Kultūros žurnalistika: glaudus žiniasklaidos ir kultūros ryšys

Rašė Toma Vidugirytė

Gyčio Norvilo nuotrauka Gedimino Sadausko, Gerūtos Griniūtės – Manto Mikulėno, Lolitos Bytautės – LRT archyvo

Didžiuosiuose portaluose ir žurnaluose „Kultūros“ skiltis – kažkur kamputyje, o kultūros laidas matome ar girdime toli gražu ne pačiu geriausiu televizijos ar radijo eterio laiku, bet ar tikrai kultūra nuošalyje ir sulaukia vis mažiau mūsų dėmesio? Ką daryti, kad kultūra taptų kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalimi? Apie tai padiskutuoti pakviečiau tris kultūros pulsą jaučiančius ir ja gyvenančius žmones – kultūros savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiąjį redaktorių Gytį Norvilą (G.N.), LRT prodiuserę ir laidos „Durys atsidaro“ vedėją Lolitą Bytautaitę (L. B.) bei televizijos ir radijo laidų vedėją Gerūtą Griniūtę (G.G).

– Jei rašytume kultūros žurnalistikos apibrėžimą, kaip jis skambėtų? Ką reikėtų išskirti?

G.G.: Trumpai atsakyčiau taip: tai viena iš žurnalistikos sričių, reaguojanti į kultūros pasaulio reiškinius, juos apžvelgianti, analizuojanti ir kviečianti diskutuoti.

L.B.: Kultūros žurnalistas pirmiausia turi žinoti kultūros terpę. Jis bent jau turėtų skirti aktorius ir žinoti, kur rasti galerijas. Kiekviena sritis turi savo specifiką ir dirbdamas tu įsigilini bei perpranti tam tikrus niuansus. Su kultūros žurnalistika yra sudėtingiau, nes, kaip aš sakau: spalvingi, bet labiau pretenzingi pašnekovai. Kultūros žmonės dažnai gali pasakyti pastabų, kad ne taip interpretuojamos jo darbas ar ne taip perteikta mintis.

G.N.: Svarbu ir žurnalistikos fakulteto, kuris ruošia profesionalius žurnalistus, požiūris. Ne paslaptis, kad yra tam tikra gradacija: gabiausi bus politikos ar ekonomikos žurnalistai, o likę rašys apie kultūrą. Man visada buvo keistas supratimas, kad kultūros žurnalistika – tai menininką pakalbinti, čia kažkokia paroda… Neva tik atspindėjimas to, kas vyksta kultūriniame pasaulyje. Nėra taip. Kultūrinė žiniasklaida turi analizuoti, būti analitinė iš esmės. O kultūros žurnalistikai galioja viskas – tu turi gaudytis ne tik kultūros pasaulyje, bet ir turėti platų horizontą. Turi gebėti rašyti, analizuoti bei pažiūrėti į kontekstą.

Kaip matote dabartinę kultūros portalų, žurnalų bei radijo ir televizijos laidų situaciją?

L.B.: Didžiuosiuose portaluose dabar jau yra rubrika „Kultūra“, bet kažkada jos visai nebuvo. Popsas dabar yra ją kažkiek užgožęs, bet aš manau, kad žmonės patys persisotina ir atsirenka. Pažiūrėkite, jei mes šiandien sugalvotume nueiti į filmą ar spektaklį, aš abejoju, ar gautume bilietų. Visur tikrai yra žmonių. Aš žinau, kad yra tikrai daug šviesaus jaunimo ir jis neskaito tų portalų ar lėkštų žinių. Kiek man tenka nueiti į spektaklius ar parodas, tai tikrai labai daug jaunimo ir aš su didele viltimi kalbu, kad ta kultūra turi atgarsį. Aš tikrai negalėčiau sakyti, kad viskas nepozityvu.

G.G.: Žinoma, norėtųsi, kad situacija būtų dar geresnė, kad kai kurie leidiniai neturėtų baigti savo egzistencijos dėl nepakankamo finansavimo, kad laidos nebūtų nutraukiamos dėl nedidelių reitingų. Bet svarbu klausti, kodėl taip nutinka? Jei kai kurie leidiniai, gyvavę dešimtmečius, tapo nebeįdomūs šiandieniam skaitytojui, gal verta viską peržiūrėti iš naujo, galbūt atėjo metas keistis?

