Šutvė iš Užupio Santa Barbaros

Rašė Liucija Adomaitė

Nuotrauka „Bleu noir photography“

Trys nieko nesakančios C raidės, tarsi užlenkti pusmėnuliai, žymi tamsias žaliuzes Polocko gatvėje, Užupyje. Šios, sakytum dengiančios prirūkusias ekskomisarų biuro patalpas, nieko neišduoda. Vėliau paaiškėja, kad C.C.C reiškia kultinio serialo „Santa Barbara“ personažo Channingo Creightono Capwello inicialus. C.C.Capwello hasselhoffiška šukuosena ir šypsena, išlipdyta iš jūrinių perlų, žada Kalifornijos dramą tiesiai iš praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio. Ši nostalgiška Amerika, kurią turėjome galimybę pažinti tik per televizoriaus „Tauras“ ekraną, Vilniaus senamiesčio kontekste atrodo invaziškai. Galų gale trims raidėms turi būti kitas paaiškinimas.

Už šią erdvę atsakingi vardai pasirodo labiau įslaptinti, nei tikėjausi. Imu įtarti, kad tai apgalvotas sprendimas. Kartai, kuri dievina konspiracijos teorijas ir komiškas legendas apie chemtreilus, tokia antisavirefleksija gali pasirodyti labiau nei patraukli. Tačiau šis anonimiškumas yra sąlyga sukurti bendruomenišką, kolektyvinę kūrybos erdvę, kuri galėtų virsti tarpdiscipliniška patirtimi vienu mirktelėjimu. Patirties elementas čia svarbus, nes tai išskiria C.C.C iš kitų, dabar pernelyg populiarių kūrybinių erdvių ir show-room. Atsisakius kovos dėl asmeninių dizainerių ambicijų, C.C.C tampa savotišku žanru, jungiančiu madą, dizainą, bendruomenę, vakarėlius, draugus ir draugų draugus. To žanro estetika sukasi aplink amerikietišką trashą ir postinternetinę vizualiką, kuri leidžia dizainerių kuriamiems drabužiams, aksesuarams ir kitiems rakandams kalbėti kur kas platesne, kultūriniais simboliais sutirštinta kalba.

Kasdienėje kalboje „kolektyvo“ sąvoka reiškia laisvą formą, kurioje bendraminčiai individai susiburia tam, kad pasiektų vieną rezultatą. Mūsų kultūros istorija sufleruoja ir tai, kad tokie susibūrimai iš esmės būdavo kur kas produktyvesni bei sėkmingesni nei pavienės, autonomiškos kūrėjų pastangos. Ir nors tokie menininkų judėjimai kaip „Guerilla Girls“ ar šiandien sėkmingai veikianti menininkų kompanija „Gelitin“, „Fondazione Prada“ galerijoje Milane eksponuojantys kontroversišką skulptūrą – milžinišką lipdinį, žmogų besišlapinantį sau į burną; gerokai peržengė kolektyvo apibrėžimo ribas ir iš esmės nubrėžė mūsų amžiaus sąmonės kontūrą, tačiau jų organizacinis veikimo principas šiandien atrodo aktualesnis nei bet kada. Kolektyvinį principą galime taikyti ne tik idėjiškai plotmei, kurioje menininkai pasitelkia sunkiąją artileriją, bet ir meinstrymui. Grupė žmonių, veikianti išvien, atveria kelią hibridiniams interpretacijos modeliams, kurie organiškai įsilieja į šiandieninę technologijomis grįstą aplinką. Tiesa, tokį kolektyvinio darbo ir bendraminčių sąveikos modelį galima nesunkiai pakrikštyti utopišku bei nebūtinai atitinkančiu realybę.

Tam, kad išsiaiškintume, kas čia realybė, o kas – iliuzija, šiandien kalbu su C.C.Capwellų šutve, kuri jungia kietus prekių ženklus ir dar kietesnius jų kūrėjus. Ar trijų raidžių užtenka išsiskirti iš suvienodėjusio Vilniaus, kuris, regis, pavirto į vieną didelę dizaino, stiliaus ir „ko tik ne“ mugę? „O burnoje ištirpsta žodis „Kalifornija“, – dainavo maestro.

Kas bendro tarp jūsų kolektyvo ir kultinio amerikiečių serialo „Santa Barbara“ personažo tokiu pat vardu? Ar nebijote likti Channingo Creightono Capwello šlovės šešėlyje, turint omenyje, kad „Google“ paieškos rezultatai jums nėra pernelyg palankūs?

Rūta, „Tegul Bėga“: Ne. Mes tikrai nebijome. Jei ne C.C.Capwellas, šis showroom niekada nebūtų susikūręs. Neįmanoma slėptis savo paties šešėlyje. Jis visuomet šalia.

Kokie kūrėjai slepiasi po trimis C raidėmis?

