Nauja „Šiaurės krypties“ pradžia. Pokalbis su Kristijonu Vildžiūnu

Rašė Jorė Janavičiūtė

Nuotraukos Sauliaus Paukščio ir iš grupės archyvo

Šalčiu, niūrumu dvelkiantis, tačiau kartu melancholiškas, emocingas, gilus ir nostalgiškas devintojo dešimtmečio pabaigai. Lyg dingusios mano vaikystės Vilniaus gatvės lapkritį. Tai grupės „Šiaurės kryptis“ albumas „Ledynai“. Taip, perskaitėte teisingai. 1994 m. išsiskirsčiusi „Šiaurės kryptis“ sugrįžo (nors tas sugrįžimas ir kiek netradicinis) su nauju albumu.

Albumą „Ledynai“ sudaro filmo „Senekos diena“ garso takelio dainos, sukurtos 1987–1989 m., tačiau įrašytos dabar, ir trys filme neskambėję kūriniai, taip pat sukurti devintojo dešimtmečio pabaigoje. Kalbamės su grupės vokalistu ir vienu jos įkūrėjų, taip pat ir filmo „Senekos diena“ režisieriumi Kristijonu Vildžiūnu. Paprašėme jo prisiminti grupės pradžią, pabaigą ir naują pradžią, neišvengėme ir kino temos.

– Kaip pirmiausia kilo idėja įrašyti „Ledynus“?

– Iš pradžių nebuvo aišku, kaip ir ar mes patys tą darysim. Kadangi filmo „Senekos diena“ idėja buvo susijusi su pirmosiomis neįrašytomis „Šiaurės krypties” dainomis, buvo aišku, kad jos turėtų skambėti filme. Tačiau pokalbiai su Zigmantu (Butaučiu – grupės gitaristas, vienas jos įkūrėjų – aut. past.) tęsėsi apie metus, kol galiausiai pasiryžom savo dainas atlikti patys. Buvo baugu…

Visos dainos sukurtos anksčiau, tačiau jos – filmo garso takelio dalis. Ar dainų įrašai buvo paremti filmu? Koks buvo įrašynėjimo procesas?

– Dainos, kurios skamba filme, buvo įrašytos iki arba paraleliai su filmavimais, likusios –  vėliau. Filmas neturėjo dainų turiniui jokios įtakos, greičiau atvirkščiai. Todėl tekstai liko tie patys, buvo pakeistos tik kelios eilutės. Kelių dainų aranžuotėms filmo siužetas iškėlė tam tikrus reikalavimus. Labiausiai dainai „Be tavęs“, kurią filmo personažai groja kalnuose akustine gitara.

Kas, manote, pasikeitė „Šiaurės krypties“ muzikoje, dainose dėl to, kad jos buvo įrašomos dabar?

– Kažkuria prasme „Ledynai“ yra grupės stilistikos ir istorijos permąstymas. Klausėme savęs: kas, jei tada būtume groję kitaip – taip, kaip niūriuose pirmųjų dainų repeticijų įrašuose? Tos dainos yra apie sudužusią meilę, kažkokį merdėjimą ledynuose įšalusiame mieste ir viltį, kad pavasario potvynis atneš taip trokštamą išsivadavimą. Išėjo visiškai kitoks įrašas nei pirmasis mūsų albumas „Netiekto“ (1993 m. – aut. past). Negalima, aišku, neigti ir įrašų technologijos įtakos. Taip, kaip sugrojome dabar, tais laikais buvo galima groti tik teoriškai. Nebent su vakariečiais muzikantais, bet tai būtų buvę neįmanomiau nei neįmanoma.

Filme „Senekos diena“ labai svarbios Vilniaus erdvės. Kiek jos svarbios / įkvepiančios „Šiaurės krypčiai“?

– Vilnius buvo alfa ir omega. Be jo nieko daugiau neturėjome. Toks keistas, veidrodiniame kube įkalintas, neva visatos centras. Kas buvo už tų veidrodinių sienų? Vien įsivaizdavimai. Tiesa, galėjome važiuoti į Chibinus, Piterį ar Taliną, bet iš ten parsivežtus įspūdžius bandydavome įskiepyti į savo mylimą Vilnių. Prisimenu jaunystės piešinį – daugiabučio kambaryje ant linoleumo grindų išsidriekęs Chibinų kalnų slėnis su radiatoriaus link srūvančiu upeliu. Vilnius tada buvo visiškai, visiškai kitoks miestas. Nykus, tamsus; devintą valandą vakaro gatvės jau būdavo tuščios. Kaip ir kitos senesnės Vilniaus versijos – mano jaunystės miestas yra be pėdsako dingęs.

Jūsų grojamas muzikos stilius vadinamas postpanku, nors „Ledynai“ kur kas melodingesnis ir dar melancholiškesnis nei ankstesnė kūryba, skambanti, pavyzdžiui, albume „Netiekto“. Kaip susikūrus grupei sugalvojote, kad norite kurti tokį žanrą? Iš kur jis atėjo, ar paveikė užsienio grupės? Ar dabar „Šiaurės kryptis“ vis dar postpankas? Ar vis dar jo klausote?