Manau, atsakymas į šį klausimą platus, o sprendimas turėtų būti kompleksinis. Paklauskime savęs, kaip mes matome kultūrą? Kokia ji mums? Ar ne per aukštai, ar ne per toli, ar ne pernelyg vakar? O gal prisiminkim mokyklą: muzikos, dailės pamokas, kiek koncertų, spektaklių matėm, kaip kultūra gyvuoja mūsų gyvenimuose? Tada galbūt, ateis atsakymas, kodėl ne visada griebiame skaityti spektaklio recenziją.

G.N.: Jei žiūrėsime politiniu požiūriu, tai dabartinė situacija yra apatinė situacija. Ta grynoji kultūrinė žiniasklaida pati iš savęs be valstybės dotacijų ir finansavimo negali išgyventi, bet tai yra natūralu. O finansavimas nesikeitė daug metų. Tas, kas dabar yra, tą žmonės padaro iš idealizmo ir aistros.

Turime tik kultūros temas aptariančių laidų, žurnalų ir svetainių. Populiariuosiuose portaluose, žurnaluose, televizijos ir radijo laidose taip pat turime straipsnių bei laidų, aptariančių kultūros temas, tik čia temos pateikiamos truputį lengvesniu stiliumi ir nagrinėjamos ne taip išsamiai. Kaip manote, kas patraukliau auditorijai? Kodėl?

L.B.: Aš manau, kad dabar kultūros žurnalistai yra priartėję prie kritikų ir faktiškai tokios profesijos, kaip teatro ar kino kritikas, muzikologas arba dailėtyrininkas, yra lyg ir praradusios savo statusą bei išsitrynusios ribos tarp žurnalisto ir kritiko. Šiandien trūksta gerų kritikų. Aš visada su nostalgija prisimenu kino kritiko Sauliaus Masaičio tekstus, kurie padėdavo atsirinkti vieną ar kitą filmą ir nubrėždavo pasaulinį kinematografinį kontekstą. Kritikas gali paimti vieną muzikinį kūrinį, filmą, paveikslą ir interpretuoti jį, sudominti bei pateikti savo įžvalgas. Televizijos ar radijo kultūros laidos turi kitokią specifiką. Mūsų misija yra kultūrinė sklaida. Galbūt daugiau paskleisti, pristatyti, nei gilintis į vieną ar kitą kultūrinį reiškinį.

„Durys atsidaro“ – jau dešimt metų eteryje ir mes visada ieškojome kažkokio kompromiso tarp intelektualesnio žiūrovo ir to, kuris galėtų bei norėtų atrasti kultūrą. Iš tikrųjų mūsų kūrybinė grupė mano, kad negalima orientuotis tik į tuos žmones, kurie kuria kultūrą. Mums norisi, kad būtų daugiau sklaidos. Norime, kad laidą žiūrėtų, susidomėtų kažkokiu kultūros reiškiniu ir mes prisidėtume prie to, kad žmonės nueitų į kažkokią parodą ar spektaklį. Televizijai prioritetas yra tas truputį lengvesnis žanras. Manau, kad žmogui, kuris žiūri, yra įdomu, kas tai kuria, kas vaidina, kas išleido, apie ką… Jam reikia pasirinkti, o kai jis pasirenka, tada jis gali narplioti giliau ir diskutuoti.

G.N.: Iš didžiųjų portalų girdžiu, kad skaitytojui reikia kažko greito, lengvo, bet kas taip nusprendė? Ta didžioji, stambioji žiniasklaida turi visus įrankius tam tikra prasme manipuliuoti skaitytoju, tai yra ji gali formuoti skaitytojo poreikius. Žiniasklaida turi prisiimti atsakomybę bei pateikti ir tą sudėtingesnį turinį. Žinoma, žiniasklaidos verslas orientuotas į pelną, bet kaip Umberto Eco yra pasakęs: „Ne žinios formuoja laikraštį, bet laikraštis formuoja žinias.“ Dabar aš visame tame matau daug teigiamų pasikeitimų. Didieji portalai kultūrai pradėjo skirti truputį daugiau dėmesio.