Rūta, „Tegul Bėga“: Su CCC raidėmis galima sutikti „DD Workshop“, „Meu“, „Tegul Bėga“, „EGYBOY“, „Cockoo“, „Khiton1“, „Pykok“ ir „Elasticities“ kūrinius bei kūrėjus.

Dirbate po vienu stogu. Kaip atrodo įprasta jūsų diena Polocko gatvėje? Kas verda kavą, o kas plauna puodelius?

Rūta, „Tegul Bėga“: Kiekvienas iš mūsų turime savo asmeninę kūrybinę erdvę, kurioje atliekame savo kasdienius darbus. Kiekvienas veikiame kaip atskiras vienetas, tačiau mus jungia bendra erdvė, tikslai, panašios problemos ir požiūris. Kasdien priimame savo klientus, kuriame ateities planus, tvarkomės buiteką. Kavą verdasi kiekvienas individualiai ir už savo neplautą puodelį yra kiekvienas pats atsakingas.

Kotryna, „Chaos and Celebration“: Įprasta diena Polocko g. 9 atrodo ne prasčiau nei Santa Barbaroje – visada kupina netikėtumų.

Dizaino, mados, meno kolektyvai, jungtiniai showroom, tarpdiscipliniškos studijų erdvės dabar kaip niekad labai populiarios. Akivaizdu, kad tam turi įtakos kintantys mūsų pačių lūkesčiai, gyvenimo būdo, nuvylusios biuro ekosistemos, ekonominiai niuansai. Ar šiandien vienas pats sau kūrėjas – lauke nebe karys? 

Aušrė, „Meu“: Manau, svarbiausia yra rasti mylimą veiklą ir ja patikėti. Jausti aistrą tam, ką darai. Visa kita – tik detalės. Kažkam labiau patinka viską kontroliuoti ir dirbti vienam. Ir tai puiku, jei duoda norimų rezultatų. Bet žiūrint į visumą, į visą paveikslą, manau, kad vienas vis dėlto esi ne karys. Dirbdamas su komanda didesniais žingsniais gali eiti į priekį, daugiau padaryti, pasidalyti darbais ir apskritai daug įdomiau. Labai geras jausmas yra būti kartu su bendraminčiais, kurie nori kartu judėti į tą pačią pusę. Dalytis žiniomis, įkvėpti ar būti įkvėptam. Didžiulė privilegija yra būti su įdomiais žmonėmis, kurių kiekvienas turi savo spalvą, mokytis vieniems iš kitų.

Ditė, „DDWorkshop“: O kaipgi, dar ir kaip karys. Būtent KARYS, o mes nenorime kariauti, norime gyventi, kurti ir švęsti.

Solveiga, „Cockoo“: Manau, kad vienas pats sau kūrėjas – karys, bet visai nebaisu tokiam būti, atsakomybė ar priklausomybė nuo kitų stabdo kūrybą. Būtina turėti laisvę improvizacijai, o ne galvoti apie ekonominius niuansus.

Ir vis dėlto C.C.C išsiskiria iš kitų dizaino showroom. Regis, kad veikiate ne tik kaip bendraminčiai, bet kaip bendruomenė. Turite savo renginių ciklus, vakarėlius, pristatymus. Jūsų pasirinkta postestetika sufleruoja, kad C.C.C gali būti žanras savaime.

Kotryna, „Chaos and Celebration“: Kai po vienu stogu dirba keli bendraminčiai, visai nenuostabu, kad susidaro bendruomenė. Juk kalbant dažnai gimsta idėjos, kurių bent dalį mes linkę realizuoti ir esame atviri pasiūlymams iš šalies! Dėl to perlipdama tam tikrus susiformavusius dizaino showroom rėmus, CCC tampa kultūrine ar koloboracine erdve, galbūt net ir postžanru.

Pakalbėkime apie kolektyvinį darbo metodą iš esmės. Regis, kad sovietinis palikimas mums paliko įspūdį, jog geriausias darbo rezultatas yra pasiekiamas bendru darbu grupėse arba apjungiant kolektyvinę sąmonę. Mūsų švietimo sistemoje, mokyklose, darželiuose, universitetuose iki šiol stipri darbo pasiskirstymo, grupinių diskusijų, darbo su suolo draugu idėja. Tokiu organizaciniu būdu kuriame pusiau autonomišką, tarpusavyje susijusį produktą, bendrą nuovoką, diskusiją, galų gale bendrystę. Ar ši bendrystė svarbi C.C.Capwellui kaip kūrybiniam kolektyvui?

Rūta, „Egyboy“: Svarbi. Apskritai, manau, kad bendrystė labai svarbi visose gyvenimo srityse ir situacijose. Kartu visada galima padaryti daugiau ir kokybiškiau, nes skirtingi požiūriai ir patirtys susijungia į vieną.