– Mano nuomone, tų laikų Lietuva buvo muzikinė provincija, turinti polinkį į pigią estradinę muziką. Devintojo dešimtmečio pabaigoje pankroko grupės pas mus buvo visiškas andergraundas, o „Antis“ ir „Fojė“ – roko ir popmuzikos kelrodės žvaigždės. Alternatyvaus roko prasme buvome gerokai pridusę, mus lenkė kaimynai estai ir latviai. Todėl priskirti „Šiaurės krypčiai“ kažkokį stilių būtų neteisinga. Neturėdami aiškios nišos grojome savo muziką ir grojome ją labai įvairiai. Tada nebuvo lengva būti melomanu, įrašai buvo sunkiai prieinami. Reikėdavo nuomotis vinilus, kad juos persirašytume į kasetes. Natūralu, kad ne viską girdėjau, net ir iš to paties postpanko. Filmuodamas „Senekos dieną“ atradau „Siuoxsie and the Banshees“ ir buvau šokiruotas: kaip sugebėjau būti jų nepaklausęs tada?

Kaip pankų judėjimas tada buvo susijęs su nepriklausomybės idėjomis, kokie jie tada buvo?

– Su pankais mes trynėmės tose pačiose erdvėse, bet įsitraukti į pašėlusį jų gyvenimą visai nesvajojau (šypsosi). Mane tenkino stebėtojo statusas. Manau, kad pankai rūpinosi, visų pirma, savo asmenine nepriklausomybe. Tautiška nepriklausomybės atributika ir pankai man dabar visiškai nesiklijuoja tarpusavyje. Bet tada tai neatrodė keista. Aš pats su „Šiaurės krypties“ draugais vieno Chibinų kalno viršūnėje iškėliau tada dar draudžiamą trispalvę. Tais laikais asmeninė laisvė ir šalies nepriklausomybė atrodė tapatūs dalykai. Tik vėliau paaiškėjo, kad nebūtinai. Apie tai praėjus dešimčiai metų nufilmavau savo debiutinį filmą.

Ką jūsų muzikinė patirtis davė jums kaip kino kūrėjui?

– Distanciją, dar vieną rakursą į kino kūrybos procesą. Muzikavimas padėjo suvaldyti kino formą ir atvirkščiai. Tiek filmas „Senekos diena“, tiek albumas „Ledynai“ formos prasme yra gana minimalistiški.

Kodėl Šiaurės, o ne Vakarų kryptis, pavyzdžiui? Juk tada labiausiai visi norėjo eiti ta kryptimi?

– Būtent. Viešinant filmą ir albumą bandėm su Zigmantu tai prisiminti, bet man taip ir liko neaišku. Tik dabar prisiminiau svarbią aplinkybę. Tada mokiausi tapyti  ir naudojau tik šaltas spalvas, ieškodamas jų dermėse santykinės šilumos. Jaučiau poreikį išreikšti kažkokį giluminį jausmą. Kalbu ne apie emocijas, o jausmą, kuris apima liudijant laiko tėkmę, beieškant atsakymo į savo būties paslaptį. Matyt, „Šiaurės kryptis“ grupės pavadinimas kilo iš to. Buvo pasirinkta labai atšiauri kūrybos kryptis, sakyčiau. Vakarų kryptis visada yra perspektyvesnė. Užtat „Šiaurės kryptis“ skamba romantiškai (šypsosi).

Daugelis tuo pat metu kaip ir „Šiaurės kryptis“ susikūrusių grupių sėkmingai tęsia karjerą. Kodėl jūs sustojote? Tik nesakykite, kad dėl visko kaltas kinas.

Jei dėl visko kaltas kinas – tai čia šuo sugriebė dantimis savo uodegą. Kuo tada baigėsi, šiandien prasidėjo, ir tai dar ne istorijos pabaiga. Kinas numarino „Šiaurės kryptį“, bet jis ją ir prikėlė naujam, nors ir nestandartiniam roko grupės gyvenimui.

Kodėl dainavote vien tik lietuviškai – neturėjote ambicijų išgarsėti užsienyje?

Tam, kad iki galo išreikščiau tai, ką jaučiu, savo negausiame kalbų arsenale turiu tik vieną kalbą. Net ir gražiausios ambicijos išgarsėti užsienyje niekaip to negalėtų pakeisti. Be to, jų niekada, deja, ir nebuvo. „Ledynų“ beklausantys užsieniečiai jaučia, apie ką yra dainos. Kaip ir mes, būdami paaugliai ir nesuprasdami angliškai, jausdavome, apie ką dainuoja mūsų mėgstamos grupės.

Kas iš tų laikų labiausiai įsiminė? Koncertai, afterparty? Su kuriais muzikantais draugavote, kurių nekentėte ar pavydėjote?

– Pavydo nebuvo, tik apmaudas, kad dažnai kiti muzikantai mūsų nesuprasdavo. Laikėme distanciją su kitomis grupėmis, nes jautėmės kažkokie savamoksliai, nepritapėliai. Dėl to, paradoksaliai, mus laikė be galo arogantiškais. Negirdėtas dalykas tada buvo ir tai, kad iš išvažiuojamųjų koncertų organizatorių reikalaudavome švarios patalynės (šypsosi).