Tarp kitko, aš mesčiau akmenį ir į savo daržą, nes mums nepakanka pajėgumų dirbti su rinkodara ir eiti į skaitytoją bei jį užsiauginti. Dabar neužtenka tik parašyti gerą tekstą, bet reikia ir jį kažkaip pateikti skaitytojui, nes žmonės yra truputį tinginiai ir reikia tai apžaisti. Taip pat reikia paieškoti atraktyvių formų jaunimui ir jiems taikyti. Aš daug vilčių dedu į jaunimą, nes jie kitaip mąsto. Galbūt idealiausias variantas būtų to rimtojo ir popturinio simbiozė?

G.G.: Manau, gali būti ir tas lengvesnis, ir sudėtingesnis turinys. Įsivaizduokime: didžiuosiuose portaluose išspausdinamas žvilgsnis į kokį nors kultūros reiškinį ir jis nėra labai profesionalus. Tačiau jis įžiebia diskusiją kultūra besidominčiųjų rate, į diskusiją įsitraukia ir kultūrai iki tol abejingi žmonės. Tuomet skaitančiajam ar žiūrinčiajam kyla daugiau klausimų, atsiranda gilesnio, analitinio žvilgsnio poreikis. Tuomet štai čia turėtų būti pasiruošę kultūros žurnalistikos profesionalai. Tai, mano nuomone, pasitarnauja kultūros reiškinių sklaidai, jų suaktualinimui.

Manau, viskas priklauso nuo skaitančiojo / žiūrinčiojo / klausančiojo poreikio. Man patiko vieno bičiulio mintis: mudviejų pokalbio metu jis sudėtingesnę muziką palygino su alyvuogėmis. Vaikystėje, o kai kurie gal ir vėliau, paragavę jų raukėmės. Vėliau, ragaudami, domėdamiesi, lavindami skonį, ne tik pamėgome alyvuoges, bet tapome išrankesni ir jų paruošimo būdui bei derinimui prie kitų patiekalų. Taigi ir sunkiasvorė kultūros reiškinių apžvalga, pateikta specifinės terminologijos marinate, kai kuriems greičiausiai sukels atmetimo reakciją – žmonės to nesupras ir neskirs savo laiko terminijai aiškintis. Bet jei sumaniai užmesime kabliuką nespecializuotuose žiniasklaidos kanaluose, galbūt atsiras susidomėjusiųjų būrys. Svarbiausia ir vieniems, ir kitiems turėti alternatyvą.

Kas svarbiausia pasirenkant temas ir jų pateikimo / pristatymo būdą? Kiekviena žiniasklaidos priemonė turi savo specifiką, tad kas lemia pasirinkimą?

G.G.: Be abejonės, kiekviena žiniasklaidos priemonė turi savo kryptį ir tematiką. Manau, svarbų vaidmenį vaidina pasirinktos temos aktualumas. Apie tai, kas mus labiausiai jaudina, skaitysime pirmiausia. Skulptūros menas, tikiu, kas antram žmogui tapo truputį svarbesnis, iškilus Jono Basanavičiaus ar Vyčio paminklo klausimui. O temą pateikti šiandien galime daugybe būdų. Verta išmėginti įvairiausius.

G.N.: „Literatūra ir menas“ yra savaitraštis ir su tuo savaitraščio vardu įsipareigoji būti operatyvus, aktualus, čia ir dabar. Nenorime užsidaryti siaurame literatūros ar dailės bagaže, bet žiūrėti plačiau, kad tos publikacijos veiktų.

L.B.: Savo laidoje visada ieškome skirtingų kampų. Dabar laidoje turime vieną išplėstinę temą – tai kas negali sutilpti į penkias minutes. Pavyzdžiui, diskutuojame apie Kauno bienalę, jos svorį ir reikšmę. Visada kuriame įvykio siužetą. Tai gali būti kažkokia premjera, naujas koncertas, naujas filmas ar, pavyzdžiui, kasmet vykstanti „Scanorama“. O pabaigoje mes leidžiame pasisakyti menininkui. Taip pat televizija pirmiausia yra vaizdas ir mes negalime tik kalbėti su autoriumi, visada turime galvoti ir apie vizualiąją pusę. Pavyzdžiui, yra sunkiau kalbėti su poetu, nes turi galvoti apie vaizdą, kuris perteiktų eilėraščio esmę, bet ir tai išsprendžiame.

