražius.) Šiemet jų parodėme net keturis, kas, turint galvoje lietuviškos kino rinkos dydį, buvo tikrai nemažai. Visi jie – stiprūs. Ypač daug dėmesio sulaukė „Šventasis“ ir „Šerkšnas“.

– Pavadinimas „Litauisches Kino Goes Berlin“ sulipdytas iš kelių kalbų – pusiau vokiškai, pusiau – angliškai… Kaip sugalvojai jį?

– Pirmais metais vadinosi „Lithuanian Film Week“. Kadangi antrais metais peržiūros truko tik savaitgalį, neapsivertė liežuvis to vadinti nei festivaliu, nei savaite, reikėjo kažko aptakesnio. Norėjosi ir kiek ironijos, tad perfrazavau garsiąją „goes West“. Norėjosi, kad pavadinimas kalbėtų visam daugiakultūriam, daugiakalbiam Berlynui.

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top