Remigijus, „Egyboy“: Grupinis turi vieną gerą asociaciją (šypsosi). Bet šių dienų praktikos paprastėja, tiesiog informacija nusprendžiama telefonais, didesne proga darome susirinkimą. Kuriame didelis sprendimas būna: „Būtinai reikia pasidaryti lipdukų“…

Kotryna, „Chaos and Celebration“: Na, Pažadėtosios žemės po vieną irgi neieškojo (šypsosi).    Manau, svarbi tiek ši bendrystė, tiek individualumas, tiek ir bendrystė su lankytoju – žingsnis po žingsnio bandome jį įtraukti į čia vykstančius kūrybinius procesus ir suteikti galimybę dalyvauti CCC veikloje. 

Kiek jūsų veikloje svarbi tarpdiscipliniškumo sąvoka? O galbūt ji iš esmės yra neišvengiama?

Remigijus, „Egyboy“: Discipliniškai stengiamės veikti kasdien nuo 11–18val. Tarpdiscipliniškai pasitaiko nueiti į tualetą ar papietauti. CCC sienų nebaltinam – tikime grybais, kaip kalba Nomeda ir Gediminas Urbonai, grybai pergyvens žmones ir gali išgelbėti pasaulį, nes jie išlieka bet kokiomis kosmoso sąlygomis.

Kas yra tas žmogus, kuriam skirtas C.C.C?

Aušrė, „Meu“: Nepilkas. Toks, kuris turi savo nuomonę. Gyvenantis įdomų gyvenimą. Toks, kuris žino, kas jam patinka. Netobulas. Bet įdomus. Turi savo istoriją. Nebijo nepatogių dalykų. Drąsus. Myli save. Kitoks. Ir laisvas visomis prasmėmis! Ir dar toks, kuris mėgsta produktus su istorija.

Rūta, „Tegul Bėga“: Pastebėjau, kad pas mus ateina labai gražūs žmonės, tiek vidumi tiek išore.

Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje snigte sninga dizaineriais, floristais, mados žinovais ir gyvenimo būdo vadybininkais – jie mūsų šalį pavers keista, utopine pseudomados sostine, kurioje savo prekės ženklą gali ir turi bene kiekvienas. Kaip išsiskirti tokioje, regis, dizainu sočioje rinkoje? Mąstau, kad galbūt nėra išeities kaip tik pasitikėti pirkėjo nuovoka.

Solveiga, „Cockoo“: Taip, Lietuvoje išties, kaip ir sniego, netrūksta dizainerių, kūrėjų ir prekių ženklų, bet tai dažniausiai žmonės, turintys ekonomikos ar verslo vadybos išsilavinimą, jiems labiau rūpi pelnas ir rinkos paklausa. Todėl neretai šie prekių ženklai ir jų produktai labai panašūs vienas į kitą – mano nuomone, jiems trūksta išskirtinumo. O kai kuri sau, lieki ištikimas sau – negalvoji, ką parduosi labiau, negalvoji apie tikslines grupes ar kad kuri tik Lietuvai ir pan. Būtent toks požiūris į kūrybą ir kūrybos produktą savaime padeda išsiskirti iš to sniego, tos masės. Man patinka pasikliauti savo intuicija, neprisirišti prie vienos idėjos ar medžiagos ir rizikuoti. Tas nesaugumo jausmas mane veda į priekį.

Rūta, „Tegul Bėga“: Prekės ženklą iš tikrųjų gali turėti kiekvienas, net juo būti. Ir taip yra tikrai ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje. Kalbant apie Lietuvą, tai čia geriau būti visiškai neįdomiam ir kuo labiau neišsiskiriančiam. Tuomet būsi komerciškai sėkmingas. Bet vis dar yra likę tų, kuriems pinigai nėra pagrindinė priežastis kurti.

Ar Lietuvoje dar vis lengva būti alternatyviu mados kūrėju? Galbūt alternatyvus kūrėjas yra tiesiog per didelis pažadas?

Ditė, „DDWorkshop“: Alternatyvai šiuo metu Lietuvoje kaip niekad atviros durys. Kadangi rinka perpildyta vienas už kitą pilkesnių ženklų, o auditorija jau iš dalies susiformavusi ir laukianti spalvų. Kiek ilgai ženklas gali nešti alternatyvaus ženklo vėliavą, priklauso nuo daugybės faktorių, tokių kaip šildymo sezono pradžia, mamos konservų baigtis, ar netgi per didelis dėmesys, kuris galiausiai ženklą pateikia mainstream pozicija.

Kokie C.C.Capwell tolesni planai?

Remigijus, „Egyboy“: Planus už mus kuria pats Užupis. Gal per daug negalvojame kasdien. Užupis gražėja, tvarkosi, buriasi naujų vietų. Gal norėtume išlikti kaip atminties vieta su atvira C raide – CCC.

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top