Ar įrašant „Ledynus“ nebuvo minties – o gal pradedam viską iš naujo?

– Mes ir pradėjom viską kaip ir iš naujo, tik kitaip. Dabar negrojame koncertų, bet toliau kuriame dainas. Todėl mums nereikia daugiau grupės narių, užtenka kviestinių muzikantų įrašams. Grojame dviese – Zigmas ir aš. Kiek tai truks – neaišku. Nemanau, kad ilgai. „Šiaurės krypties“ nėra, bet jos naujas albumas sukasi ant vinilų grotuvų, jį galima įsigyti legaliai. Man taip patinka.

Ar domitės lietuviška muzika – klausotės įrašų, vaikštote į koncertus? Kokios dabartinės lietuvių grupės ir atlikėjai patinka? O užsienio?

– Esu gana tipiškas X kartos atstovas. Populiari muzika man visada buvo labai svarbi. Kartą būdamas paauglys pabėgau iš geodezijos praktikos užsiėmimų, sėdėjau ant Neries kranto Antakalnyje ir klausiau per kasetinį ausinuką U2 dainos „The Unforgettable Fire“. Sukau atgal,  klausiau vėl ir vėl, stebėdamas, kaip upėje linguoja nendrė. Jaučiausi maždaug taip: šita nendrė ir šita daina – tai aš. Nuo to laiko tokie ekstatiški pojūčiai klausant skirtingos muzikos apimdavo vėl ir vėl. Atsitikdavo, kad ir klausant lietuviškos muzikos. Iš pastarųjų pavyzdžių – kai kurios Alinos Orlovos dainos.

Kokiam kinui prijaučiate – Vakarų, Šiaurės, Rytų krypties? Ar jaučiatės tam tikros kino tradicijos dalimi?

– „Šiaurės krypties“, žinoma. Mane užburia jausmo kinas. Arba kitaip – lėtasis kinas. Tai gana prieštaringas apibūdinimas, nes daug kas tokį kiną pavadintų bejausmiu –  šaltu, atsiribojusiu. Taip, toks kinas neturi emocijų, tačiau skleidžia autentišką gyvenimo pojūtį, iš kurio yra ir gimęs. Tai labai būdinga nepriklausomybės pradžios lietuviškam kinui, kuris buvo tarytum tektoninės plokštės lūžis. Dėka tada į kiną atėjusių autorių, lietuviškas kinas tapo tarptautiniu lygiu pripažintu reiškiniu.

Iš kokių režisierių mokėtės, kas yra jūsų didžiausi favoritai?

– Favoritų turiu daug, o kalbant apie mokymąsi – daugiausia apie kino procesą sužinojau ne studijuodamas, o dirbdamas „Kinemos“ studijoje. Kai mano debiutinio filmo „Nuomos sutartis“ (2002 m. – aut. past.) finansavimas buvo nutrauktas, Šarūnas Bartas ištiesė pagalbos ranką. Jis tapo filmo bendru gamintoju ir vadovavo įgarsinimo darbams. Iš jo išmokau nemažai amato gudrybių, bet svarbiausia ta, kad tikra kūryba yra aukščiau kūrėjo ir iš esmės pavergia jo gyvenimą. Įsivaizdavimas, kad kino režisierius sau patogiai sėdi sulankstomoje kėdutėje su užrašu „režisierius“ ant atlošo, filmuoja, kas jam patinka, ir dar pramogauja kurdamas savo paties kultą – toli nuo realybės.

Kas jus domina be kino, muzikos, iš kur semiatės įkvėpimo, kaip ilsitės ir atsipalaiduojate?

– Dėl poilsio problema – jo nėra, nes tai taip pat yra darbas. Tiek, kiek trunka nufilmuoti filmą, įrašyti albumą, tiek pat laiko reikia juos ir ištrinti iš savo širdies ir galvos. Tam puikiai tinka nauji projektai arba įvairūs dėmesį kitur nukreipiantys interesai ir reikalai. Todėl gali pasirodyti, kad turiu begales įvairiausių pomėgių, tačiau iš esmės neturiu nė vieno tikro. Tai greičiau savotiškos provokacijos – gal ši ar kita patirtis galėtų tapti tema filmui, dainai? Tas gyvenimo ir kūrybos sutapatinimas kankina mane ir, manau, artimuosius, bet kol kas nežinau, kaip gyventi kitaip.

Ką kuriate šiuo metu ir kada laukti premjeros?
– Dirbame ties filmo projektu „Dainos lapei“. Rašome jam naujas dainas.

 

„Šiaurės krypties“ albumo „Ledynai“ legaliai galima pasiklausyti interneto platformose „Pakartot“, „Bandcamp“, „YouTube“. Jis taip pat išleistas CD ir plokštelės formatu.

Apie autorių

Budinti audiovizualinio skyriaus tyrėja

Straipsniai : 11

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top