Vien tik kultūros temomis rašantys žurnalai, portalai, televizijos ir radijo laidos dažnai neturi didelių auditorijų. Kaip reikėtų juos populiarinti? Ką galėtume padaryti, kad žmonės dar labiau domėtųsi kultūra ir menais? O gal auditorija pati susiranda ir nieko nereikia keisti?

G.N.: Susirandančių ir ieškančių yra mažai. Reikia eiti tuo švietimo keliu, ugdyti įpročius. Eiti į mokyklas, darželius ir ten užsiauginti skaitytoją, jį šviesti ir kultūrinti. Aišku, praeis tam tikras laikas, kol pasikeis mentalitetas ir atsiras didesnis susidomėjimas, bet tas kelias labai svarbus. Reikia jaunam žmogui parodyti viską, kad galvoje atsidarytų kuo daugiau kambarių, kad jis gyventų ne viename, bet matytų jų daug ir turėtų laisvę rinktis. Svarbu atverti galimybes, o pasirinkimas yra žmogaus.

L.B.: Kai pasiūliau prieš dvejus metus rodyti lietuvišką kiną, mūsų vadovybė sureagavo skeptiškai. Mūsų rinkos tyrėjai sakė, kad niekas nežiūrės lietuviško kino, bet aš visada sakau: tu turi auginti savo žiūrovą. Jei tu jam nerodysi, nepasakosi, neskleisi, tai ir neužsiauginsi. Kiekvieną žiūrovą reikia užsiauginti, pripratinti. Tas žmogus, kuris domisi kultūra, žino laidą „Durys atsidaro“. Žino ir radijuje transliuojamą „Kultūros savaitę“. Dalis jų – tie žmonės, kuriuos mes prieš dešimt metų užsiauginome.

Jeigu mes netransliuotume klasikinės muzikos koncertų, jeigu nerodytume operų… Galbūt kažkam neįdomu, bet galbūt kažkas pasiklausys nors kartą Giusepp’e Verdi ir jam patiks, todėl sugalvos nueiti į Operos ir baleto teatrą. Aš manau, kad televizija turi atlikti tą misiją ir auklėti savo žiūrovą, auginti savo kartą ir nesakyti, kad oi, dabar jau kultūra niekas nesidomi, žmonėms reikia lengvų dalykų… Nėra taip. Vis tiek amžinos vertybės išlieka. Kodėl iki dabar knyga neišnykusi, kinas neišnykęs ir koncertai vyksta? Aš sutinku, kad viskas keliasi į virtualią erdvę, bet klausyti koncertą gyvai ir virtualioje erdvėje yra du skirtingi dalykai. Aš manau, kad turi auginti savo žiūrovą, augti su juo ir jam skleisti. Mes išeisime, ateis kita karta ir turės kažkas kitas skleisti tą kultūrą.

G.G.: Tokie žiniasklaidos kanalai turėtų įvertinti kam, ką ir kaip kalba. Jei tai muzikos aktualijas apžvelgiantis leidinys, o jame sugula recenzijos, parašytos moksline kalba, ar verta tikėtis, kad tokiu leidiniu susidomės žmonės, nežinantys, kas tas Arvo Pärtas ar Davidas Langas? Vargu. Bet jei leidinio auditoriją tikimasi plėsti, pirmiausia, mano nuomone, verta iš esmės pagalvoti apie švietimą. O tada jau galima kalbėti apie kultūros žurnalistikos populiarinimo priemones.

Paklausti savęs: kiek aš ir žmonės mano artimoje aplinkoje vartojame kultūrą ir kodėl. Atsakymai turėtų padiktuoti tolesnius klausimus. Svarbiausia, manau, suprasti, kad viskas prasideda anksti ir šalia – kai mama nusiveda į teatrą, tėtis kartu skaito pasaką ar kaimynė už sienos skambina pianinu. Ir jei dar nedaug mačiusiajam pasaulio pasidaro įdomu, svarbu suteikti visas įmanomas galimybes ieškoti, gilintis ir atrasti.

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top